R. Sadauskas-Kvietkevičius. Rusų pavasaris jau planuojamas ir Lietuvoje

Terminu „Rusų pavasaris“, sukonstruotu pagal Arabų pavasario (al-Thawrāt al-ʻArabiyyah), 2010-2012 m. nuvertusio arba gerokai išgąsdinusio Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų autoritarinius režimus, pavyzdį, Kremliui ištikima Rusijos žiniasklaida vadina Rytų Ukrainos separatistų maištą ir rusiškojo nacionalizmo sustiprėjimą, prasidėjusį Krymo užgrobimo metu.

Įtikėję rusų kultūros išskirtinumu ir paties Dievo jai paskirta istorine misija Rusų pavasario ideologai jau planuoja eksportuoti jį į Baltijos šalis.

Tautų pavasariu vadinamos 1848–1849 m. revoliucijos, vykusios Europoje nuo Prancūzijos iki Balkanų, bet kartais ši sąvoka vartojama bendresne prasme, kaip nacionalinių judėjimų gimimas XIX amžiuje. Arabų pavasarį, prasidėjusį 2010 m. gruodžio 18 d. Tunise, kartais dar vadinamą „Facebook" revoliucija, Vakarai laimino ir rėmė, nors po dešimtmečiais valdžiusių ekstravagantiškų diktatorių, su kuriais bent jau galima buvo susitarti, į valdžią veržiasi radikalūs islamistai.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinka ne tik susirūpino dėl jos sąjungininkų Libijoje ir Sirijoje likimo, bet ir ne juokais išsigando, kad panašiu būdu, susiklosčius nepalankioms ekonominėms aplinkybėms, protestai gali prasidėti ir Rusijoje. Aktyvi Rusijos parama Basharo al-Assado režimui ir iniciatyvos perėmimas derybose dėl Sirijos cheminio ginklo sunaikinimo liudija, kad Arabų pavasario pamokas Kremlius išmoko.

Po Šaltojo karo pabaigos, atsiradus galimybėms keliauti po pasaulį ir sužinoti, kaip gyvena žmonės Vakaruose, rusai kurį laiką objektyviai suvokė savo atsilikimą. Galima buvo lėtai ir kantriai modernizuoti šalį pagal europietiškus pavyzdžius, kaip tai daro Vidurio Europos ir Baltijos šalys, bet kam gi patinka jaustis atsilikėliu? Ypatingo savito kelio ir savo misijos įsivaizdavimas buvo būdingas ekonominius sunkumus arba politinius pažeminimus patyrusioms Europos tautoms XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nuo Portugalijos iki Lenkijos. Vieni šia liga persirgo lengviau, o Vokietiją ji atvedė iki karo nusikaltimų ir padalijimo.

„Rusija yra sena, nepriklausoma, savita civilizacija. Galbūt Rusija bus paskutinė Europos kultūros, krikščioniškų vertybių ir tikrosios Europos civilizacijos saugotoja,“ – balandžio 16 d. spaudos konferencijoje sakė Rusijos Federacijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis, pristatydamas rengiamą šalies Vyriausybės strategiją.

Užuot protestavę prieš V. Putiną dėl rublio kurso kritimo ir staigus ekonomikos lėtėjimo, rusai dabar gauna arklišką nacionalizmo dozę. Kolektyvinės euforijos apimtos minios džiūgaudamos sveikina Krymo aneksiją ir ploja savo gelbėtojui. Ar galima buvo sugalvoti šitai beprotybei geresnį pavadinimą už Rusų pavasarį, simbolizuojantį gamtos ir žmogaus atgimimą po atšiaurios rusiškos žiemos?

Rusų pavasariu dabar jau oficialiai vadinasi Rytų Ukrainos separatistiniai judėjimai, sukurtas specialus tinklalapis „Rusvesna.su” ir planuojamas jo ideologijos eksportas į kaimynines šalis.

„Rusų pavasaris gali prasidėti Latvijoje. Po Krymo įvykių ir federalizacijos šalininkų suaktyvėjimo Ukrainoje, rusakalbiai Baltijos šalių gyventojai taip pat nusprendė ginti savo teises,“ – skelbia naujienų portalas „Pravda.ru“ ir klausia, kaip Rusija „galėtų apginti savo tautiečius“.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Kol tik skleidžiama priešiška Lietuvai propaganda, bet nėra užgrobtų pastatų, žuvusiųjų ir sužeistųjų, Rusų pavasaris gali ateiti į Lietuvą greičiau, negu mes galime įsivaizduoti.

Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto Karinių ir politinių tyrimų centro ekspertas Michailas Aleksandrovas sako, kad pirmiausia tai yra ekonominiai svertai ir netgi ekonominė Estijos, Latvijos bei Lietuvos blokada, vietinių aktyvistų palaikymas ir aiškūs signalai, kad Rusija įsikiš, jeigu prieš jos tautiečius bus panaudota jėga.

Vietinėmis politinėmis organizacijomis, netgi prorusiškomis, Rusų pavasario organizatoriai nepasitiki – pasimokė iš Ukrainos Regionų partijos „atsivertimo" po V. Janukovičiaus pabėgimo.
„Reikia kurti savo partiją, dirbti ten. Jelcino laikais būdavo sakoma, kad Baltijos šalis mes atidavėme NATO, bet dabar atėjo metas veikti, kurti tokias organizacijas, kurios realiai gins rusų interesus,“ – planuoja M. Aleksandrovas.

Kol mūsų kariškiai įsivaizduoja, kaip stabdys rusų tankų kolonas, Valstybės saugumo departamentas stebi agentus ir rašo apie jų veiklą gražias ataskaitas, o prokuratūra nemato nusikaltimo sudėties, kol tik skleidžiama priešiška Lietuvai propaganda, bet nėra užgrobtų pastatų, žuvusiųjų ir sužeistųjų, Rusų pavasaris gali ateiti į Lietuvą greičiau, negu mes galime įsivaizduoti.

Krymo aneksijos dieną Rusijos vėliavą iškėlusio druskininkiečio pavyzdys ir Putino veiksmus liaupsinančių bendruomenių susikūrimas interneto socialiniuose tinkluose liudija, kad ne tik didžiuosiuose miestuose, kur gyvena didesnės rusakalbių bendruomenės, bet ir etniškai lietuviškoje aplinkoje yra ideologiškai paruoštų Rusų pavasariui asmenų. O juk daug ir nereikia – Rytų Ukrainos miestuose pastatus užiminėja vos kelių šimtų asmenų grupės. Ar tiek nepavyktų surinkti arba pasamdyti Vilniuje arba Klaipėdoje? Jei jiems imtųsi vadovauti su Šengeno vizomis per kitas šalis atvykę profesionalūs instruktoriai, pakartoti Sloviansko scenarijų būtų išties nesudėtinga.

Specialiųjų pajėgų kariškių panaudojimo prieš tokius civiliais protestuotojais apsimetančius diversantus sankcionavimas Valstybės gynimo taryboje gali užtrukti, o ar policija turi išteklių tokio dydžio antiteroristinei operacijai, drįsčiau abejoti.

Rusų pavasario eksportą į Baltijos šalis sustabdyti būtų lengviausia pradinėje stadijoje, ne tik stebint, bet ir užkardant iš Rusijos valdomų organizacinių struktūrų susikūrimą. Ir ypatingai atidžiai analizuojant teroristų veiksmus Rytų Ukrainoje.