Vedamas nežabotų ambicijų ir įsitikinimo, kad perprato priešų logiką, jis sugalvojo paversti getą gamybiniu kompleksu, kuris būtų nepamainomas nacių režimui kaip didžiausias prekių kariuomenei ir civiliams tiekėjas. Rumkovskis skelbė, kad „žydai darbštumu pelnys sau vietą ateities Europoje“.
Getas turėjo savo policiją, kalėjimus ir netgi savo pinigus. Tarsi nešališkai pasakodamas faktus, S. Semas-Sandbergas užduoda ir skaitytojui palieka atsakyti klausimus: ar Rumkovskis buvo negailestingas oportunistas, ar garbėtroška nacių režimo bendrininkas? Kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis gyveno 200 000 geto gyventojų?
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Tai buvę žiemą. Prislėgtas jis kiūtino tamsiu skersgatviu Zgeže ir pamatė mergaitę, kuri susigūžusi sėdėjo po skardiniu stogu prie tramvajaus stotelės. Mergaitė jį sustabdė ir drebėdama iš šalčio paklausė, ar jis galėtų duoti jai ko nors pavalgyti. Jis nusivilkęs ilgą paltą ir apsiautęs mergaitę, o tada ėmęs klausinėti, kodėl ji gatvėje tokiu vėlyvu metu ir kodėl neturi maisto. Ji pasakė, kad tėvai mirę ir kad neturinti kur gyventi. Nė vienas iš giminaičių nepanoręs nei priimti jos į namus, nei duoti valgyti.
Tada būsimasis Pirmininkas nusivedė mergaitę pas vieną klientą, kurį ketino aplankyti, gyvenantį dideliame, ištaigingame name ant kalvos, viršutiniame to namo aukšte. Tai buvo įžymiojo prekiautojo audiniais ir filantropo Heiman-Jareckio verslo kolega. Rumkovskis tam vyrui pasakęs, kad jei tas ką nors išmanąs apie žydų tsdóke, tai turėtų iškart imtis globoti našlaitę, sočiai ją pamaitinti ir pakloti šiltą lovą. Verslininkas, spėjęs suprasti, kad neigiamu atsakymu gali prisišaukti mirtį, nedrįsęs Rumkovskiui pasipriešinti. Nuo tos dienos Rumkovskis kardinaliai pasikeitė.
Lėšų savo Kinderkolonie jis gaudavo taip pat ir iš Amerikos žydų labdaros organizacijos JDC – „Joint Distribution Committee“, kuri laisvai ir dosniai rėmė įvairiausias labdaros įstaigas Lenkijoje. Kitą lėšų dalį Rumkovskis surinkdavo taip pat, kaip ir pardavinėdamas gyvybės draudimą. Jis turėjo savų metodų.
Ir vėl susiduriame su Ponu Mirtimi. Bet šįkart jis parduoda ne gyvybės draudimą, o renka paramą našlaičiams išlaikyti ir lavinti. Jis žinojo visų savo vaikų vardus: Marta, Chaja, Elvira, Sofija Granovska. Piniginėje turėjo jų nuotraukas. Mažos, šleivakojės trimetės ar keturmetės, vienos rankos pirštus susikišusios į burną, o kita siekiančios kažkokio nematomo suaugusiojo.
Dabar būsimieji draudikai nebegalėjo slėptis už virtuvės užuolaidų. Ponas Mirtis įgijo profesiją, leidusią jam valdyti gyvybę ir mirtį. Jis sakydavo, kad kiekvieno žydo moralinė pareiga šelpti silpnuosius ir stokojančius, o jeigu kas nors neduodavo, jis pagrasindavo padarysiąs viską, kad suterštų nepaklusniojo reputaciją.
Jo Kinderkolonie augo ir klestėjo.
Likus metams iki karo, Helenoveke gyveno šeši šimtai našlaičių ir visi jie žiūrėjo į Rumkovskį kaip į tėvą, visi džiugiai sveikindavosi, kai jis parvažiuodavo iš miesto ilga sodybos alėja. Kišenėse jis visada turėdavo saldainių, kuriuos išberdavo virš vaikų kaip konfeti, kad tai jie bėgtų paskui jį, o ne atvirkščiai.
Bet Ponas Mirtis yra Ponas Mirtis, kad ir kokiais drabužiais vilkėtų. Kartą vaikams Žaliajame name jis papasakojo, kad esama vieno ypatingo laukinio gyvūno, kuris padarytas iš visų gyvūnų, kada nors sukurtų Viešpaties, dalių. Šio gyvūno uodega skelta, jis gali vaikščioti keturiomis. Jis žvynuotas kaip gyvatė ar driežas, o dantys aštrūs kaip šerno. Jis nešvarus, pilvas velkasi žeme. Jo karštas kaip ugnis kvėpavimas viską aplinkui sudegina iki pelenų.
Toks žvėris atėjo pas mus 1939-ųjų rudenį.
Jis viską pakeitė. Žmonės, iki tol taikiai gyvenę vieni šalia kitų, tapo to žvėries kūno dalimi.
Vokiečių tankams ir kariuomenės mašinoms įriedėjus į Lodzės Laisvės aikštę, kitą dieną grupė esesininkų ėjo pagrindine, Piotrkovo, gatve, apsvaigę nuo pigios lenkiškos degtinės, ir vilko iš parduotuvių bei brikelių žydų prekybininkus, sakydami, kad kažkur reikia pigios žydų darbo jėgos. Žydams net nebuvo duota laiko pasiimti daiktų. Jie buvo suvaryti į didelius būrius, išrikiuoti ir pagal komandą turėjo išžygiuoti viena ar kita kryptimi.
Turėję parduotuves uždarė jas. Šeimos, turėjusios galimybių užsibarikaduoti namuose, taip ir padarė. Tada okupacinė vokiečių valdžia išleido dekretą, pagal kurį gestapui suteikta teisė įeiti į visus namus, kuriuose slepiasi žydai, arba kur, anot pranešimų, jie slepia savo turtus. Visi vertingi daiktai konfiskuoti. Protestavę arba priešinęsi buvo priversti viešai atlikti įvairius žeminančius dalykus. Vienas aukšto rango gestapo karininkas ėjo gatve spjaudydamasis. Paskui jį sekė trys moterys, priverstos grumtis, kuri suspės viską išlaižyti pirma. Kitos moterys turėjo valyti viešuosius tualetus savo dantų šepetukais ir apatiniais baltiniais. Žydai vyrai – ir jauni, ir seni – buvo pakinkyti į vežimus ir vežėčias, prikrautas akmenų ar šiukšlių, ir turėjo tampyti jas iš vienos vietos į kitą. Paskui iškrauti. Tada vėl sukrauti.
Eiliniai lenkai stovėjo šalia tylėdami arba pritariamai rėkaliojo.
Žydų bendruomenės tarybos nariai mėgino derėtis su naująja valdžia: kartu arba pavieniui jie prašėsi pas naująjį miesto komisarą Laisterį. Galiausiai tas sutiko priimti kažkokį daktarą Klainzetelį viešbutyje „Grand Hotel“, kur tuo pat metu posėdžiavo su policijos viršininku Frydrichu Ubelhioru. Daktaras Klainzetelis, kuris buvo juristas, atsinešė ilgą sąrašą protestų prieš žydų žemės ir nuosavybės ekspropriaciją, prasidėjusią įsiveržus vokiečiams.
Vienas iš liudininkų, regėjusių, kaip daktarą Klainzetelį užmušė akmenimis, buvo Mordechajus Chaimas Rumkovskis. Jis iš patirties žinojo, kuo gali baigtis užmėtymas akmenimis, be to, manėsi šį tą žinąs apie žvėrį, kuris, regis, įsigalėjo po šiurkščia miesto lenkų oda. Jis manėsi žinąs, kad vokiečiai kalbėdami apie žydus galvoja ne apie žmones, o apie galimai naudingą, bet iš esmės paniekos vertą suvartojamą medžiagą. Žydai savaime buvo nukrypimas. Vien tai, kad žydas tvirtino esąs individas, buvo pasibaisėtinas dalykas. Apie žydus buvo galima galvoti tik daugiskaita. Nustatytais kiekiais, kvotomis, skaičiais. Rumkovskis mąstė šitaip: „Kad priverstum žvėrį suprasti, ką tu nori pasakyti, pats būsi priverstas pradėti galvoti taip, kaip galvoja jis. Matyti ne vienetus, o kiekius.“
***
Esama Skolos. Bybovas nuolat apie ją primindavo. Išorinė tos Skolos forma – dviejų milijonų reichsmarkių paskola, kurią miesto komisaras Laisteris suteikė Rumkovskiui, kad tas galėtų pastatyti geto manufaktūras. Ta paskola dabar turėjo būti pradėta grąžinti su palūkanomis – konfiskuotais žydų daiktais ir pagamintomis prekėmis, kurios vis didesniu srautu tekėjo iš geto per krovinių išvežimo stotį prie Balutų aikštės.
Bet buvo dar ir vidinė Skolos forma. Būtent pagal ją buvo sprendžiama, kiek vertas darbas gete. Kiekvienam geto gyventojui nustatyta dienos norma – trisdešimt pfenigų, ir nė vienas gyventojas negalėjo kainuoti daugiau. Tokią žydų normą apskaičiavo Bybovo administracijos vadovas Jozefas Hemerlė, remdamasis tuo, kiek kainuoja tiekti getui maistą ir kurą.
Nebuvo galima tikėtis, kad žmogus išgyvens iš trisdešimties pfenigų. Šeimos, turėjusios vaikų ar senelių, turėjo papildomų išlaidų už pieną, – jei apskritai būdavo įmanoma jo gauti, – už kurą ar elektrą.
Pirmininkas pavedė vienam iš savo darbuotojų viską apskaičiuoti. Kad išgyventų bent vienas suaugęs žmogus, maisto reikėjo mažiausiai už vieną markę ir penkiasdešimt pfenigų per dieną, kitaip tariant, penkis kartus daugiau nei valdžios nustatyta norma.
Be to, didžioji dalis į getą atvežamų produktų buvo prastos arba tiesiog apgailėtinos kokybės. Iš 1940 metų rugpjūtį atvežtų dešimties tonų bulvių pavyko išgelbėti tik pusantros tonos. Likusios bulvės buvo tokios supuvusios, kad teko užkasti išmatų duobėse Marysine.
Tai kaip išmaitinti 160 000 tūkstančių geto gyventojų su 1 500 kilogramų bulvių?
Tik laiko klausimas, kada prasidės alkanų žmonių maištas.
Jis prasidėjo 1940-ųjų rugpjūtį.
Iš pradžių demonstrantai nebuvo agresyvūs, tik triukšmingi. Iš pastatų Liutomersko ir Zgežo gatvėse bangomis plūdo nuskurdę, skarmaluoti žydai, ir netrukus gete kur nors nusigauti galėjai tik su demonstrantų srove.
Rumkovskis iškart suprato, kad iškilo sunki dilema.
Tačiau Pirmininkas neturėjo nuosavos policijos. Tie penkiasdešimt viešosios tvarkos policininkų, ginkluotų tik kumščiais ir guminėmis lazdomis, kuriuos komendantui Rozenblatui pavyko išvaryti į gatvę, net neatsistojo prieš demonstrantus. Jie pastatė gatvėse atitvaras ir iškart dingo. Tačiau demonstrantai į tas atitvaras nekreipė jokio dėmesio. Netrukus jie stovėjo prie ligoninės Nr. 1 Lagevnikų gatvėje, kurioje Pirmininkas turėjo „privačius apartamentus“, ir rėkavo, keikėsi bei skandavo lozungus. Jie nusiuntė pas Pirmininką pasiuntinį, pareikalavusį, kad Rumkovskis išeitų ir „prabiltų“ miniai.
Ligoninėje aklas gydytojas Viktoras Mileris mėgino telefonu iškviesti kitus gydytojus. Praėjusiame vokiečių kare daktaras Mileris tarnavo felčeriu. Kai po vienos prancūzų atakos jis norėjo padėti nunešti žuvusį karį, šalia sprogo amunicijos sandėlis. Sprogimas nutraukė jam dešinę koją, sudraskė dešinę ranką, o skeveldros perskrodė kaukolę ir išeidamos per akis amžiams apakino jį. Už poelgį vokiečiai pagerbė jį geležiniu kryžiumi „Už drąsą ir ryžtą mūšio lauke“. Tačiau būtent per alkanųjų maištą gete jis visiems laikams buvo pagerbtas epitetu der gerechter – teisingasis.
Vyras, kurio sprogimo sudarkytas, randuotas veidas po juodais akiniais blizgėjo prakaitu, pasitelkęs tik lazdą ir porą sutrikusių medicinos seserų, bėgiojo tarp demonstrantų, ramindamas labiausiai įsikarščiavusius ir padėdamas atsigulti ant neštuvų sužeistiesiems, kurie buvo nunešti į laukiamuosius, laikinai virtusius apžiūros kabinetais. Kol kas dauguma sužeistųjų galėjo kaltinti tik save pačius: juos pargriovė minia arba jie patys susmuko dėl išsekimo ar skysčių trūkumo. Juk jie neturėjo ko valgyti, tai iš kur galėjo turėti jėgų dalyvauti demonstracijoje? Prie laukiamojo gulėjo vyras kraujuojančia galva, praskelta gatvės akmeniu, kuris iš tikrųjų buvo skirtas dviem Pirmininko langams antrame aukšte.
Netrukus paaiškėjo, kad sukilimas išplito visame gete.
***
Pirmu reisu atvežė tūkstančius žmonių. Tik moterų. Kažkuriame kelionės etape jos buvo atskirtos nuo vyrų ir vaikų. Moterų pasakojimai buvo painūs ir nerišlūs. Kai kurios pasakojo, kad vokiečiai suvarė į krūvą šimtus žmonių ir privertė bėgti link stoties, o paskui be jokio gailesčio iššaudė suklupusius arba atsilikusius.
Tuos, kurie išgyveno, vokiečiai mušdami suvarė į laukiančius traukinius. Kitos, atrodė, net nesusigaudė važiavusios vagone, ir juo labiau, kur buvo vežamos.
Aklasis daktaras Mileris nusiuntė gydytojų į „Kino Marysin“, kur moterys laikinai buvo apgyvendintos. Tai buvo tos pačios (dabar jau tuščios) sandėliavimo patalpos, vos prieš kelias savaites panaudotos išvežant Kelno ir Frankfurto bendruomenes.
Buvo kalbama, kad Pirmininkas nuvyks pakalbėti su moterimis. Bet jis atsisakė. Galbūt nedrįso. Rozenblatui įsakyta atitverti teritoriją ir pasirūpinti, kad moterys laikytųsi barakuose.
Tačiau viskas veltui. Kai kurios jau buvo spėjusios prasigauti pro atitvarus ir netrukus atsidūrė Balutų aikštės kvartale. Ten jos puldinėjo nuo vieno praeivio prie kito, reikalaudamos pasakyti, ar kas nors matė jų vaikus ir vyrus.
Lodzės geto žydai klausėsi jų pasakojimų su augančiu siaubu.
Bžezinose taip pat buvęs getas. Tačiau atviras – žmonės galėję ateiti ir išeiti kada panorėję, niekas į juos nešaudydavo. Buvę ir darbo. Beveik visi geto žydai dirbę toje pačioje vokiečių įmonėje „Günther & Schwartz“, todėl manę, kad yra saugūs. Staiga atėjo evakuacijos įsakymas. SS būriai atitvėrė kvartalą po kvartalo. Kiekvienam buvo leista pasiimti vienuolika kilogramų mantos. Bet kai pasiruošę išsirikiavo, pasiėmę vos po kelis daiktus, atvyko esesininkai juodais paltais ir ėmė žmones rūšiuoti. Jauni ir sveiki vyrai ir moterys buvo atrinkti į „A“ grupę. Kiti – vaikai, seni ir ligoniai – buvo suvaryti į „B“ grupę. Šitaip buvo išskirta daug šeimų. „B“ grupė turėjo pasitraukti šonan, o „A“ grupei įsakyta bėgti link stoties. Dar nespėjus nubėgti į vietą pasigirdo šūviai – vokiečiai iššaudė visus likusius.