Tuomet pastebėjau, kad mūsų šalies vadovė prieš auditoriją dažnai reikšmingai iškelia pirštą, atlieka kitus valdingumą demonstruojančius judesius. Citavau 2003 m. lietuvių kalba išleistą australų gestų, komunikacijos ir motyvacinės psichologijos specialisto, šiaip jau kompozitoriaus Allano Pease‘o knygą „Kūno kalba“, kurioje neverbalinės kalbos specialistas pateikia daug praktinių patarimų.
Jis rašo, kad gestų kalboje, pavyzdžiui, atkištas ar iškeltas rodomasis pirštas, jau nekalbant apie sugniaužtą kumštį, tai signalas, suprantamas kaip gąsdinimas, agresyvumas ir valdingumas. Psichologai mano, kad tokie gestai rodo ne tik negatyvų požiūrį į pašnekovą, bet ir sukelia susierzinimą: juk žmogui susidaro įspūdis, kad jam nurodinėja ir net grasina. Kiti gi mano atvirkščiai: patekę į krizės akivarą, jie tikisi griežtesnės rankos, neišskiriant nei vidaus, nei užsienio reikalų. Jie tebemano, kad anksčiau pas mus skambėjęs šūkis „Tvarka – bus“, kuris ir teliko partiniu lozungu, dabar aktualus kaip niekad. Vadinasi, padaryti tvarką reikia ne tik šalies ūkyje, bet ir visose jos užsienio politikos pozicijose – tiek žvelgiant į Rytus, tiek į Vakarus.
Bet šį kartą – ne apie mūsų politikus.
Lenkų interneto portale „Wirtualna Polska“ radau interviu su Vašingtono kūno kalbos instituto konsultantu ir treneriu Grzegorzu Załuskiu, kuriame specialistas analizuoja Vladimiro Putino kūno kalbą ir remiasi prezidento susitikimu su rinktine auditorija, vykstant Rusijos intervencijai Kryme. Tai buvo gerai surežisuotas ir paruoštas V. Putino pasirodymas, kuriuo pademonstruota prezidento galia ir valdingumas.
Bet jo veidas nebuvo išraiškingas, o kartais netgi sustingęs, lyg paralyžiuotas, rašo autorius.
Stebėtojai įtaria, kad tai daroma naudojant botoksą – ypač toksišką baltymą - botulino toksiną (angl. botulinum toxin). Botokso veikimo principas pagrįstas tuo, kad jis laikinai paralyžiuoja raukšles, sudarančias veido raumenį, ir botokso injekcijomis besinaudojantis asmuo praranda gebėjimą tinkamai jausti ir rodyti emocijas. Juo labiau, kad prieš pustrečių metų buvo įtarta, kad, besiruošdamas artėjantiems prezidento rinkimams, V. Putinas iš tikrųjų botokso injekcijomis dailino savo veidą.
Dar 2010 m. spalio mėnesį V. Putinas, dalyvaudamas Ukrainoje vykusioje politinėje konferencijoje, veidą buvo apsiklijavęs pleistru, kuris naudojamas dengti randams po plastinės operacijos. Tačiau jo atstovas spaudai tuomet tokią informaciją paneigė, sakydamas, kad V. Putinas susižalojo veidą per nedidelį incidentą. Kokį – nepaaiškino.
Taigi dabar V. Putinas negestikuliavo, ramiai laikė ranką ant tribūnos, rodydamas, kad jis visiškai kontroliuoja situaciją ne tik salėje, bet ir visoje šalyje. Jis buvo susikaupęs ir meistriškai suvaidino spontaniškumą kalbos pradžioje. Kai salėje kilo „ilgai trunkantys plojimai“ (kai kam jie priminė Leonido Brežnevo laikus), V. Putinas abiejų rankų judesiu įsakmiai nuramino: „Ačiū“.
Kartais jo posakiuose ir formuluotėse, ypač kalbant apie istorinius Krymo okupacijos aspektus ir Ukrainą, veidą iškreipdavo pyktis ir panieka. Tuomet pasirodydavo tipiška šioms emocijoms grimasa – raukšlelės aplink nosį, pakelta viršutinė lūpa, primenanti vilko urzgimą, suglausti antakiai, įdėmus žvilgsnis į auditoriją, lyg tiriantis, ar nieko nėra prieš.
Kalbėdamas apie Vakarus, kurie moko Rusiją, kaip reikia elgtis, V. Putinas charakteringu rankos judesiu tarsi kažką atstūmė į šalį. Kitaip sakant, šis judesys yra tikroji prezidento pozicijos išraiška: nesikiškite, nenurodinėkite, tai mano reikalas. Tad šiuo atveju reiktų labiau tikėti ne žodžiais, o judesiais, nes jie visuomet greitesni negu kalba ir kaupia daugiau informacijos. Manoma, kad savo kūnu mes perduodame apie 20 proc. informacijos, bet ji greitesnė, įtaigesnė.
Tiesa, tokių gestų V. Putino kalboje buvo labai nedaug. Tai reiškia, kad jis puikiai išmokęs tekstą, tarsi skaitovas eilėraštį. Kituose savo pasirodymuose prieš auditoriją prezidentas nebūna toks susikaustęs ir „šaltas“, bet, kalbėdamas apie Krymą, Ukrainą ir Rusiją, politikas tam teikė didžiulę reikšmę, tarsi tuomet būtų išmušusi lemtinga jo gyvenimo valanda. Apskaičiuota tiksliai: V. Putino reitingai staigiai kyla aukštyn...
Lenkų mokslininkas ne vienintelis kūno kalbos tyrėjas. Kaip rašo „USA Today“, ištisa Pentagono mokslininkų tarnyba analizuoja V. Putino ir kitų įtakingų politikų judesius, mimiką, gestus. Čia egzistuoja specialus projektas „Body Leads“, pavaldus pačiam gynybos ministrui Chuckui Hageliui. Ši analizė padeda numatyti Rusijos lyderio elgesį.
Antai, projekto vadovė Brenda Connors anksčiau pateikė tyrimo išvadas apie V. Putino nelygią, kreivą eiseną. Interviu žurnalui „The Atlantic“ ji teigė, kad šis V. Putino fizinis trūkumas jam padeda „sukaupti tvirtą valią, balansuoti ir stiprinti kūną... Jis tarsi šleivas ar pilnapadis čiuožėjas, tapęs olimpiniu čempionu ir atkakliu darbu pašalinęs įgimtą trūkumą“.
Vokiečių ekspertas Michaelis Moesslangas žurnalo „Focus“ interneto versijoje aiškina, kad V. Putino laisva, atsipalaidavusi sėdėsena per spaudos konferenciją prieštaravo jo vidinei būsenai. Taip lyderis nori užmaskuoti sąmoningą agresiją ir pyktį, o išplėstos akys demonstruoja tariamą draugiškumą ir atvirumą, kitaip sakant, tai „medžiotojas, kuris nori apgauti savo auką“, sako vokiečių mokslininkas.
Gi australų kūno kalbos specialistas Allanas Pease‘as, kaip rašė „The Moscow News“, pats ruošė V. Putiną lyderystei. Su būsimu prezidentu jis susipažino dar 1991 m., kai Kremlius jį pakvietė vesti seminarą vilčių teikiančių politikų įvaizdžiui gerinti. „Tai aš jam, tada dar Sankt Peterburgo mero padėjėjui, padėjau atsikratyti agresyvių gestų, ir mano mokinys buvo labai protingas ir gabus, - sako treneris leidiniui. - Aš į jį atkreipiau dėmesį, kai V. Putinas pirmą kartą susitiko su Anatolijum Sobčiaku. Kai tik jis įėjo į kabinetą, visi pritilo, nes žinojome apie jo tarnybą „kagėbė“, o žvalgai turi ypatingą pasirengimą ir talentą“.
Būtų pusė bėdos, jeigu šia kūno kalba kalbėtų koks eilinis regiono vadukas, grubios oratorikos politikas Vladimiras Žirinovskis arba toks propagandos meistras kaip Dmitrijus Kiseliovas, minkštais rankų judesiais ir sėlinančia eisena per TV studiją demonstruojantis įsiteikimą Kremliui. Jų pozicija visiems kaip ant delno. Tačiau V. Putinas, nuosekliai vedantis branduolinę valstybę link pasaulinės agresijos, yra kaip niekas kitas pavojingas. Ne be pagrindo kartais jis lyginamas su Adolfu Hitleriu, kuris, Vakarams nuolaidžiaujant, užsidėjo intelektualaus arijo kaukę ir taip valdė didžiules mases.
Kultūros psichologijos specialistas Stanislovas Juknevičius straipsnyje „Fašizmas – baltosios rasės agonija“ cituoja britų žurnalistą Konradą Heideną, daugiausiai rašiusį Klauso Bredow slapyvardžiu, kuris puikų oratorių fiurerį apibudino taip: „Hitlerio kalbos – tai masinės sielos svajonės; jos chaotiškos, kupinos prieštaravimų, jei suvoktume pažodžiui, – dažnai beprasmės, kaip sapnai, tačiau turinčios gilesnę reikšmę“. O juk dažnas sapnais taip tikime...
Šveicarų analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Gustavas Jungas rašė, kad bet kokio socialinio, politinio ar religinio judėjimo vadai tėra susiformavusių ar besiformuojančių jėgų kolektyvinėje pasąmonėje išraiška ir, kuo geriau jie tas jėgas išreiškia, tuo geresnių rezultatų gali tikėtis. Tapti „tautos dvasia“, „rasės siela“ po Didžiosios depresijos A. Hitleriui padėjo kolektyvinė sąmonė bei paties fiurerio sugebėjimas keisti atspalvius – nuo nacių stratego, arijų mesijo iki dailininko, mylinčio Tibeto kultūrą, muziką, vaikus ir gėles...
Ar ne tokį slaviškos kolektyvinės sąmonės atstovą Rytai ir Vakarai savo užantyje (vėlgi - po globalinės krizės) tarsi angį užsiaugina XXI amžiuje?