Dr. Vytas Jankauskas. Lietuva šakalų pjautynių lauke

Minint Molotovo-Ribentropo paktą, galima pamąstyti apie Lietuvos situaciją XX amžiuje. Neabejotina, kad atkurta jauna valstybė turėjo labai geras galimybes startuoti kaip modernus organizmas. Jis kūrė, ne visada sėkmingai, savo kelią į priekį. Mes pripratę mąstyti apie tai, kad prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas šį judėjimą sustabdė. Iš tiesų, Lietuvos nuostoliai dėl karo ir okupacijų padarinių sunkiai įvertinami ir suskaičiuojami, tačiau grįžkime prie pradžios, grįžkime prie karo ištakų.

Likus savaitei iki rudens, dviejų diktatorių atstovai susitiko Maskvoje ir sudarė nepuolimo sutartį. Dar daugiau, slaptieji susitarimai buvo skirti tam, kad būtų padalinta erdvė tarp jų. Jeigu kalbėsime apie šiuos diktatorius – Staliną ir Hitlerį – galime drąsiai naudoti šakalų metaforą: gudrūs šunsnukiai, mintantys savųjų visuomenių dvėselieną, bandė nuspręsti, kiek kuris ir iš kurios pusės kiekvienas apgrauš tarp jų besidriekiančias valstybes ir jų visuomenes.

Ką reiškė šie susitarimai? Jie reiškė, kad du šakalai nutarė pasidalinti Europą, buvusią tarp jų. Neabejotina, kad karas būtų kilęs ir be šių susitarimų. Karui reikėjo ruoštis, ir neįtikėtina, kad Hitleris ir Stalinas suplanavo savo veiksmus momentaliai – savaitės (Stalino atveju – kelių savaičių) bėgyje. Du grobuonis buvo pasiruošę pulti, buvo iki tokio lygio įkaitinę savo visuomenes, kad karo atidėjimas būtų nesuprastas jų pačių rėmėjų. Todėl Molotovo-Ribentropo paktas ir jo priedai buvo tik santykių sureguliavimas, kada du plėšrūnai ruošėsi atsikąsti po gabalą Europos. Karas jau buvo suplanuotas, jam buvo pasiruošta. Karas buvo pradėtas dviejų nusikaltėlių (nors Stalinas ir vėlavo įsijungti į karo veiksmus).

Būdinga ir tai, kad planai ir realybė skyrėsi. Lietuva, iš pradžių atsidūrusi rudojo šakalo įtakos zonoje, vėliau buvo perduota raudonajam šakalui. Geriau pagalvojus ir žvelgiant vyriškomis akimis, tokios spalvos kaip ruda neegzistuoja – tai tiesiog raudonos spalvos atspalvis.

Išties, kai žvelgiame į šiuos du rėžimus, jie tokie panašūs, kad sovietmečiu buvo netgi draudžiama publikuoti studijas apie nacius – rėžimai buvo pernelyg panašūs, ir skyrėsi tik vidaus priešas: naciai priešą susikonstravo etniniu pagrindu, komunistų vidaus priešas buvo klasinis. Daugiau esminių skirtumų vargu ar įžvelgtume. Todėl Lietuvos permetimas iš vieno šakalo nasrų į kito šakalo nasrus esminio skirtumo nesukūrė.

Molotovo-Ribentropo paktas atvėrė galimybes raudonajam šakalui laisvai veikti: 1940 metais prasidėjusi Lietuvos integracija į sovietinę sistemą ir Lietuvos okupacijos procesas buvo užgožtas vykstančio karo. Stalino planas veikė nepriekaištingai. Jeigu būtume likę rudojo šakalo įtakos zonoje, tikėtina, kad reakcija vakaruose būtų sudėtingesnė – Lietuvos okupacijos klausimas būtų aiškiai suvoktas kaip dar vienas Hitlerio agresijos proveržis. Tuo tarpu su Stalinu reikėjo ieškoti sąveikos būdų vakarams, ir iš to kilo nuolaidos jo veikimui.

Molatovo-Ribentropo paktas ir jo padariniai sukūrė ilgą sieną tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos. Tai reiškė, kad du agresyvūs rėžimai, atsidūrę vienas kito akivaizdoje bus priversti neišvengiamai susikibti. Šakalų pjautynės tapo neišvengiamos. Istorija taip sudiktavo, kad šiose pjautynėse viena Lietuvos okupacija buvo keičiama kita. Beveik niekas nepasikeitė. Beveik.

Lietuvos politinis elitas, 1940 metais nesuradęs savyje jėgų pasipriešinti sovietams, buvo nušluotas. Tačiau čia pasirodė, kad jaunimas buvo toks, kuris viršijo šio elito kurtus lūkesčius. Birželio sukilimas, o vėliau rezistencinė kova aiškiai parodė, kad Lietuva negali tyliai susitaikyti ir egzistuoti kaip šakalų grobis. Lietuva turi savyje jėgų priešintis ir atsispirti okupacijai. Negalime slėpti to, kad kovos sūkuriuose buvo padaryta klaidų, buvo padaryta netinkamų veiksmų, tačiau negalime ignoruoti to, ką Lietuva pademonstravo – Lietuva nėra eilinis kaulas šakalo nasruose. Jis stringa ir jį ne taip paprasta praryti. Nes jis turi savo valią.

Šiandien, žvelgiant iš viršaus, mes vis dar matom Lietuvos kraštovaizdį, subjaurotą šakalų pjautynių ženklais. Tokie ženklai, kaip okupacinių kariuomenių karių kapinės dirgina akį beveik kiekviename mieste. Ar to reikia? Nei rudoji, nei raudonoji kariuomenė Lietuvos neišvadavo, abi jos buvo okupacinės ir nereikia įsivaizduoti, kad šie ženklai gali nešti kažką pozityvaus. Juos reikia nedvejojant pašalinti.

Perlaidojimas, surinkimas kaulų į vieną vietą nėra joks baisus veiksmas. Tie, kas sako kad tai antieuropietiška, gali pasidomėti kas yra osariumas. Osariumas, tai pastatas, į kurį buvo surenkami mirusiųjų kaulai, kai nuo jų nykimo metu buvo pašalinami minkštieji audiniai. Tai – europietiška tradicija. Todėl pastatyti du osariumus, vienas priešais kitą, kur viename būtų saugomi raudonųjų, kitame – rudųjų kaulai. Jie nebūtų sunaikinti, tačiau būtų tinkamai įvertintas pats kontekstas. Mes pasielgtume kaip seni Europos gyventojai. Šie du osariumai, vienas šalia kito galėtų sudaryti vientisą kompleksą. Ir pavadinimą jam būtų nesudėtinga sugalvoti – Šakalų pjautynių monumentas.