V. Glodenis. Šok per bortą, Graikija! Bėk. Ir kuo toliau

„Lietuva oficialiai įsilaipino į Titaniką, vardu Euras“, – tokia skambia fraze savo rašinį pavadino „The Washington Post “blog’eris” Matt O’Brien. Akivaizdžiai Europos Sąjungos ekonomine ir politi-ne sistema patingėjęs pasidomėti amerikietis drėbė: „Kiekvienai skubančiai prisijungti Lietuvai yra po Graikiją, kuri desperatiškai ieško gelbėjimosi plausto, kad pabėgtų iš Titaniko – Euro.” Panašių antraščių galime pamatyti ir Lietuvos žiniasklaidoje, viena jų – „Lietuva Eurą įsivedė tada, kai kiti nori jo atsisakyti“.

Ir išties jau net Angela Merkel ruošia Graikijos pasitraukimo iš Euro zonos planą. Šalies žiniasklaidoje pasirodė informacija apie kažkokius analitikus, kurie gąsdina, jog Graikijos pavyzdžiu gali pasekti ir kitos – didesnės ES valstybės: Italija bei Ispanija. Ar tikrai?

Jei sausio pabaigoje Graikijoje daugumą laimės populistinė „Syriza“ partija, Graikija išties gali pasitraukti iš Euro zonos. Tačiau ar dėl to turėtume verkšlenti?

Siekdama sužavėti Euro klubo narius Graikija į skolą paėmė blizgantį smokingą. Baltų marškinių neįpirko, taigi lavondėmių nusėtą kūną paslėpė prie apykaklės ir rankovių prisiuvusi baltos medžiagos skiautes. Taip gražiai pasipuošusi ir dirbdinai etiketo taisykles iškalusi Graikija sužavėjo prestižinio Euro klubo narius ir 2001-aisiais įstojo į Euro zoną.

Tik prasidėjus finansinei krizei paaiškėjo, jog etiketu ir smokingu sužavėjusi valstybė namie įsirengė tikrą finansinę landynę, taigi Graikiškos konvulsijos tapo tokios stiprios, jog smokingas ėmė ir suplyšo.

Ar taip šlykščiai melavusi klubo narė buvo išmesta? Ne. Europos sąjunga nėra numačiusi narystės kriterijų, narystės nutraukimo procedūrų. Norėdamas įstoti į prestižinį ES klubą, privalai atitikti tam tikrus kriterijus, bet jau būdamas viduju gali kad ir spjaudyti į veidus tiems, kurie tave bando tempti iš ekonominės pražūties. Būtent taip šiuo metu elgiasi populiariausia Graikijos partija – populistinė kairioji „Syriza“.

Dėl tokios narės pastaraisiais metais nuolat verkšlename ir drebame: kad tik pastaroji nepaprašytų skyrybų. Negana to, tokias negandas kasdien palydi ir raudos apie neva apgailėtiną Europos Sąjungos ekonominę situaciją bei turtingųjų Europos valstybių visuomenių protestai.

Reikia pripažinti, kad nė procento nesiekiantis ES ekonomikos augimas yra kritikuotinas ir nepatenkinamas, tačiau laikas pradėti daiktus vadinti tikraisiais vardais.

Didžiojoje dalyje ES valstybių gyvenimo standartai yra vieni aukščiausių pasaulyje! Ir, nepaisant ekonominių sunkumų, jau keletą metų po krizės, kad ir mažais žingsneliais, tačiau vis kylame. Kasdieniai kliedesiai apie ES skurdą, protestai dėl blogo gyvenimo, euroskepticizmo, nacionalizmo bei ultra-dešiniųjų (arba kairiųjų) partijų kilimas yra ne kas kita, o Dievo varymas į medį, už kurį vieną dieną galime būti stipriai nubausti. Tokią situaciją kandžiai pašiepia ir amerikiečių komikas Lous C. K.: „Šiandien mes gyvename nuostabiame nuostabiame pasaulyje, kurį eikvoja labiausiai sugadinta išlepusių idiotų karta.“

Bet ką šiuo atveju galime padaryti? Kaip tas aimanas suvaldyti?

Atsakymas yra ne tik Graikijos išstojimas iš euro zonos, bet ir visiškas jos išmetimas iš Europos Sąjungos (žinoma, tik tokiu atveju, jei pastaroji nutrauks suderėtą reformų kelią). Taip, toks scenarijus trumpam dar labiau sumažintų ir taip jau stagnuojantį ES augimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje skausmingas pūlinio operacija bus tik į naudą. 

Graikijos pasitraukimas ne tik padės išvengti nuolat besitęsiančių dėl šios narės kylančių sunkumų, kurie nenustoja erzinti rinkų. ES durimis trenkiančios Graikijos lauks Rusijos draugystė, absoliutus ekonominis krachas ir ilgiems dešimtmečiams sustabdyta pažanga.

Toks skaudus pavyzdys įstatys skaudžią, bet privaloma, klizmą išlepusioms Europos visuomenėms, kurios daugiau protestuoja nei dirba, nuolat skundžiasi ir balsuoja už Marine Le Pen „Nacionalinį frontą“, Vokietijos „Nacionalinę demokratinę partiją“,„Alternatyvą Vokietijai“, Graikijos „Syrizą“, „Tikruosius Suomius“, Danijos „Liaudies partiją“, Nyderlandų ir Austrijos „Laisvės partijas“, Vengrijos „Jobbik“, Italijos „Šiaurės lygą“ ir kitas ultra-dešiniąsias kariaunas, kurioms dar viena papildoma trąša taps Paryžiuje įvykdytas teroro išpuolis.

Legendinė Britų premjerė Margaret Thatcher 1980-aisiais nutraukė subsidijas milžinišku valstybės piktybiniu naviku tapusiai Didžiosios Britanijos akmens anglių pramonei. 1984-1985 m. šalį nusėjo milžiniški streikai, „Orgreave mūšyje“ vyriausybės vadovės nekenčiantys 5000 angliakasių tarsi karo lauke susirėmė su 5000 policininkų. Tačiau „Geležinė ledi“ nepasidavė. Tąkart nepopuliarus ir trumpalaikėje perspektyvoje itin skausmingas sprendimas išlaisvino šalį iš angliasių jungo visiems laikams.

Lygiai taip pat ir „Syrizai“ laimėjus parlamento rinkimus, Europa ilgam gali išsilaisvinti iš Graiki-jos sindromo ir verkšlenančių euroskeptikų jungo. Laivai juk skęsta ne todėl, kad turi vieną ar kitą pavadinimą, o todėl, kad jį valdančios komandos nariai nesilaiko taisyklių („Titanikas“ naktį per greitai plaukė, nors buvo įspėtas, kad toje zonoje yra ledynų). Jei taisyklių nepaisanti Graikija paliks ES laivą, likusiems bus lengviau susikalbėti, mažiau šansų bus kur nors atsitrenkti ir nuskęsti.

Taigi šok per bortą, Graikija! Bėk. Ir kuo toliau.