Tai naujojo feodalizmo pasaulis, kur iPad, narystė Pasaulinėje prekybos organizacijoje ir Brioni verslo kostiumai slepia iš viduramžių perimtą valdžios struktūrą, kur monarchas laikomas tiek pat dievišku, kiek demonišku, kur žmogaus turtai priklauso nuo artimumo Kremliui, kur didžiulė gyventojų masė gyvena pavojingoje ramybėje, nutraukiamoje maišto protrūkių. Iš kur atsiranda tokia valdžia?
Atsakymas, anot A. Arutunyan, yra ne lyderio asmuo, o žmonės: nuo skurstančio darbininko, kuris kreipiasi tiesiai į Putiną prašydamas pagalbos, iki verslininkų, saugumo pareigūnų ir dažnai neveiksnios vyriausybės narių, kurie tikisi iš šalies vadovo nurodymų ir apsaugos.
Laisvai rusiškai kalbanti JAV žurnalistė išvažinėjo Rusiją skersai išilgai ir ėmė interviu iš oligarchų ir policininkų, popų ir politikų, eilinių piliečių. Jos knyga yra gyvas, akis atveriantis tyrimas, kaip mitų, valdžios ir netgi religijos sintezė sukūrė meilės ir neapykantos santykį tarp rusų ir Vladimiro Putino.
Siūlome knygos ištrauką:
Iš tikrųjų Jekaterina Samucevič nieko nejautė, 2012 metų vasario 12 dieną užlipusi ant Kristaus Išganytojo katedros altoriaus laiptų, į švenčiausią didžiausios Rusijos cerkvės vietą, kur pagal Bažnyčios kanonus draudžiama eiti visiems, išskyrus šventikus.
„Turėjau veikti greitai ir tiksliai, kadangi kas nors galėjo tiesiog nepavykti, o tada viskas būtų subyrėję, – trumpai pasakojo išleista iš kalėjimo 2012 metų spalį. – Taigi troškau viską padaryti teisingai, viską, ką buvau iš anksto nuodugniai apgalvojusi.“
Apsimovusi spalvotas tampres ir megztą kaukę, dengiančią visą veidą, Jekaterina Samucevič ruošėsi sušokti menkai žinomai feminisčių pankroko grupei „Pussy Riot“ būdingus žingsnelius kartu su kitomis keturiomis merginomis, keliaklupsčiaujančiomis taip, tarsi melstųsi stabams, ir nusilenkiančiomis iki pat žemės, kas senu Rusijos papročiu buvo daroma tiek prieš pasaulietinius asmenis, tiek prieš dvasininkus. Jai bandant iš dėklo išimti gitarą, kad galėtų pritarti skanduotės, kurią jos ketino atlikti cerkvėje, žodžiams, ją sulaikė sargas ir išvedė iš soboro. Mergina nesipriešino.
Kaip vėliau gindamosi teisme pabrėžė „Pussy Riot“, jos save laikė šventosiomis kvailėmis, tiksliau tariant, krikščionių stačiatikių tradicijai būdingomis pusiau pamišusiomis, pusiau palaimintomis visuomenės atstumtosiomis.
„Esant tokiai situacijai, kai visiškai nelieka vilties ir nėra jokios išeities, pagal krikščionių stačiatikių tradiciją kreipiamasi į Dievo motiną. Rėmėmės kultūriniu reiškiniu.“
Jei Jekaterina Samucevič ketino protestuoti prieš nusistovintį status quo, kur valdžios galios besąlygiškai kildinamos iš Dievo, tai išėjo priešingai – jį tik sustiprino. Nesvarbu, ar jos apskritai ką nors jautė skanduodamos tuos žodžius, ar ne, tačiau savo pankų malda „Pussy Riot“ nesąmoningai perdavė žinią, kad „tik Dievas gali pakeisti mus valdantį vyrą“.
Ši profanacija – šventos cerkvės erdvės suteršimas tokiais pat amoraliais veiksmais, kaip politika – supykdė tikinčiuosius, o merginų siunčiamos žinios dviprasmiškumas įsiutino Bažnyčią ir Kremlių, kurio valdžia buvo linkusi legitimizuotis teisiniu keliu per rinkimus.
Kaip pankroko grupė, „Pussy Riot“ per politinį sezoną jau buvo surengusi kelis panašius pasirodymus, o jų antiputiniška daina jau anksčiau debiutavo kitose vietose. Būdama radikalaus meno grupės „Voina“ („Karas“) atšaka, „Pussy Riot“ galėjo tik pasvajoti sukurti visą šalį apimančią reklamą, žinomą ne tik kraštutinei protestuojančių menininkų auditorijai.
Toje aplinkoje jų kvailiojimas buvo skirtas šokiruoti. Nadežda Tolokonikova, per teismo procesą įamžinta susiraukusi ir susimąsčiusi žiūrinti pro grotas, 2008 metais dalyvavo grupinėje orgijoje. Būdama devintą mėnesį nėščia, nusifilmavo parodoje Maskvos politechnikos muziejuje, kur užsiiminėjo seksu su savo sutuoktiniu Piotru Verzilovu. Pasirodymas vadinosi „Dulkinkis įpėdinio, Meškiuko, labui“ – užuomina į Putino protežė Dmitrijų Medvedevą. Kita „Pussy Riot“ narė, nedalyvavusi pankų maldoje, nufilmuota prekybos centre bandanti sau į vaginą susikišti žalią vištą.
Didžiausias nepasitenkinimas buvo pademonstruotas labai greitai. Kitą dieną merginų veiksmus pasmerkė faktinis Bažnyčios ruporas arkivyskupas Vsevolodas Čaplinas. „Tai nuodėmė, pažeidžianti Dievo įstatymą. Patį svarbiausią įstatymą. Atpildas už nuodėmę – mirtis“, – teigė jis žiniasklaidai, cituodamas Laiško romiečiams 6 skyriaus 23 eilutę.
Per kelias dienas Dievo įstatymas buvo surastas ir Rusijos Federacijos baudžiamajame kodekse. Chuliganizmas religinės neapykantos motyvais – tai nuodėmė, verta iki septynerių metų kolonijoje. Vasario 23 dieną paskelbta, kad milicija ieško merginų, dalyvavusių pasirodyme.
Kovo 6 dieną, praėjus dviem dienoms po to, kai Vladimiras Putinas laimėjo prezidento rinkimus, pirmą kartą išaiškėjo ir jo nepasitenkinimas „Pussy Riot“ pasirodymu. Jo reakcija į „Pussy Riot“ pasirodymą „neigiama“, teigė prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas ir spektaklį pavadino „šlykščiu“.
Bizantiškosios galios struktūra graži tuo, kad „valdymo ženklais“ neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Niekur neužfiksuota ir nėra asmeninio Putino dekreto, nurodančio, kad pilietės A, B ir C turi būti teisiamos dėl tam tikro nusikaltimo. Anot keleto nepatvirtintų to meto gandų, patriarchas Kirilas, palaikantis artimus santykius su Putinu, paprašė jo „atkeršyti“ „Pussy Riot“, o kai kurie tyrėjai, kaip buvo teigiama, neva raportavo apie bylą tiesiogiai pačiam Putinui.
Nesvarbu, kokie pasakyti ar nepasakyti nurodymai buvo nuleisti iš pačios viršūnės, tačiau duotas pakankamai stiprus ženklas pastūmėti visą baudžiamąjį tyrimą. Nesvarbu ir tai, ar šis ženklas atėjo iš Bažnyčios, ar iš Kremliaus, rezultatui tai neturėjo jokios reikšmės.
Baudžiamasis tyrimas, tarsi pratęsęs „Pussy Riot“ pasirodymą, pademonstravo, kas tiksliai nepatiko valdžios organams. Kaltinamajame akte, kurį perskaitė tardytojas kapitonas leitenantas Artiomas Rančenkovas, teigiama, kad „Pussy Riot“ spektaklis „susilpnino dvasinius valdžios pamatus“. Prokurorų pasamdyti ekspertai liudijo, kad moterys pažeidė 692 metais Bizantijos imperatoriaus Justiniano II valdomame Konstantinopolyje vykusio Bažnyčios Trulo sinodo patvirtintus įstatymus.
Atrodė, kad kiekviena pusė verčia kitą pusę prisiimti senąjį vaidmenį. „Nusikaltėliai“ atskleidė dieviškąjį mandatą, nuo kurio, suprato, esanti priklausoma aukščiausioji valdžia, nes nebuvo kitų legitimizacijos formų. Baudžiamųjų bylų tyrėjai reagavo panašiai, „dvasinius valdžios pagrindus“ identifikuodami kaip teisės koncepciją ir inicijuodami procesą, kurį iš tiesų galima pavadinti inkvizicija. Advokatai atsisakė remtis painia, neefektyvia teisės paradigma ir susikoncentravo į minėtų dvasinių pagrindų iškėlimą ir parodymą. Rezultatas tas pats – abi pusės įrodė, kad tai egzistuoja.
„Rusijoje įprasta, kad, jei tyrimas atliekamas dėl tavęs, turi laižyti teisėjo batus“, – iš gynybos suolelio ugningai pareiškė advokatas Markas Feiginas, ambicingas aktyvistas, buvęs rajoninio lygmens politikas. Jam už nugaros kikeno trys „Pussy Riot“ merginos, uždarytos tame pačiame stikliniame narve, kuris beveik prieš dešimtmetį buvo pastatytas siekiant „apsaugoti“ naftos magnatą Michailą Chodorkovskį, įkalintą 2003 metais. (Teisinė sistema, žinoma, skirta apsaugoti – „Mes jas saugome nuo jūsų“, – „Pussy Riot“ nares vedant pro šalį, tarė man teismo pareigūnas akmeniniu veidu.)
Feiginui sekėsi. „Tu turi verkti, žemintis, sutrypti savo identitetą. Turi leisti valdžiai sudraskyti tave į gabalus. Turi tapti visišku niekuo.“
Ironiška, kad Feiginui kalbant apsauginis prieš jį rankos nepakėlė, kaip tai būtų atsitikę tikroje inkvizicijoje. Ironiška ir tai, kad teisėja Marina Syrova į šį jos darbo, batų bei numanomų sadistinių polinkių pasmerkimą žiūrėjo kaip į visiškai pašalinę pramogą, tarytum tikrai nesuvoktų advokato žodžių prasmės, tačiau žinotų, kad tie žodžiai yra privaloma dalis nustatyto proceso, kurį jai pavesta prižiūrėti.
Šioje scenoje mane labiausiai stebino, kad Amerikos teisme tokios nesveikos teisininko užuominos apie teisėjo batus galėjo būti pagrįstai laikomos nepagarba teismui, turint omenyje sąlyginį amerikiečio teisėjo nepriklausomumą. O teisėja Marina Syrova tylėjo.
Meninė Jekaterinos Samucevič veikla liovėsi spalio pradžioje, pakeitus teisininkus. Dar radikalesnių kritikų (o vėliau ir savo buvusio advokato Marko Feigino) apkaltinta jau minėtu batų laižymu, ji pasirinko mažiau politizuotą teisininką, kuris koncentravosi ne į tai, kokį pareiškimą ji bandė padaryti, o į faktą, kad taip niekada ir neturėjo progos nieko pareikšti, nes buvo pašalinta nuo scenos.
„Politinis menas, kurio renginiai organizuojami viešose vietose, provokuoja. Tai testas. Surengi renginį ir žiūri, kaip sistema sureaguos“, – teigė ji.
Jei Jekaterina Samucevič tikėjo, kad Rusija yra pasaulietinė valstybė, tai kodėl testavo, kodėl rengė provokacijas? Jei ši valstybė yra dviejų [valdžių] mišinys, tai kam sąmoningai kelti į viešumą tą giliai slypinčią, pirmapradę matricą, ypač, jei tai sukelia mirtiną grėsmę?
Tuomet moteris pasakė kitaip: „Žinoma, mes bandėme sugriauti Bažnyčios ir valstybės harmoniją, tikiuosi, kad mums pavyko.“
Jei egzistuoja harmonija, kurią reikia suardyti, ir patrimonialinė valstybė valstybėje, valdoma per personifikuotą lyderį, o ne konstitucinė valstybė, valdoma pagal įstatymus, tai „Pussy Riot“ turėjo žinoti, kad už savo kvailiojimus bus pasodintos į kalėjimą.
Buvo ir dar kai kas, ko Jekaterina Samucevič iki galo nepaaiškino greičiausiai dėl to, kad pati galutinai nesuprato: ji atrodė perėmusi aukos vaidmenį.
„Tarytum egzistuotų valdžios sukurtas opozicijos mechanizmas, pagal kurį vienintelis būdas būti opozicijoje yra būti kalėjime, – teigė ji. – Kai išeini iš kalėjimo, iškart prarandi aukos aurą. Esi nebeįdomus. Už grotų esančio žmogaus, nutildyto per jėgą, vaizdas kažkodėl labiau traukia opoziciją. Tai iliuzija.“
Samucevič nežinojo (bent jau negalėjo prisiminti tuo metu, kai kalbėjo su manimi), kad praėjus maždaug savaitei po „Pussy Riot“ pasirodymo Putinas pirmą kartą užsiminė apie auką.
Jis kalbėjo apie planuojamas provokacijas protesto mitinguose ir apibūdino galimus metodus. „Aš tai žinau. Jie netgi ieško vadinamosios „aukos“, žinomo asmens. Jie „trinktelės“ jam, atleiskite man už tokius žodžius, ir po to apkaltins valdžią.“
Jekaterina Samucevič turėjo tai, kas nebuvo įvertinta, – dvigubą kilmę, dviejų dalykų, kuriuos nelengva suderinti, kombinaciją. Viena vertus, Katja (ji buvo žinoma būtent tokiu vardu) atrodė ir kalbėjo kaip žmonės, kuriuos aš sutikdavau Amerikos universitetiniame miestelyje arba Europoje. Gimusi per vėlai, kad būtų lankiusi sovietinę mokyklą, paauglystę išgyveno dešimtąjį dešimtmetį ir į darbo rinką įsiliejo Vladimirui Putinui tapus prezidentu. Baigusi koledžą, keletą metų dirbo biure nuo devynių iki penkių ir, būdama kompiuterių programuotoja, rašė atominio povandeninio laivo kodus, o paskui staiga nusprendė viską mesti arba, kaip ji sako, perjungti žemesnę pavarą.
Kita vertus, spektaklyje, tapusiame pagrindiniu Jekaterinos Samucevič trokštamos kūrybos produktu, ji panaudojo senąjį šventojo kvailio identitetą. Pasirodymas ir bausmė padėjo išryškinti socialinę paradigmą, kurioje šventasis kvailys yra kartu ir būtinas, ir neišvengiamas vaidmuo ir kur visi veikėjai, tarsi gavę ženklą, užima jiems skirtas pozicijas – aukos ir budelio, negalinčių egzistuoti vienas be kito.
Nors ir išėjo iš kalėjimo, tačiau ji niekada nebus visiškai laisva. „Kartais jaučiuosi taip, tarsi mumis būtų naudojamasi“, – teigė ji. Su ja kalbėdamasi susidariau žmogaus, nelabai suprantančio, kas su juo vyksta, vaizdą.