R. M. Tracevskis. Rusijos agresija: palaikytojai ir atsivertėliai

Karas Ukrainoje turi ir labai siurrealistinių aspektų. Rugpjūčio 18 d. Prancūzijos „France 2“ kanalo vakaro žinios rodė tokį savo korespondentės, tą dieną su taksi nuvykusios į Ukrainos karių apsuptą Donecką, reportažą: paplūdimys Donecke, jame guli besideginantys vietiniai gyventojai – dauguma jų vaikai ir pagyvenusios moterys. „Viskas bus gerai. Aš esu optimistė“, – linksmai sako viena pagyvenusi moteris, apsirėdžiusi maudymosi kostiumu.

Kita tik ką išsimaudžiusi tokio pat amžiaus ir irgi tik maudymosi kostiumu apsirengusi moteris, matyt pagalvojusi, kad linksmoji ponia kažką ne taip kalba, prieina prie prancūzės korespondentės ir griežtai sako: „Neklausykite jos. Ji – rusė. Aš – ukrainietė. Čia – Ukraina.“

Ukrainos krizei didelę įtaką turėjo žmogiškasis faktorius. Jei neryžtingasis Viktoras Janukovyčius būtų išdrįsęs pasirašyti Asociacijos sutartį su ES 2013 m. lapkričio mėn., nebūtų Vakarų moraliai paremtos revoliucijos Kijeve ir Rusijos atviros karinės agresijos Ukrainoje (taip teigė ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė po to , kai naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė šią sutartį). Tiesa, ES nesistengė drąsinti Janukovyčiaus: jokių rimtų finansinės pagalbos pažadų Ukrainai 2013 m. nebuvo pateikta, o ES narystės perspektyva Ukrainai yra nepasiūlyta net ir dabar, nepaisant Lietuvos ir Lenkijos diplomatų pastangų.

Ukrainos išslydimas iš Rusijos įtakos sferos buvo smūgis Rusijos prezidento Vladimiro Putino puoselėtam projektui apie Eurazijos politinę ir ekonominę sąjungą. Iš šio projekto beliko tik Eurazijos ekonominė sąjunga – 2014 m. gegužės 29 d. įsteigta Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano prezidentų parašais.

V. Putinas išspaudė tam tikros naudos sau iš Ukrainos krizės. Pagal „Gallup“ visuomenės nuomonės tyrimo kompaniją, 2013 m. V. Putino reitingas Rusijoje sumažėjo iki jam pavojingos ribos – tik 54 procentai Rusijos gyventojų teigė, kad pritaria jo politikai, o po Krymo aneksijos ir hibridinio karo Rytų Ukrainoje pradžios, pagal „Gallup“ 2014 m. balandžio 22 – liepos 9 d. atliktą apklausą, jau 83 procentai Rusijos gyventojų palaikė V. Putiną.

Dabartinė Rusijos valdžia remiasi Rusijos valstybės kontroliuojamų TV kanalų ir kitos žiniasklaidos propaganda, o ne sovietinio stiliaus primityviu teroru, kurį šiuolaikinis Kremliaus režimas – vis dar yra gana „vegetariškas“ lyginant su sovietų laikais – taiko ribotai.

Rusijos autoritarizmas yra unikalus, nes jis funkcionuoja televizoriaus pagalba. Stanislavas Belkovskis, nepriklausomas Rusijos politikos analitikas (laisvai kalbantis ukrainietiškai bei pasiprašęs ir Ukrainos pilietybės po Krymo anschluss‘o), yra pasakęs, kad „vienintelė V. Putino nacionalinė idėja yra V. Putinas“, o televizijos pagalba Rusijos visuomenei galima sėkmingai įteigti net ir „gėjų santuokas kaip nacionalinę idėją“ (S. Belkovskis teigia, kad Rusijos valdžios viršūnėse yra daug gėjų, ir jis mėgsta laidyti politiškai nekorektiškus juokelius šiuo klausimu; beje, porai savaičių likus iki Maidano pergalės Kijeve S. Belkovskis, žinodamas V. Janukovyčiaus charakterio bruožus, tiesioginiame „Echo Moskvy“ radijo eteryje nuspėjo V. Janukovyčiaus pabėgimą iš Kijevo – pasak S. Belkovskio, politologija yra pseudomokslas, o gilintis verta tik į politinę psichologiją).

Vis dėlto karas ir naujų teritorijų prisijungimas yra geriausia medžiaga Kremliaus televizinei propagandai, nes ji naudojasi rusų sąmonei jau žinomais kodais. Kremliaus ruporu Nr. 1 yra tapęs Rusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas, kuris 2014 m. kovo 16 d. „Rossija 1“ kanalu transliuojamoje sekmadienio laidoje gana dviprasmiškai yra pareiškęs, kad „Rusija yra vienintelė pasaulio šalis, galinti paversti JAV radioaktyviais pelenais“. 2013 m. gruodžio mėn. toje pačioje savo laidoje, kalbėdamas apie protestus Kijevo Maidane ir kai kurių šalių moralinę paramą protestuotojams, jis įvardijo Lietuvą, Lenkiją ir Švediją kaip istorinius Rusijos priešus.

Šis neapykantos Vakarams skleidėjas simbolizuoja Rusijos viešosios erdvės transformaciją, vykstančią valdant V. Putinui. Beje, 2014 m. pradžioje D. Kiseliovas, kuris pagal išsilavinimą yra skandinavų kalbų filologas, laisvai kalbantis angliškai, prancūziškai, norvegiškai ir švediškai, kartu su savo dabartinė šeima dar spėjo paatostogauti Rusijos oficialiosios propagandos nekenčiamame Amsterdame – dabar ES jam draudžia keliauti į ES šalis. 1991 m. sausio mėn. D. Kiseliovas pasisakė prieš sovietų agresiją Lietuvoje. Už tai 1994 m. prezidento Algirdo Brazausko dekretu jis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 2014 m. balandžio 3 d. prezidentė D. Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo šis Lietuvos valstybės apdovanojimas buvo atimtas iš D. Kiseliovo.

1995 m. ORT kanale, be kitų laidų, D. Kiseliovas vedė laidą „Langas į Europą“, kurioje aukštino šiuolaikinės Europos vertybes. „Lygindamas save su Kiseliovu, tuomet jaučiausi esąs rusų tradicionalistu [„počvennik‘u“]“, – kosmopolitiškasis Artemijus Troickis (žinomas V. Putino režimo kritikas, rusų roko muzikos propaguotojas, sovietiniais laikais rašęs ir Rusijos pogrindžio spaudai, o po sovietinio režimo žlugimo įsteigęs „Playboy“ žurnalo rusišką versiją ir buvęs to žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi), prieš persikraustydamas šią vasarą gyventi į Estiją, sakė radijo stočiai „Echo Moskvy“ (vienintelė laisva radijo stotis Maskvoje šiuo metu). Pasak A. Troickio, XX a. paskutiniame dešimtmetyje D. Kiseliovas buvo vedęs anglosaksę, pats demonstratyviai kalbėjo rusiškai su anglišku akcentu ir „CNN intonacija“, o D. Kiseliovo vaikų auklė buvo filipinietė – tai tikrai nedera su dabartiniu privalomuoju ruso–patrioto paveikslu.

Yra ir priešingų asmenybės transformacijų Rusijoje. Aleksandro Nevzorovo pavardė buvo tapusi keiksmažodžiu lietuvių lūpose, kai 1991 m. jis sovietinei televizijai kūrė propagandines insinuacijas apie Lietuvą (vėliau ir apie Padniestrę bei Čečėniją). Jo senelis buvo MGB pareigūnas, kuris 1946–1955 m. slopino antisovietinį partizaninį judėjimą Lietuvoje. Šiuo metu A. Nevzorovas (keturias kadencijas išbuvęs Rusijos Dūmos deputatu, o 2012 m. buvęs V. Putino prezidentinės rinkimų kampanijos oficialiu patikėtiniu, todėl galintis jaustis gana saugiai) atvirai kritikuoja V. Putino flirtą su rusų juodašimtininkų ideologais, Maskvos antiamerikietišką ir antieuropietišką politiką, Krymo aneksiją ir Rusijos agresiją Rytų Ukrainoje. Pasak A. Nevzorovo, Rusija yra beviltiškai atsilikusi nuo Vakarų civilizacijos, ir vienintelė išeitis Rusijai yra įsiliejimas į Vakarų civilizaciją, o ne konfrontacija su Vakarais. Pasak A. Nevzorovo, Rusija negali nugalėti ukrainiečių, nes pastarųjų motyvacija kautis yra didesnė.

Tiesa, dabar, dėl tokių pasisakymų, A. Nevzorovą galima matyti beveik išimtinai tik internetinėje Rusijos televizijoje (ten šis pypkiuotojas–vegetaras bei buvęs cerkvės choro giedotojas ir dvasinės seminarijos auklėtinis – palikęs ją, pasak jo paties, dėl savo tradicinės seksualinės orientacijos – daugiausia užsiima ateizmo propaganda, kas šiuolaikinėje Rusijoje, kurioje stačiatikybė tapo valstybės ideologija, yra beveik tabu; nors galima išgirsti ir kitų įdomių jo pasvarstymų: apie rūkymo naudą Parkinsono ir Alzheimerio ligų atžvilgiu, toleranciją rūkantiesiems – tai patiktų rūkančiam būsimam Europos Komisijos pirmininkui liuksemburgiečiui Jean-Claude‘ui Junckeriui – bei Boriso Berezovskio karštą atsivertimą į krikščionybę likus penkeriems metams iki jo savižudybės).

Susitikime su savo knygų skaitytojais, kuris vyko Sankt Peterburge 2014 m. balandžio 14 d. (jį galima pasižiūrėti youtube.com), A. Nevzorovas palygino savo pažiūrų transformaciją su pokyčiais Charleso Darwino pasaulėžiūroje (pastaroji keitėsi Ch. Darwinui betyrinėjant gyvūnų evoliuciją). To vakaro metu A. Nevzorovas pasigyrė, kad jis pirmasis sugalvojo apibūdinti Georgijaus juostas kaip „kolorado juostas“ bei papasakojo įdomų šių metų nutikimą vienoje Sankt Peterburgo radijo stotyje: radijo stoties darbuotojai sumanė protestuoti prieš Rusijos agresiją Ukrainoje paleisdami į eterį sovietmečiu gerai žinomą dainą „Ar rusai nori karo?“ („Chotiat li russkije voiny?“; Eduardo Kolmanovskio muzika, Jevgenijaus Jevtušenkos eilės), bet jau po poros tos dainos eteryje nuskambėjusių posmų, sulaukė vyriausiojo redaktoriaus pikto skambučio, reikalaujančio nutraukti tą „nesąmonę“.

A. Nevzorovas rašė apie V. Putino „patriotinį šou“ Ukrainoje ir Rusijos liberaliame žurnale „Snob“, kuris priklauso rusų oligarchui Michailui Prochorovui (liberalui sistemos ribose). „Vienintelė problema (kurios galimybės Kremlius nenumatė): tokio pobūdžio šou greitai išslysta iš kontrolės. Jo eiliniai dalyviai, pagauti patriotinio įkarščio, įneša savos saviveikos, kaip „Boeing“ numušimas, nereikalingi kankinimai Luhansko rūsiuose arba tiesiog tatuiruotų kumščių rodymas renginio režisieriui“, – rašė A. Nevzorovas „Snob“ žurnale 2014 m. liepos pabaigoje, pavadinęs savo straipsnį „Einantys į analinę angą“ (taip apibūdinęs dabartinės Kremliaus politikos perspektyvą).

Iš tikrųjų „Rusų pasaulio“ pagrindinis ideologas Aleksandras Duginas (jo imperinė koncepcija ideologiškai rėmėsi Kremlius, pradėdamas agresiją Ukrainoje) nevengia ir pagrūmojimų „renginio režisieriui“, t. y. V. Putinui, jei jis išduosiąs „Rusų pasaulio“ idėjas. A. Duginas yra ypač vertinamas Europos radikalių dešiniųjų, kartais balansuojančių ant nacizmo ribos. Pavyzdžiui, 2014 m. liepos 4 d. A. Duginas skaitė paskaitą „Dei Cavalieri“ viešbutyje Milane, kur jis atvyko Lombardijos–Rusijos kultūros asociacijos kvietimu. Pastaroji asociacija yra įkurta Šiaurės lygos, gana toli į dešinę nuo centro nutolusios partijos (pasisakančios už plačią Šiaurės Italijos autonomiją), veikėjų.

V. Putino flirtas su kraštutiniais dešiniaisiais ir jo kariniai veiksmai kelia nerimą pasaulyje. Sąrašas įžymybių, vienaip ar kitaip palyginusių V. Putino veiksmus su Adolfo Hitlerio veiksmais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, yra ilgas – štai Lietuvoje geriausiai žinomi: Hillary Clinton, princas Charles‘as, D. Grybauskaitė, Radosławas Sikorskis. Pastarasis daugeliui lietuvių yra nemažiau kontroversiška asmenybė nei A. Nevzorovas dėl daugeliui lenkų būdingo nesugebėjimo susitaikyti su visiška Lietuvos nepriklausomybe (tam įtakos turi ir Valdemaro Tomaševskio veikla), bet V. Putino politiką Ukrainos atžvilgiu jis supranta adekvačiai.

V. Putinas pasuko A. Dugino keliu po visai neblogo triuko su Sirija 2013 m. rudenį, kai jis privertė Sirijos diktatorių Bašarą al-Asadą atsisakyti cheminių ginklų mainais į JAV planuotos atakos prieš Siriją atšaukimą. Tas triukas susilaukė didelės paramos Vakarų visuomenėse, nes visiems Vakaruose (išskyrus „politkorektiškuosius“ JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės lyderius) buvo aišku, kad Vakarų smūgiai Sirijoje sustiprintų Islamo fundamentalistus, kurie šiais metais įkūrė Islamo valstybę, besidriekiančią dalyje Sirijos (ten yra jų centras) ir dalyje Irako teritorijos. Islamo valstybės plotas yra didesnis nei Jungtinė Karalystė. Šis fundamentalistų judėjimas, žudantis krikščionis bei kitus „klaidingai“ tikinčiuosius ir svaičiojantis apie pasaulinę Islamo valstybę, yra grėsmė tiek Vakarams, tiek Rusijai, tiek ir Kinijai. Dabar Vakaruose V. Putiną garbina tik turintys simpatijų kraštutinei dešinei arba kraštutinei kairei (pastarieji myli Kremlių iš inercijos).

Vis dėlto tarp Vakarų elito tebėra tradicinio atsargumo Rusijos atžvilgiu. Teikti karinės pagalbos Irako Kurdistanui (beje, šio vakarietiškai tolerantiško liberalių musulmonų sunitų dominuojamo krašto valdžia – pvz., krikščionių bažnyčios jame statomos už vietinės valdžios lėšas – jau planuoja referendumą dėl nepriklausomybės nuo Irako) nesibijoma, tačiau karinė pagalba Ukrainai yra labai atsargi. Tik 2014 m. rugpjūčio 1 d. Vašingtonas paskelbė, jog suteiks 19 milijonų JAV dolerių vertės paramą ukrainiečių Nacionalinei gvardijai ir aštuonių milijonų JAV dolerių paramą Ukrainos valstybės sienos apsaugai. Tai yra tik simbolinės sumos, žinant apgailėtiną Ukrainos armijos finansavimą (viena pagrindinių ukrainiečių karių priežastis yra neperšaunamų liemenių trūkumas, o didelė dalis neperšaunamų liemenių, kaip ir maisto, Ukrainos armijoje yra paprastų ukrainiečių surinkta labdara savo kariams).

Žinoma, Vakarams, gyvenantiems pacifizmo idėjomis, sunku suprasti Kremlių, pradėjusį atvirai vadovautis XIX amžiaus logika. Konstantinas Borovojus – buvęs įtakingas Rusijos politinis veikėjas po sovietinės santvarkos žlugimo, o šiais laikais mikroskopinės partijos „Vakarietiškas pasirinkimas“ vadovas – parašė „Echo Moskvy“ tinklalapyje, kas būtų, jei Vakarai reaguotų į Rusijos agresiją Ukrainoje V. Putino stiliumi: „Rusija per ateinančius 20 metų mokėtų reparacijas, sudarančias 50-70 procentų nuo jos pajamų iš naftos ir dujų sektorių“, o Rostovo prie Dono ir Krasnodaro regionai būtų prijungti prie Ukrainos; Moldova atgautų Padniestrę, o Gruzija atgautų Abchaziją ir Pietų Osetiją bei gautų Šiaurės Osetiją; visai likusiai Šiaurės Kaukazo daliai būtų suteikta nepriklausomybė nuo Maskvos. Pasak K. Borovojaus, Haga yra vienintelė vieta, kur galima priimti sprendimą dėl V. Putino veiksmų Ukrainoje.

Pasak Rusijos žurnalistės Julijos Latyninos, ilgalaikėje perspektyvoje dėl dabartinės Vakarų ir Rusijos santykių krizės, jei ji užsitęs, gali išlošti Kinija: Rusija bus ekonomiškai pajungta Kinijos interesams, nors formalus Rusijos teritorijos valdymas ir atsakomybė už socialines problemas bus palikta „čiabuviams“ (J. Latyninos pavartotas apibūdinimas).

Autorius yra istorikas, žurnalistas.