R. Bogdanas. Šnipams ausų nebereikia

Anksčiau buvo pavojinga – norint išgirsti priešo pokalbį, reikdavo patekti šalia vykstančio susitikimo. Šliaužiantis į priešo stovyklavietę indėnas, ausimi prigludęs prie kamino angos nindzė, slaptas pasiklausymo kambarys ir padavėju apsimetęs superagentas liko romanuose ir filmuose. Dabar seklys gali sėdėti prie monitoriaus už tūkstančio kilometrų su „Starbuck‘s“ puodeliu ar prancūzišku raguoliu, ir slaptos užmačios pačios atplauks pas jį per skaitmenines technologijas.

Ir gentys, ir imperijos, ir respublikos visais laikais šnipinėjo, kad žinotų kitų planus ir taip geriau apsisaugotų. Tobulėjo technologijos, o su jomis keitėsi ir šnipinėjimo metodai. 20 a. antroje pusėje žmonija sukūrė virtualų pasaulį, kuris yra margesnis už genį. Tai nauja civilizacijos pakopa, į kurią natūraliai persikelia ir tokie seni užsiėmimai kaip žaidimai, pažintys, prekyba. Šnipinėjimas – ne išimtis.

Ir staiga daugybė žmonų stveriasi už galvos, išgirdę buvusio JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) eilinio administratoriaus Edwardo Sowdeno nutekintą informaciją, kad skaitmenines technologijas naudoja slaptosios tarnybos. Tie besipiktinantys turbūt sprogtų iš pasipiktinimo sužinoję, kad jų mėgstama viščiuko filė priklausė 40 dienų amžiaus paukščiukui, kurį pribaigė su elektra, nesudarę galimybių nors kartelį gyvenime pamatyti dangų. 

Tokie piliečiai, besivadinantys žmogaus teisių gynėjais, sudaro E. Snowdeno chorą, jiems turi atidirbti politikai, vaizduodami esą didžiai nustebinti seniai jiems žinomo dalyko, kad visi seka visus. Sekimo mastais ypač pasižymi Kinijos Liaudies respublika, kur tuo užsiima specialūs armijos daliniai, sudaryti iš kompiuterių specialistų. Dėl jų veiklos JAV patiria didelius ekonominius nuostolius, kai išvagiamos naujausios technologijos.

Nuotykiai Honkonge ir Maskvoje

E. Snowdenas pradėjo savo žygį, pavasarį nutekindamas dalį slaptų dokumentų „The Washington Post“ ir britų „The Guardian“. Kas žino, kas dėjosi karščiuojančioje E. Snowdeno galvoje, kai jis Havajuose susikrovė keturis slaptų duomenų pilnus nešiojamus kompiuterius ir išskrido į Honkongą, pasiteisinęs NSA, kad gydosi epilepsiją. Savo pasirinkimą jis aiškino tuo, kad Honkonge esą stiprios laisvo žodžio tradicijos, nežiūrint to, kad Honkongas priklauso Kinijai.
Arba jis visai kvailas ir nežinojo, kad politinio prieglobsčio klausimus sprendžia Pekinas, arba jis norėjo atsiduoti kinams į rankas. Bet kuriuo atveju, jis susimovė. Iš viešbučio jį perkėlė į „saugią vietą“. Reikia manyti, kad kompiuterius irgi padėjo „saugiai“. Dabar E.Snowdenas dievagojasi, kad jokių slaptų duomenų kinams neperdavęs. Spaudžiami kinai nematė reikalo pyktis su JAV dėl jo personos, todėl jam pasiūlė trejus metus kalėjimo, kol nuspręs, ar atiduoti jį JAV. Perspektyva nedžiugino.

Tarpininkaujant liberaliam vietos politikui Albertui Ho, kelias dienas pavyko pratempti. Amerikiečiai tuo tarpu įspėjo visas aviakompanijas nepriimti E. Snowdeno, jei nenori susipykti su JAV. Vienintelis „Aeroflot“ išrašė bilietą. Be abejo, gavęs leidimą iš Maskvos. A. Ho nulydėjo E. Snowdeną iki trapo, ir Kinija atsikratė jai nereikalingos nesantaikos objekto. Būtų keista, jei vertingoji to objekto dalis, esanti kompiuteriuose, irgi išvyko, nepalikdama kopijos smalsiems kinams.

Rusai pasirodė labai kieti pagal savo supratimą, bet sublizgėję špygos parodymu amerikiečiams, toliau nebežinojo, ką daryti, birželio pabaigoje įsitaisę bėglį Šeremetjevo oro uoste. Buvo proga irgi juo atsikratyti, bet ja nepasinaudojo, nes E. Snowdenas su savo kompiuteriais per trumpai būtų viešėjęs Rusijoje. Mat jis turėjo bilietą tą pačią dieną išskristi į Karakasą, kur jį žadėjo priglobti Hugo Čaveso įpėdinis. Bėglys nepagalvojo, kad amerikiečiai, būdami didžiausi Venesuelos naftos pirkėjai, būtų išsipirkę bėglį iš prezidento Nicolas Maduro, kuriam jau trūksta pinigų net tualetiniam popieriui importuoti. 

Iškart po E. Snowdeno nutūpimo Rusijoje JAV pakeitė toną ir suabejojo, ar verta susitikti Barackui Obamai su Vladimiru Putinu Maskvoje prieš pat G-20 susitikimą Peterburge. V. Putinui tas apsilankymas būtų buvęs labai naudingas vidaus politikos aspektu. O po E. Snowdeno istorijos B. Obama Maskvoje atrodytų kaip vasalas ant kelių pas šeimininką. Nežiūrint savo kalbų apie santykių su Rusija „perkrovimą“, B. Obama to negalėjo sau leisti, nes jį namie būtų užlesę, kas netingi.

Sekimo programos

E. Snowdeno išviešinta PRISM programa nėra kažkas ypatingo ir naujo. Telefonų pasiklausymui bendra britų ir amerikiečių programa BR-USA buvo sukurta 1943 m., o po karo 1947 pasirašius sutartį UK-USA prie jos prisijungė Turkija, VFR, Norvegija ir kitos šalys. Pasirodžius naujoms technologijoms, atsirado nauja tarptautinė sekimo sistema ECHELON, kuri gali sekti visus ryšius, einančius per palydovus, net iki balso atpažinimo. Jos taikinys – tarptautiniai nusikaltėliai. JAV šios programos koordinatorius yra NSA (National Security Agency).

Programa PRISM, kurią išviešino E. Snowdenas, veikia nuo 2007 m. Ji reiškia santrumpą „Planning Tool for Resource Integration, Synchronization and Management“ (Planavimo įrankis šaltinio integravimui, sinchronizavimui ir valdymui). Pagrindiniai jos partneriai yra „Yahoo“,„Google“, „Microsoft“. Be jų, tai ir „Apple“, ir „YouTube“, ir „Skype“. „Twitter“ bendradarbiauti atsisakė, o „Facebook“ sutiko. Programa taikoma tik ne JAV piliečiams ir tik ne JAV teritorijoje. Ji nereiškia, kad be atrankos naršoma serveriuose. Tik gavusi JAV Generalinio prokuroro slaptą nurodymą, kompanija perduoda duomenis FTB (FBI), o ši – NSA. Pagrindinis JAV nacionalinio saugumo teisininkas Robertas Littas sako, kad E. Snowdenas, atskleisdamas programas, padarė „ilgalaikę ir galbūt neatitaisomą“ žalą JAV nacionaliniam saugumui.

1979 m. JAV Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad telefoniniai pokalbiai nėra saugomi Ketvirtosios pataisos, kuri draudžia besaikį tyrimą. Telefono vartotojas savo valia perduoda savo numerį paslaugos tiekėjui visada, kai jungiasi prie tinklo, todėl negalima to vadinti privačia informacija. Tuo remdamasis, JAV teismas slaptu nurodymu buvo leidęs NSA rinkti medžiagą apie JAV mobilaus ryšio operatoriaus „Verizon“ abonentų pokalbius. Tačiau tai nelietė pokalbių turinio, o tik skambučių fiksavimą ir pokalbių trukmę.

JAV iš viso yra 16 žvalgybos agentūrų su 107 000 darbuotojų. Prieš terorizmą dirba ketvirtis jų, ir tam panaudojama 30 proc. biudžeto, kuris nuo 2001 yra padvigubėjęs. CŽV (CIA) su 21 500 darbuotojų yra ryškus lyderis, ir NSA atsilieka dvigubai. Po 2001 teroro akto NSA biudžetas padvigubėjo, o darbuotojų padaugėjo trečdaliu iki 33 000. Tačiau verta paminėti, jog JAV Gynybos departamentas finansuojamas 10 kartų daugiau nei visos JAV žvalgybos agentūros kartu sudėjus.

Dalis žvalgybos biudžeto yra nedetalizuojama, bet E. Snowdenas maloniai pateikė, kam kiek išleidžiama. Prieš skelbdama šią medžiagą, „The Washington Post“ konsultavosi su valdžios atstovais, ir dalies informacijos neatskleidė dėl galimos žalos valstybei. Iš paskelbtų dokumentų matosi, jog baltomis dėmėmis yra Šiaurės Korėjos ketinimai, Pakistano branduolinių komponentų pervežimo saugumas, Rusijos valdžios reakcija į galimus neramumus Maskvoje. B. Obamos administracija gina valstybės teisę į sekimą, o Atstovų rūmai vasarą po E. Snowdeno pabėgimo atmetė nutarimą, kuris būtų susiaurinęs NSA galimybes rinkti informaciją iš telefoninių pokalbių.
Staigiai išaugus etatų skaičiui, JAV žvalgyba nerimavo dėl darbuotojų patikimumo ir galvojo apie galimą informacijos nutekėjimą per dirbančius pagal sutartis. Su NSA dirbančių privačių kompanijų per dešimtmetį padidėjo nuo 150 iki 500. 

2009 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose aptikta, jog apie 100 000 išmaniųjų „BlackBerry“ telefonų turėjo atsinaujinimus, skirtus šnipinėjimui. Tai atsitiktinai nustatė vienas programuotojas Katare, bandęs ištirti, kodėl šių aparatų baterijos taip trumpai veikia. Programėlės su virusu ėjo iš www.SS8.com, kuri priklauso JAV kompanijai, tiekiančiai elektroninio šnipinėjimo programas žvalgybai ir teisėsaugai.

Tiesos nešėjas – FSB globotinis

Vienoje iš bendradarbiaujančių kompanijų dirbo būsimas sistemos administratorius pagal sutartį E. Snowdenas. Jis mokėsi koledže, jį metė, po kurio laiko vėl grįžo, paskui vėl metė, vienur kitur palankė kursus, registravosi mokytis internetu keliuose universitetuose. Neturėdamas jokio baigimo sertifikato nei diplomo, atsakingų pareigų jis negavo, tačiau prieigą prie slaptos informacijos turėjo. Matyt, dėl to pradėjo jaustis esąs labai svarbus ir iš to kilo noras, kad apie jo svarbą sužinotų visas pasaulis.

„The Guardian“ žurnalistui jis išdidžiai prisistatė slapyvardžiu Verax (lot. teisingas). Kaip koks komiksų herojus. Nors iki 29 metų amžiaus spėjo padirbėti ir CŽV, ir NSA, jis su juokingu rimtumu pareiškė: „Nenoriu dirbti pasaulyje, kur viskas, ką darau ir sakau, yra įrašinėjama“. Šiaip tokiems žmonėms geriau užsiimti žemės ūkiu ar šimtais kitų specialybių, kurios toli nuo virtualaus sekamo pasaulio. Žurnalistas rašo, jog E. Snowdenui vaidenosi, kad jis yra nuolat stebimas, todėl prieš įvesdamas slaptažodį, užsidengdavo galvą ir nešiojamą kompiuterį raudonu gaubtu. Toks keistas žmogelis staiga nusprendė, kad jis geriau už profesionalus ir juos prižiūrinčius išrinktus politikus žino, kaip turi būti užtikrinamas piliečių saugumas.

Kovotojas prieš sekimą dabar savo valia kiaurą parą yra Rusijos saugumiečių prižiūrimas ir nebeturi nė sekundės privatumo. Rusų spauda praneša, jog jis bendradarbiauja su Rusijos kontražvalgyba. Bėglys šypsosi į kamerą šalyje, kur tik ką vyko iš piršto išlaužtas opozicijos lyderio Andrejaus Navalno teismas, per kurį buvo pateikiamos Kirovo srities gubernatoriaus telefoninių pokalbių su prezidento administracijos vadovu išklotinės. Ir teismas net nesivargino pasidomėti, kokiu pagrindu daryti įrašai, ar tai teisėta.

Įgelti ir skaidyti

Kaip tikri frajeriai dėl įspūdžio užsikrovę E. Snowdeną ant galvos, rusai jau pasigadino santykius su JAV. Dabar bėglys turi atidirbinėti, kad išeitų į pliusą. Kaip tik vyksta sudėtingos derybos tarp Europos Sąjungos ir JAV dėl laisvos prekybos sutarties. Šį rudenį ES pasiekė politinį susitarimą su Kanada dėl tokios sutarties. Laisvos prekybos zona tarp Šiaurės Amerikos ir Europos taptų pasaulinės ekonomikos dominante, ir Rusijai tai tikrai nepatinka. Jos pačios planai apie atsveriančią Eurazijos sąjungą panašesni į svajones, prasilenkiančias su tikrove.

Rusai aiškiai nerado nieko nusikalstamo apie JAV spec. tarnybas E. Snowdeno išvogtuose failuose, nes jau seniai blogi JAV šnipų darbeliai būtų padžiauti internete visam pasauliui pasigrožėti. Tad bando išspausti, ką tik gali, derindami su E. Snowdeno prekės ženklu platinamą medžiagą prie politinių įvykių. 

Kadangi V. Putino politikos šūkis yra bent jau pašiukšlinti, jei negali sustabdyti (ką matome prieš Vilniaus susitikimą dėl Rytų partnerystės), E. Snowdenas išmetė pluoštą informacijos, kaip JAV seka savo sąjungininkus Europoje, kad įžiebtų nesantaiką ir nepasitikėjimą. Ta informacija apie sekimus Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje pasirodė lyg tyčia prieš ES viršūnių susitikimą Briuselyje.

Europos politikai reaguoja audringai, bet tai skirta jų rinkėjams. Kaip atsakas dabar pasirodė kontrinformacija apie didelio masto elektroninį šnipinėjimą Suomijoje, dėl kurio įtariamos Rusija ir Kinija. Dabar kyla klausimas, koks bus tolesnis žingsnis: kinai ir rusai su E. Snowdeno pristatyta pagalba galbūt gali įsilaužti į asmeninius įrašus apie atskirus asmenis. Šį mėnesį nenustebintų konfidencialios naujienos apie Rytų partnerystės aukščiausio susitikimo Vilniuje svarbiausius dalyvius.

Kaip sako buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas, kuris kadaise pirmas iš vidaus išdrįso nuvainikuoti šią organizaciją, visi aukšti ir atsakingi asmenys žino, kad sekimas egzistuoja ir ši naujiena jų negali nustebinti. Kilus triukšmui dėl sekimo programų, B. Obama pareiškė, jog negalima turėti 100 proc. saugumo, o drauge 100 proc. privatumo ir 0 proc. nepatogumų. JAV pakankamai galingos, kad statytų užtvaras nepageidaujamiems įvykiams, kol jie iš virtualios erdvės nevirto realia grėsme. Kita vertus, padidintas publikos dėmesys skatina politikus prilaikyti specialiąsias tarnybas, nes jos turi profesinę ydą užsižaidusios pamiršti ribas.