Knygoje kalbama apie pasaulį pastaruoju metu ištikusią galios krizę, kurią sukėlė dramatiška jėgų pusiausvyros centro slinktis iš Vakarų į Rytus, globalus politinis masių „pabudimas“ ir Amerikos plėtotės nesėkmės. Krizė pažėrė pavojingų ilgalaikių iššūkių ne vien Amerikai, atsirado išnykimo grėsmių kai kurioms gana lengvai pažeidžiamoms valstybėms. Negana to, gali sutrikti įprasta branduolinių ginklų neplatinimo tvarka ir tarptautinis kovos su klimato kaita reguliavimas. Kitaip tariant, geopolitiniam stabilumui iškilo pavojus.
Buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis „Strateginėse įžvalgose“ įrodinėja, kad pastarosios krizės metu Amerika gali ir privalo imtis gerokai aktyvesnių veiksmų. Ir jie bus sėkmingi, anot autoriaus, jeigu Amerika išspręs neatidėliotinas vidaus problemas bei laikysis prioritetinės strategijos nacionalinių interesų srityje neįprastai sparčiai keičiantis tarptautinei aplinkai. Jungtinės Valstijos turėtų imtis iniciatyvos kurti didesnius naujuosius Vakarus, prijungiant prie jų Rusiją ir Turkiją. Be to, amerikiečiai privalo padėti europiečiams glaudžiau vienytis. Sumaniai išnaudodama tarptautinės įtakos galimybes, Amerika turėtų siekti palankios regiono jėgų pusiausvyros naujuosiuose Rytuose ir vengti naudoti savo karinę jėgą žemyninės Azijos kivirčuose. Jai būtų privalu išlaikyti politinę sąjungą su Japonija ir artimiau bendradarbiauti su Kinija
Šiais neramiais ir vėlesniais laikais Amerika turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį, siekiant geopolitinio stabilumo. Tam būtina naujai suvokti ilgojo laikotarpio iššūkius, todėl bene geriausias užsienio politikos strategas Zbigniewas Brzezinskis pateikia planą, kaip atkurti globalią Amerikos įtaką ir užtikrinti taiką XXI a.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:
Po 2007 m. griūties išryškėjo daug dalykų, kurių politikai anksčiau nepastebėjo. Valdantiesiems teko iš naujo įvertinti tikrąsias Amerikos galimybes, apsvarstyti susidariusią padėtį ir imtis kai kurių nepopuliarių veiksmų socialinėje srityje. Bet juk ir Rugsėjo 11-oji turėjo panašiai paveikti kolektyvinę amerikiečių sąmonę?
XXI a. daugelis jau pamiršo, o kiti tiesiog nežino, koks grėsmingas buvo Šaltasis karas, trukęs ilgus keturis dešimtmečius. Jis daug kartų galėjo pasidaryti toks karštas, kad per kelias minutes būtų išnykę Amerikos pranašumai, o po kelių valandų neliktų ir pačios Amerikos kartu su Tarybų Sąjunga. Šaltojo karo laikų „ramybė“ buvo apgaulinga. Šiandien sunku patikėti, kad iš tikrųjų vos nuo kelių žmonių atsakomybės jausmo ir išminties priklausė, ar susikaupusi priešprieša nevirs naujuoju Armagedonu.
1991 m. po Tarybų Sąjungos padalinimo Jungtinės Valstijos viešpatavo pasaulyje. Tuo metu didesnė pasaulio dalis karštai žavėjosi politinėmis Amerikos vertybėmis ir jos socioekonomine sistema. Daug valstybių rinkosi Jungtines Valstijas raidos pavyzdžiu, o bendra tarptautinė padėtis buvo kaip niekada palanki Amerikai. Neliko priešo, kurio anksčiau kartu bijojo ir Amerika, ir Europa. Todėl transatlantinis bendradarbiavimas įgavo naujų bruožų, tapo politiškai glaudesnis ir kūrybingesnis. Imta rengti planus plėsti Europos Sąjungą ir tobulinti jos struktūrą. Politiniai procesai Tolimuosiuose Rytuose taip pat pajudėjo palankia Amerikai kryptimi.
Azijoje augo Japonijos – artimiausios Amerikos sąjungininkės – tarptautinė įtaka. Pačiose JAV beveik išnyko isteriška baimė, kad „japonų „supervalstybė“ supirks Amerikos turtus“. 1978 m. JAV oficialiai pripažino Kinijos Liaudies Respubliką. Po šio istoriškai reikšmingo įvykio abiejų šalių santykiai ėmė tolydžio gerėti. Pavyzdžiui, jau 1980 m. po TSRS invazijos į Afganistaną Kinija šiame regione elgėsi kaip tikra Amerikos partnerė. Amerikiečiai pradėjo vertinti Kiniją gerokai draugiškiau. Kita vertus, po kelerių metų įsivyravo apgaulinga ir pavojinga ramybė, nes Amerika nenorėjo patikėti, kad atsilikusi Kinija pajėgtų su ja varžytis.
Paplito stereotipas, kad Amerika yra pasaulio ekonomikos variklis, pažangiausio politinio visuomenės organizavimo pavyzdys, socialinis šviesulys ir neįveikiama pasaulinė galybė. Suprantama, JAV stengėsi išnaudoti savo naujojo įvaizdžio pranašumus. Jungtinės Valstijos subūrė koaliciją Kuveitui išlaisvinti ir kartu su sąjungininkėmis pasiekė greitą karinę pergalę prieš Iraką. Tame kare Rusija padėjo Amerikai logistikos srityje, Kinija susilaikė ir išliko neutrali, o Sirija tiesiogiai dalyvavo karo veiksmuose koalicijos pusėje.
Kiek vėliau padėtis regione ėmė keistis į blogąją Amerikai pusę. Jungtinės Valstijos neišnaudojo galimybės aktyviai įsikišti ir pabandyti išspręsti painų Izraelio ir palestiniečių konflikto galvosūkį. Po 1967 m., pasibaigus Izraelio ir arabų karui, Amerika tapo įtakingiausia jėga Vidurio Rytuose. Bet, užėmus dominuojančią padėtį, teko prisiimti ir atsakomybę valdyti regiono krizes. Deja (išskyrus prezidento Karterio reikšmingą sėkmę sutaikant Egiptą su Izraeliu), Jungtinės Valstijos dažniausiai elgdavosi pasyviai, nepaisant turėtų beveik neribotų galimybių daryti įtaką ir netgi keisti padėtį pasaulyje paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu. 1995 m. izraelietis taikos proceso priešininkas nužudė savo šalies ministrą pirmininką, politinį realistą Ichaką Rabiną. Tik prabėgus daug laiko, likus vos šešiems mėnesiams iki aštuonerius metus trukusios Prezidento Billo Clintono kadencijos pabaigos, Jungtinės Valstijos neryžtingai (ir nevaisingai) pabandė atgaivinti Izraelio ir palestiniečių taikos derybas.
2001-ųjų Rugsėjo 11-oji buvo ilgai trukusio proceso kulminacija. Per paskutinįjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį „Al-Qaeda“ atakos į Ameriką tolydžio nuožmėjo, šie, vieni tragiškiausių šalies istorijoje, įvykiai galiausiai privertė Jungtines Valstijas ryžtingai reaguoti. Iš daugybės įvairaus pobūdžio reakcijų į tragediją vertėtų išskirti tris.
Pirma jų – Prezidentas George’as Bushas nusprendė surengti karinę operaciją Afganistane. Operacijos tikslas buvo ne tik sunaikinti „Al-Qaeda“ ir nuversti ją globojusį Talibano režimą, bet ir sukurti Afganistane šiuolaikišką demokratiją. Antra – 2002 m. pradžioje prezidentas palaimino Izraelio premjero Arielio Šarono (G. Bushas pavadino jį taikdariu) karinę iniciatyvą sutriuškinti Palestinos išsivadavimo organizaciją. Trečią reakciją pasaulis pamatė ankstyvą 2003 m. pavasarį, kai JAV įsiveržė į Iraką. Invazija buvo teisinama neįrodytais Bagdado režimo ryšiais su „Al-Qaeda“ ir prielaidomis, kad Irakas turi masinio naikinimo ginklų. Minėti Amerikos veiksmai įžiebė Artimųjų Rytų visuomenės priešiškumą Jungtinėms Valstijoms ir padidino Irano, kaip svarbios regiono jėgos, prestižą. Amerika įsivėlė į du iki šiol nesibaigusius karus.
Antrasis nesibaigiantis karas prasidėjo puolimu prieš Iraką 2003 metais. Tąsyk pasaulyje Ameriką palaikė tik politiškai lankstus britų ministras pirmininkas ir Izraelis. Dauguma kitų JAV sąjungininkių buvo skeptiškos arba atvirai nepritarė Amerikos veiksmams. Visuomenei buvo numestas pasiteisinimas, neva Irakas turi masinio naikinimo ginklų. Neilgai trukus paaiškėjo, kad visa tai yra iš piršto laužta. Iki šiol taip ir nerasta (niekas, žinodamas tiesą, veltui negaišta laiko paieškoms) įrodymų, kad Irakas būtų turėjęs MNG (masinio naikinamo ginklai).
Apmaudu, kad būtent Irako karui prezidentas G. Bushas skyrė daugiausiai dėmesio, kai tuo tarpu ištisus septynerius metus karas Afganistane buvo apleistas.
JAV KARŲ TRUKMĖ (mėnesiais)
| Afganistano* 112 |
| Vietnamo 102 |
| Nepriklausomybės 100 |
| Irako* 96 |
| Pilietinis 48 |
| II pasaulinis 45 |
| Korėjos 37 |
| Karas su Britanija (1812) 32 |
| Sukilimas Filipinuose 30 |
| Meksikos 21 |
| I pasaulinis 20 |
| Karas su Ispanija 3 |
| Irako (1991) 2 |
(2011 m. kovo mėn. duomenys. * Aktyvūs kovos veiksmai)
Reikia pripažinti, kad abu karai (Afganistano ir Irako) buvo chrestomatiniai karinių ekspedicijų į priešiškai nusiteikusių žmonių gyvenamas teritorijas pavyzdžiai. Abu kartus G. Busho administracija nesigilino į sudėtingas tų teritorijų kultūrines aplinkybes, įsišaknijusį etninį priešiškumą, keliantį naujus konfliktus senųjų viduje, pavojingai neramią kaimynystę (Pakistanas, Iranas) ir neišspręstus teritorinius regiono ginčus. Toks atsainus požiūris gerokai apsunkino JAV kariškių veiksmus Afganistane ir Irake. Tačiau tai dar nebuvo didžiausia blogybė. Svarbiau yra tai, kad ne tik užpultosiose, bet ir daugelyje kitų regiono šalių įsižiebė pasipiktinimo aistros, įsivyravo plačiųjų visuomenės sluoksnių priešiškumas Amerikai.
Karinės JAV intervencijos priminė XIX a. imperijų baudžiamąsias akcijas prieš primityvias ir susiskaldžiusiais kolonijų čiabuvių gentis. Deja, naujaisiais masinio politinio pabudimo laikais karai su tautiškai vieningais priešais (JAV tai sugebėjo ne kartą skaudžiai patirti) nemaloniai užsitęsia ir neplanuotai pabrangsta. Ir dar. Paaiškėjo, kad globalios informacinės skvarbos eroje visiška pergalė, pasiekta žiauriausiomis priemonėmis ir bet kokia kaina, nereiškia, kad karas yra baigtas. Net rusai, kurie be skrupulų išžudė šimtus tūkstančių afganų, o milijonus privertė bėgti iš šalies, neišdrįso „eiti iki galo“ ir visiškai pajungti Afganistano.
Kita vertus, Afganistano ir Irako karai (panašiai į kolonijinių laikų Vakarų karines ekspedicijas) labai nepaveikė įprasto daugumos žmonių gyvenimo tėvynėje Amerikoje (išskyrus kariškius ir jų šeimas). Nors abu karai ir kainavo Jungtinėms Valstijoms milijardus dolerių ir tapo nepalyginamai brangesni už visus ankstesniuosius (išskyrus II pasaulinį), tačiau jų kaina, išreikšta šalies BVP dalimi, buvo nedidelė. Tuo metu Amerikos ekonomika įspūdingai augo.
Nepamirškime, kad G. Busho administracija nedidino mokesčių amerikiečiams, o karus finansavo skolindamasi iš savų ir užsienio kreditorių. Mūsų laikais karai kainuoja labai brangiai, todėl pastarasis finansavimo būdas yra politiškai priimtinesnis, ypač žinant galimą rinkėjų reakciją. Be to, Afganistane ir Irake (kitaip nei Korėjoje ir Vietname) kariavo ir žuvo ne šauktiniai, o profesionalai. Visa tai lėmė, kad plačioji šalies visuomenė nebuvo perdaug susirūpinusi karo veiksmais tolimuose užjūriuose.
Lygindami Afganistano ir Irako karus pamatysime, kad jie buvo kariaujami skirtingai. Ilgą laiką karui Afganistane buvo skiriama gerokai mažiau dėmesio nei karui Irake. George’o Busho aplinka kiek galėdama dangstėsi neapibrėžta „terorizmo“ sąvoka, kad pateisintų abejotiną kampaniją prieš Saddamą Husseiną. Akivaizdu, kad tuometiniai JAV politikos vadovai neatsižvelgė į tai, kad Irakas buvo ideologinis „Al-Qaedos“ priešas, o „Al-Qaeda“ jai prieinamais būdais kovojo su Saddamo Husseino režimu.
Vašingtono strategai ilgai nesvarstę abi viena kitai priešiškas jėgas suplakė į vieną ir „pakrikštijo“, jų nuomone, platesnę reikšmę turinčiu „islamiškuoju džihadu“. Nuo tada bet kokie Jungtinių Valstijų kariniai veiksmai buvo vadinami karu prieš terorizmą.
Demagogijos ir tyčia įvarytos nepagrįstos baimės derinys trumpuoju laikotarpiu gali būti veiksminga priemonė valdyti mases. Deja, vėliau už neišmintingą šios priemonės naudojimą veikiausiai teks brangiai mokėti. Ir šalies viduje, ir užsienyje. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėję irakiečių kalinių (tarp jų buvo ir vyresniųjų karininkų) kankinimai ir neįtikėtinos patyčios gali būti pražūtingi Amerikos reputacijai.
Valdantieji sugebėjo sukurti tokią atmosferą, kurioje plačioji visuomenė priešus laikė „blogio įsikūnijimu“, asmeniniais skriaudikais, todėl toleravo kankinimus ir nežmonišką elgesį su karo belaisviais. Amerikos žiniasklaida su jos ištobulintomis poveikio sąmonei priemonėmis (Holivudo veiksmo filmai, televizijų serialai ir pan.) suvaidino svarbų vaidmenį formuojant iškreiptą viešąją nuomonę. Daugybėje filmų piktadariai ar šiaip nemalonūs personažai per trumpą laiką įgijo arabiškų bruožų.
Netrukus tikroji (ne ekraninė) Amerika tapo nejaukia arabams vieta. Netgi įstatymų leidėjai neatsispyrė antiarabiškosioms nuotaikoms. Jie priėmė teisės aktus, diskriminuojančius Amerikos musulmonus ir arabų kilmės amerikiečius. Teisėsaugos pareigūnams buvo nurodyta kai kuriuos rasinius požymius laikyti pagrindu įtarimams, o arabų labdaros organizacijas, apkaltintas nebūtais dalykais, imta tikrinti pagal naujai įteisintas ypatingas taisykles. Galop, kai rasinė ir religinė dedamosios tapo „karo prieš terorizmą“ savastimi, išbluko demokratinis Amerikos įvaizdis. Nuo Rugsėjo 11-osios jau buvo praėję pusantrų metų, kai Amerika puolė Iraką. Tai yra istorijai svarbus laikas, nes būtent tada Amerikos raida nukrypo nuo demokratijos kurso. Vėliau už tai teko brangiai mokėti.
Ir dar. Gerokai anksčiau, iškart po to, kai išėjo sovietai, Amerika privalėjo nepaleisti Afganistano iš akiračio. Šiai šaliai (tiesą sakant, tai buvo šalies griuvėsiai) tuomet žūtbūt reikėjo ekonominės ir finansinės pagalbos, kad būtų atkurtas nors šioks toks stabilumas. Tačiau ir G. Busho I, ir B. Clintono administracijos buvo pasyvios ir abejingos Afganistanui. Susidariusį valdžios vakuumą paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu užpildė Talibanas. Talibaną savo ruožtu rėmė Pakistanas, kuris tokiu būdu siekė geostrateginio pranašumo prieš Indiją.
Besidomintieji geopolitika žino, kad talibai nuo seno buvo svetingi „Al-Qaedai.“ Visa kita jau yra istorija. Taigi po Rugsėjo 11-osios Amerika neturėjo iš ko rinktis. Karas buvo vienintelis teisingas atsakas į tokio masto teroro išpuolį.
Net ir tuo politiškai sudėtingu metu Amerika galėjo imtis veiksmų sukurti pasauliui suprantamą strategiją, kuri leistų izoliuoti religinius „Al-Qaedos“ ekstremistus nuo didžiosios musulmonų umos. Tada šių eilučių autorius išsakė savo nuomonę šia tema „The Wall Street Journal“ ir „The New York Times“ puslapiuose. Veiksmų seka turėjo būti padalinta į du etapus. Pirmajame, sutelkus pakankamai pajėgų ir išteklių, reikėjo per trumpą laiką sunaikinti teroristų organizacijas (privalu pagirti G. Busho administraciją, kuri šioje srityje išties nemažai nuveikė).
Antrasis veiksmų etapas būtų gerokai politiškai sudėtingesnis ir pareikalautų ilgalaikių pastangų – reikėtų pasiekti, kad absoliuti dauguma musulmonų nepalaikytų teroristų, o pastarieji virstų izoliuota maža saujele. Amerika privalo pagaliau suprasti tradicinės nuosaikiosios musulmonų daugumos lūkesčius ir turi visapusiškai padėti jiems atsiriboti nuo ekstremistų. Plačios koalicijos prieš Saddamą Husseiną sėkmė Persų įlankos kare parodė, kad tai yra įmanoma. Norėdama pasiekti minėtą tikslą Amerika turėtų užtikrinti taiką Vidurio Rytuose. Tačiau G. Bushas ir jo patarėjai žinojo, kad ėmęsi šios užduoties jie būtų atskirti.
Taigi reikalingi veiksmai nebuvo atlikti. Išvardysime keletą neveikimo pasekmių: palyginti su paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu dramatiškai sumenko tarptautinis Amerikos įvaizdis; krito pasitikėjimas prezidento institucija ir apskritai valdžia šalies viduje; Amerikos sąjungininkės, visada tikėjusios, kad jų saugumas tiesiogiai priklauso nuo Amerikos saugumo, ėmė abejoti, ar verta beatodairiškai pasikliauti Amerika. Didžioji JAV sąjungininkių dauguma nepritarė 2003 m. karui Irake, laikė jį vienašališka, abejotina ir hipertrofuota Amerikos reakcija į Rugsėjo 11-ąją.
Pasaulis yra sutvarkytas taip, kad okupuotoms šalims per jėgą brukamos reformos, kurios iš esmės keičia šimtamečių tradicijų ir religinių įsitikinimų suformuotą gyvenimo būdą, jos vykdomos tol, kol jas palaiko okupantų jėga. Tuo tarpu okupantų buvimas šalyje dažniausiai iššaukia naujas pasipriešinimo formas ir sukelia smurto protrūkius. Afganistano atveju verta atskirai paminėti nevienalytę etninę šalies sudėtį, nes čia šalia afganų gyvena 14 milijonų puštunų (apie 40 proc. gyventojų).
Puštunai gyvena ir Pakistane, kur jų priskaičiuojama 28 milijonai (apie 15 proc. visų pakistaniečių). Ir tai yra tik vienas iš daugelio nepaprastai sudėtingos etninės regiono situacijos pavyzdžių. Tikėtina, kad tokioje aplinkoje vieni konfliktai gimdys kitus, nuolat vyks įvairių formų etninės ar religinės kovos, bus neįmanoma suvaldyti teritorinių ir demografinių pokyčių.
Minėti grėsmingi dalykai (ar pasimokėme?) turi tiesioginės įtakos artimiausiai Amerikos ateičiai. Įklimpusios Afganistane ir Irake JAV kovoja su įvairaus plauko jėgomis didžiuliame, nestabiliame ir gausybę gyventojų turinčiame regione tarp Sueco ir Ksindžiango. Būtent šioje erdvėje ryškėja trys rimtos problemos, kurios ateityje gali tapti itin svarbios: islamiškojo fundamentalizmo stiprėjimas branduoliniame Pakistane, atviro jėgos konflikto su Iranu tikimybė ir tikimybė (jei JAV nesugebės sąžiningai išspręsti Izraelio ir palestiniečių konflikto), kad politiškai pabudę Vidurio Rytai taps dar priešiškesni Amerikai.
Tuo tarpu užsienio politikoje Ameriką tolydžio apleidžia draugai. Jei atmesime kelis kosmetinius solidarumo patikinimus ar kai kuriuos nominalių partnerių ne itin reikšmingus paramos gestus regionuose, strategiškai žvelgiant, Amerika vis dažniau lieka viena. JAV sąjungininkės patyliukais traukiasi iš Afganistano. Trys įtakingiausios Afganistano kaimynės, nepaisant to, kad pačios skaudžiai susiduria su islamiškuoju ekstremizmu, lieka apdairiai pasyvios. Jos, aišku, šiek tiek bendradarbiauja, dažniausiai skambiais žodžiais „palaiko“ Ameriką arba „reiškia susirūpinimą“.
Tiesa, rusai politiškai racionaliai teikia logistinę pagalbą JAV kariškiams, kinai po ilgų derybų iš dalies pritarė sankcijoms Iranui, o Indija simboliškai padeda Afganistano ekonomikai. Tačiau geriausi šios trijulės strategai puikiai supranta, kad regione įklimpusi Amerika kuo toliau, tuo labiau praranda turėtą pasaulinę įtaką. Minėtos valstybės gauna dvigubos naudos, nes terorizmo grėsmes nuo savęs nukreipia į Ameriką, kuri savo ruožtu ir taip silpsta. Taigi, realistiškai žvelgiant, dabartinė padėtis negali nedžiuginti vis dar įsižeidusios Rusijos, įspūdingai augančios apdairiosios Kinijos ir ambicingosios Indijos. Šių šalių regioninė ir pasaulinė įtaka auga, o unikalus globalus Amerikos statusas bliūkšta.
Laikas nelaukia, todėl reikia, kad plačioji Amerikos visuomenė ir Kongresas nusiimtų rožinius akinius ir teisingai įvertintų padėtį, kurioje atsidūrė nacija. Politinis sąstingis valstybėje išryškino nuopuolį „svajonių šalies“ viduje. Užsienio politika yra vykdoma neteikiant pirmenybės tikriesiems savo valstybės interesams. Tokia dermė yra labiau panaši į instrukciją, kaip per dvidešimt metų sužlugdyti Ameriką. Jei karo liepsna iš Afganistano persimes į Pakistaną, jei reikės kariauti su Iranu, jei Izraelio ir palestiniečių konfliktas įvels Ameriką į nesibaigiančias regionines kovas, kas tada? Pakankamai ilgą laiką stiprėja musulmonų priešiškumas Amerikai. Hipertrofuotos antiamerikietiškos nuotaikos gali užvaldyti ir visą islamo umą, kurią sudaro ketvirtadalis pasaulio žmonių. Nutikus minėtiems dalykams turėsime užmiršti apie aukso laikus, kai vos prieš du dešimtmečius buvome geroji viltis pasauliui ir pelnytai tuo džiaugėmės.
Ši knyga jau bandė įrodyti, kad Jungtinės Valstijos dar neprarado galimybės iš esmės atsinaujinti, jeigu pavyktų sutelkti nacijos valią. Amerikai reikia atsikratyti saviizoliacijos. Pastaraisiais metais (tikslingai arba ne) buvo vykdoma tokia politika, kad daugumai amerikiečių būtų patogiau nekvaršinti galvų dėl pasaulio problemų. Beje, dėl tos pačios politikos sumažėjo ir globali JAV įtaka. Tačiau nei pagal sumažėjusią įtaką pasaulyje, nei juolab pagal karinę galią Amerika kol kas neturi lygiaverčių varžovių. Būtina persitvarkyti šalies viduje. Būtina suformuoti racionalią ateities viziją, patvirtinti veiksmų strategiją ir deramai tuos veiksmus atlikti. Jei tai pavyks, Amerika dar ilgai pirmaus pasaulyje.
Slėptis nuo tikrovės yra pavojinga. Todėl negalima lengvabūdiškai ignoruoti ir niūresnių Jungtinių Valstijų ateities prognozių. Galvoje sukasi trys juodieji scenarijai, kaip Amerika galėtų sunykti. Panašu, kad blogiausias būtų tas, pagal kurį šalį ištiktų gili finansų krizė, po kurios kiltų pasaulinio masto viską griaunanti depresija.
Toks greitas ir istoriškai drastiškas Amerikos žlugimas yra menkai tikėtinas, kadangi JAV jau koreguoja savo vidaus ir užsienio politiką. 2007-ieji buvo skaudi, tačiau naudinga pamoka. O štai dviejų kitų (pavadinkime juos tarpiniais) scenarijų tikimybė yra gerokai didesnė. Įsivaizduokime, kad savo vidaus ir užsienio problemas Amerika sprendžia neleistinai vangiai, jai niekaip nepavyksta pasiekti planuotos pažangos, o pagrindinės JAV varžovės, ypač Azijoje, tuo metu nuosekliai ir apgalvotai vystosi ir modernėja. Tokia kombinacija gali būti – gerokai anksčiau, nei įsivaizduojame – lemtinga Amerikos vidaus idealams ir interesams užsienyje.
Vienas labiausiai tikėtinų „tarpinių“ scenarijų galėtų būti toks: iš lėto blogėtų vidaus padėtis, kristų žmonių pragyvenimo lygis, toliau irtų infrastruktūra, mažėtų ekonominis konkurencingumas. Tačiau esamas karinis pranašumas, optimizavus kaštus, dar ilgai leistų Amerikai iš esmės vienai priiminėti svarbiausius tarptautinės politikos sprendimus. Valstybės konkurentės, matydamos Amerikos vidaus gyvenimo stagnaciją, be abejonės, griebtųsi skubių (ar skubotų) priemonių savo finansų stabilumui apsaugoti ir nacionaliniam saugumui užtikrinti. Šie veiksmai greičiausiai būtų menkai efektyvūs.
Svarstytinas ir antrasis „tarpinis“ raidos variantas : Amerika tinkamai susitvarko šalies viduje, tačiau jos užsienio politika pasirodo esanti nevykusi. Pavyzdžiui, JAV nuspręstų vienos imtis karinių veiksmų Pakistane arba Irane. Šiuo atveju turėtume greitai susidurti su grėsmingomis pasekmėmis. Pažanga namuose negali kompensuoti neteisingos užsienio politikos. Jei neužsitikrinsime plataus sąjungininkių pritarimo, jei jos tiesiogiai aktyviai nedalyvaus pasaulio politikoje taip, kaip yra naudinga Amerikai, vargu ar verta tikėtis sėkmės. Jungtinės Valstijos, vienos kovodamos nesibaigiančiose kampanijose prieš vis gausesnius priešus, neišvengiamai išseks. Jokie pasiekimai namuose neišgelbės Amerikos, jei tai, kas yra sunkiu darbu sukurta šalies viduje, bus iššvaistyta alinančiose užsienio avantiūrose.
Ir vienu, ir kitu atveju Amerika, deja, nustotų (mažų mažiausiai laikinai, o gal ir galutinai) pirmauti pasaulyje. Užsitęsusi vidaus ar užsienio politikos negalia veikiausiai pakirstų Amerikos gyvybingumą, palaipsniui demoralizuotų šalies visuomenę, o socialinis Amerikos patrauklumas ir pasaulinis autoritetas sumažėtų. Kažkada Amerika išdidžiai pareiškė pasauliui, kad jai priklausys XXI amžius. Pastarųjų metų įvykiai leidžia manyti, kad jau 2025 m. pasaulis pamatys, jog tai buvo viso labo žodžiai. Jei taip nutiktų, kas tuomet galėtų tapti XXI a. šeimininku?
Atsiliepimai apie knygą „Strateginės įžvalgos“:
„Nauja Brzezinskio knyga patvirtina autoriaus talentą atskleisti sudėtingų istorinių procesų esmę ir gebėjimą ieškoti ilgalaikių politinių problemų sprendimų.“
JIMMY CARTER, buvęs JAV prezidentas
„Tai kruopšti, įžvalgi ir provokuojanti analizė. Knygą turėtų perskaityti
visi, kam rūpi pasaulio raida ir stabilumas.“
JIM WOLFENSOHN, buvęs Pasaulio banko prezidentas
„Strateginės įžvalgos“ – tai aiškus ir įtaigus Amerikos padėties šiandienos pasaulyje vertinimas. Perskaityti būtina.
JOHN KERRY, senatorius
„Vieno išmintingiausių mūsų tautos valstybininkų ir toliaregiškiausių
strategų Zbigniewo Brzezinski‘o „Strateginės įžvalgos“ – turiningas jo
pasisakymas užsitęsusiuose svarstymuose apie Amerikos vaidmenį pasaulyje.
Šią knygą reikia perskaityti.“
BRENT SCOWCROFT, buvęs prezidentų GERALDO FORDO ir GEORGE‘O H. W. BUSHO
patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, JAV karinių oro pajėgų dimisijos generolas leitenantas