M. Zingeris. Lėktuvo katastrofa smogia eiliniams rusams

Paskutinįsyk skridau į Telavivą, spalį, per pačią palestinietišką „peilių intifadą“ ir savaitę prieš Rusijos aerobuso katastrofą. Pasienio kontrolės punkte viena keleivė pasipiktino, kodėl pasienietė, paėmusi jos pasą, kelis kartus klausinėjo to paties, atrodytų, eilinių dalykų: „Kokiu reikalu atvykstate? Kur apsistosite? Kiek išbūsite?“

„Aš jai tą patį kartojau kelis kartus. Ar ji neprigirdi“, – piktinosi vilnietė.

„Užtikrinu, kad jos klausa be priekaištų, – atsakiau. – Tai testas. Jai nėra tiek svarbu ką jūs sakote, o kaip. Ką veikia jūsų rankos, kai atsakinėjate, koks jūsų akcentas, ar jūs painiojate pateiktus faktus. Jeigu jūsų akcentas, kalbant angliškai, yra rusiškas, tai reiškia jūsų vienokią psichologinę kategoriją, jeigu arabiškas, kitokią, jeigu jūsų kalba – išprususio londoniečio – tai vėl kitas atvejis, jei niujorkiečio – ketvirta. IQ ir tai, kaip jūs apskritai laikotės, kalbėdami. Žodžiu, psichologinis skenavimas.“

Tai pažįstama kiekvienam, lankančiam Izraelį, o po rugsėjo vienuoliktos ir kitas Vakarų šalis, ypač tas, kurioms negalioja bevizis režimas. Tačiau, pasak Rusijos ir Vakarų žiniasklaidos, Egipte, kur gausiai lankosi turistai iš Lietuvos, o iš Rusijos dar gausiau, šlubuoja saugumo procedūros ir tikrinant keleivius, ir skenuojant daiktus kontrolės punkte, ir kraunant bagažą į lėktuvus.

Kaip liudija „Echo Moskvy“, Egipto-Izraelio pasienio Tabos punkte, egiptiečiams nė kiek nerūpi, kas kerta pasienį iš Izraelio (tuo pačiu ir iš Palestinos autonomijos teritorijų Vakariniame krante), kai Izraelio pusėje technika ir specialistai dirba be priekaištų.

Jei bombos versija taps Egipto ir Rusijos galutinai pripažinta, eiliniai rusai, bent jau kai kurie, pagaliau susivoks, kad Rusijos bombardavimai Sirijoje – tai ne vien sterilūs paveikslėliai per televiziją, pateikiami kaip jų šaunios armijos žygdarbis.

Markas Zingeris

Tame pačiame Šarm aš Šeicho oro uoste, pasirodo, ydingas skenavimo aparatas! Ir ne tik tai. Davęs kontrolieriui į leteną ten, atrodo, gali pranešti ką nori. Keli saugumo darbuotojai Šarm aš Šeiche, panorėję likti anonimais, sakė agentūrai „Associated Press“ apie jų senokai rašytus raportus dėl skenavimo aparatūros defektų viršininkams. Į pranešimus niekas nereagavo.

Ir dabar jau kone akivaizdu, kad realiausia versija – bomba lėktuvo nutrūkusia uodega, skridusio reisu Šarm aš Šeichas–Peterburgas, bagažinėje.

Pasak CNN, besinaudojančio šaltiniais JAV žvalgybos organizacijose, o šios – šaltiniais Izraelio žvalgyboje, telefoniniai pokalbiai tarp islamistų Šiaurės Sinajuje apie sprogmenis liūdnai pagarsėjusiame „Metrojet“ linijų aerobuse 421-200 buvo analizuojami juos atsiejus nuo Islamo valstybės propagandinių pareiškimų, kurie gyrė savo atšaką Šiaurės Sinajuje, jai neva sukėlus lėktuvo katastrofą – telefoniniai islamistų pokalbiai buvo kraupiai panašūs į sprogdintojų, minint netgi bombos detonatoriaus tipą.

Taip pat Vakarų žvalgybos praneša, kad Islamo valstybės lyderiai Sirijos Alepo mieste pasveikino jų atšaką Sinajuje sunaikinus Rusijos keleivinį lėktuvą. Bet dėl šios tragedijos kyla tokių klausimų, kurie nėra aviacijos ekspertų kompetencijoje.

Jeigu tai bomba, Egipto turizmo industrijai, kuri yra labai svarbi nacionalinės ekonomikos dalis, bus suduotas milžiniškas smūgis. Tai viena iš priežasčių, kodėl Egipto vadovai vengė kalbėti apie „bombos versiją“.

Galų gale jie pagaliau pasiklaus štai ko: ar mano žmona, vyras, vaikai turėjo žūti dėl to, kad valdžioje išsilaikytų kažinkoks Basharas al-Assadas? Ar aš likau be šeimos dėl to, kad Putinas nori atrodyti visam pasauliui kietas ir labai svarbus?

Markas Zingeris

Dar svarbiau yra tai, kad Egiptui, atrodo, nesiseka kovoti su Islamo valstybės ginklo broliais Šiauriniame Sinajuje. Beje, ir prieš patį Egipto vadovą Abdelį Fattahą el-Sisi, atėjusį prie valdžios perversmo būdu, jau buvo įvykdyti du pasikėsinimai. Pasak „Jerusalem Post“, Egipto politikos instituto (Egipt Policy Institute), esančio JAV, vadovai, neseniai susitikę su Izraelio žvalgybininkais, išgirdo pastarųjų nuomonę, kad El Sisi režimas gali apskritai pralaimėti kovą su islamistais.

Rašant apie Rusiją, apžvalgininkus stebina keli dalykai. Viena, numušus Malaizijos keleivinį lėktuvą virš Ukrainos Putinas pareiškė užuojautą žuvusiųjų šeimoms tą pačią naktį, nors (o gal ir dėl to, kad ) tai buvo užsieniečiai. Kritus lėktuvui su jo šalies civiliais virš Egipto, jis, gerokai uždelsęs, ligi šiol tepasakė tik keletą mažareikšmių frazių.

Antra, tai, kad Rusija šiuo metu, kaip ir Vakarų kompanijos, nutraukė skrydžius į Egiptą, parodo, kad Rusija rimtai žiūri į „bombos versiją“, nors dar tik prieš kelias dienas Rusijos pareigūnai apsimesdavo įsižeidę dėl tokių žinių Vakarų spaudoje – bet jau tuomet jų pačių versijos prieštaravo viena kitai. Juk vieni Rusijos pareigūnai sakė, kad jokių vidinių gedimų nebuvo, kiti – kad lėktuvas buvo nepatikimas ir vienąsyk jau, tūpdamas, buvo užkabinęs uodega nusileidimo taką ir neva dėl to ji galėjo dabar atitrūkti. Ant šito kabliuko buvo pagauta netgi patyrusi „Echo Moskvy“ apžvalgininkė Julija Latynina, išdėjusi į šuns dienas visą Rusijos civilinę aviaciją ir dabar viešai prisipažinusi, kad „malė niekus“, nes panašu į bombą.

Žodžiu, devyniasdešimčia procentų – tai teroro aktas, pasaulyje, deja, tampantis įprastiniu reiškiniu. Putinui, pasiklausius jo saugumiečių patarimo, ir nurodžius atšaukti skrydžius į Egiptą, Rusijos turizmo agentūros neteks mažiausia 9,2 mln. eurų, turės gražinti klientams milžiniškus pinigus, taigi, darbuotojai, per pusmetį aptarnavę pusę milijono turistų, vykstančių į Egiptą, gali papildyti bedarbių gretas. Tai reiškia, kad Maskvos oro uostai kentės dėl atidėtų ir nutrauktų skrydžių – į sausakimšą Domodedovo oro uostą savaitgalį švilpė virtinės greitųjų.

Tai taip pat reikštų, kad islamo valstybės atšaka Sinajuje, besigyrusi, kad sukėlė lėktuvo katastrofą buvo teisi, o Egiptas ir Rusija melavo arba nenorėjo dėl politinių ir ekonominių priežasčių pripažinti pačios tikriausios galimybės – bombos, kurios sprogimą dabar paliudija ir sudužusio lėktuvo „juodosios dėžės“. Šiomis dienomis, beje, abiejų autokratinių režimų retorika pakito: anksčiau tai buvo „mechaniniai gedimai“, dabar –„ant mūsų stalo visos versijos“.

Tuo pat metu Sankt Peterburge prasidėjo keleivių laidotuvės. Tai buvo neturtingi žmonės, kurie ilgus mėnesius taupydavo, kad galėtų nusipirkti už 600 JAV dolerių turistinių paslaugų Egipto pajūryje paketą.

Jei bombos versija taps Egipto ir Rusijos galutinai pripažinta, eiliniai rusai, bent jau kai kurie, pagaliau susivoks, kad Rusijos bombardavimai Sirijoje – tai ne vien sterilūs paveikslėliai per televiziją, pateikiami kaip jų šaunios armijos žygdarbis (viena Maskvos televizijos orų pranešėja pagarsėjo fraze „Sirijoje šiandien oras palankus bombardavimui“). Kai kurie šių nelaimėlių iš pradžių galbūt pasikarščiuos ir kalbės nagi, vyručiai, numeskit po bombą Sirijoje ant Islamo valstybės ir už mano šeimą, bet galų gale jie pagaliau pasiklaus štai ko: ar mano žmona, vyras, vaikai turėjo žūti dėl to, kad valdžioje išsilaikytų kažinkoks Basharas al-Assadas? Ar aš likau be šeimos dėl to, kad Putinas nori atrodyti visam pasauliui kietas ir labai svarbus?

O naujasis paryžietiško „Charlie Hebdo“ numeris, kurio kelios karikatūros yra skirtos šiai katastrofai, vėl šokiruoja, šįkart ne tiek musulmonus, kiek Rusijos pareigūnus. Jame pavaizduotas susiėmęs už galvos ginkluotas islamistas, ant kurio krenta Rusijos aerobuso nuolaužos ir keleivių kūnai. Užrašas „Rusija sustiprina bombardavimą“. Rusijos žiniasklaida ir daug kas internete tai skuba pavadinti šventvagyste. Bet ar ne didesnė šventvagystė yra vengimas paminėti ir tą galimybę, kuri, kaip dabar aiškėja, yra nepatogiausia Rusijai ir Egiptui, bet arčiausiai tiesos?

O pasekmės Kremliaus vidaus politikai tokios: keleivinio lainerio Šarm aš Šeichas–Peterburgas katastrofa, kai žuvo 224 poilsiautojai, o iš jų 24 vaikai, smogia eiliniams rusams – Vladimiro Putino rinkėjams.

Ir – jei tai islamistų bomba už paramą diktatoriui Assadui – Putino kosmetologams-propagandistams teks ir vėl kažko imtis. Jam prireiks realių sprendimų, jį artinančių su pasaulio demokratijomis kovoje prieš terorizmą. Čia reikalinga ne kieto vyruko poza, kuriai jis išsimankštinęs, bet kompromisai užsienio ir vidaus politikoje, ir strateginis aljansas su Vakarais. Be šitokio aljanso Rusijos ateitis, kaip kadaise po bolševikų perversmo rašė anglų rašytojas fantastas Herbertas Velsas, skęsta migloje.

Maskva vis labiau grimzta Artimųjų rytų smėlynuose.