A. Lapinskas. Ar nori viceministrė E. Tamošiūnaitė išmokyti mažumas lietuviškai?

Prieš keletą mėnesių DELFI išspausdino mano straipsnį „Švietimo viceministrė E. Tamošiūnaitė kovos prieš Lietuvą“. Toji kova – tai mano išgirstas viceministrės pagąsdinimas per „Znad Wilii“ radiją, kad ji paduos Lietuvos Vyriausybę į Europos Žmogaus teisių teismą.

Už ką? Už tai, kad 2011 metais buvo priimtas Švietimo įstatymas ir nustatytas vienodas lietuvių kalbos egzaminas visiems Lietuvos abiturientams. Viceministrė norėtų tokį egzaminą panaikinti, nes jos nuomone, tautinės mažumos, konkrečiai lenkai, lietuvių kalbos per 12 metų negali išmokti. Kodėl? Todėl, kad atėję į mokyklą šie pirmokėliai dar gerai nemoka ir gimtosios lenkų kalbos.

Mano nuostabai viceministrė E. Tamošiūnaitė pastebėjo mano straipsnį ir netgi parašė atsakymą, tiesa, ne DELFI, bet savaitraščiui „Dialogas“ (Nr. 32): „Nenorėčiau komentuoti tokio provokuojamo A. Lapinsko straipsnio. Tačiau savo požiūrį į suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą noriu išdėstyti“.

Koks tas požiūris? Akivaizdžiai neigiamas, taigi prieštaraujantis Lietuvos švietimo įstatymui ir poįstatyminiams aktams, kuriais turėtų vadovautis viceministrė savo kasdienėje veikloje. Tačiau viceministrė čia pat kažkodėl pripažįsta, kad Lietuvos tautinių mažumų mokyklos „palaiko etnolingvistinį gyvybingumą, puoselėja tautinę ir kultūrinę tapatybę, sėkmingai įsitraukia į Lietuvos gyvenimą“. Taigi atrodytų, kad viskas gerai, žinoma, išskyrus egzaminą.

Pasirodo, kad ne viskas gerai. Viceministrė E. Tamošiūnaitė, „sutinkamai su JT Vaiko teisių konvencijos nuostatomis“ mano, kad „daugiatautėje savivaldybėje būtina užtikrinti tautinių mažumų teisę mokytis gimtąja kalba ir išsaugoti [tokių] mokyklų tinklą“. Iš patrankos į žvirblį, kitaip tokių viceministrės minčių nepavadinsi. Jungtinių Tautų konvencijoje nieko nesakoma nei apie tautinių mažumų teisę mokytis gimtąja kalba, nei apie mažumų mokyklų tinklą, tuo labiau apie daugiatautes savivaldybes. O Lietuvos tautinių mažumų švietimas ir be viceministrės reikalaujamų užtikrinimų Europoje laikomas pakankamai geru, tą patvirtina tarptautiniai ekspertai ir net Lenkijos vadovai.

Sunku pasakyti, kodėl viceministrė, pati būdama atsakinga už tautinių mažumų švietimą, kalba apie jį ne su pasididžiavimu, bet tarsi amžinai viskuo nepatenkintų LLRA veikėjų lūpomis, kurie šilto žodžio Lietuvai turbūt yra nepratarę nuo pat savo gimimo.

Žerdama kritiką nežinia kam viceministrė aiškina, kad „dabartinė ugdymo situacija nesudaro palankių sąlygų vienodinti egzamino reikalavimų“. Nepalankiomis sąlygomis E. Tamošiūnaitė vadina skirtingas ugdymo programas, vadovėlius, nevienodą ugdymo laiką pradinėse klasėse. Tačiau kartu pripažįsta, kad nuo 2011-2012 metų lietuvių kalbos pamokų skaičius nuo penktos iki aštuntos klasės yra toks pat kaip lietuviškose mokyklose, o tolimesnėje mokymo eigoje – gimnazijos antroje, trečioje ir ketvirtose klasėse lietuvių kalbos pamokų yra netgi daugiau nei lenkų kalbos.

Kodėl tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse paliktas mažesnis lietuvių kalbos pamokų skaičius, lyginant jį su lietuviškomis klasėmis? Ministerijos aiškinimu, todėl, kad tautinių mažumų vaikų startinė lietuvių kalbos mokėjimo pozicija yra gerokai žemesnė nei lietuvių vaikų. Taip pat minimas ministerijos nenoras apkrauti tautinių mažumų vaikus pernelyg sunkiu krūviu. Pamokų skaičiaus skirtumas išties nemažas: lietuviškose mokyklose lietuvių kalbai I klasėje skiriamos 8 val., kai tautinių mažumų – 3, II klasėje – 7 ir 4, III klasėje – 7 ir 4, ketvirtoje klasėje – 7 ir 5. Viceministrės paskaičiavimu per 12 metų susidaro net 732 valandų skirtumas. Pagąsdinimui dar prideda, kad norėdami panaikinti šį skirtumą Lietuvos rusų ir lenkų vaikai turėtų papildomai mokytis 3,5 metų (7 val. per savaitę, 31 mokslo savaitę per metus).

Pakalbėkime be skaičių. Lenkų vaikai į mokyklą ateina silpnai mokėdami lietuviškai (ekspertų nuomone, ne ką geriau ir lenkiškai...), bet vietoje to, kad ją sustiprintų, skirdamos daugiau pamokų, tautinių mažumų mokyklos lietuvių kalbai skiria mažiau pamokų. Pripažinkime, kad jei vaikas kurį nors dalyką moka silpniau, jam skiriamos papildomos ir netgi individualios pamokos. Tačiau tautinių mažumų vaikams, atėjusiems su silpnesnėmis lietuvių kalbos žiniomis, tokių pamokų skaičius sumažinamas...

Būtent dėl pradinėse klasėse buvusio skirtumo, kurį abiturientai bus seniai užmiršę, viceministrė aiškina, kad negalima suvienodinti lietuvių kalbos egzamino dvyliktoje klasėje. „Suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą, neįvertinant minėtų aplinkybių, nevalia. Viena iš būtinų sąlygų būtų vienodas laikas, skirtas suvienodintos lietuvių kalbos programos įgyvendinimui“. Su tuo galima būtų sutikti. Tačiau kodėl viceministrė dėl to suvienodinimo nepajudina nė piršto?

Turiu mintyje – nesiima iniciatyvos suvienodinti programas, o jei tiksliau – suvienodinti lietuvių ir lenkų kalboms skirtą pamokų skaičių pradinėse klasėse. Tuomet pagaliau atkristų pagrindinė, viceministrės manymu, lietuvių kalbos egzamino tautinėms mažumoms problema – nevienodas jo pasiruošimui skirtas laikas. Kalbos, kad sulyginus pamokų skaičių, t.y. tautinių mažumų pradinukams padidinus pamokų skaičių, juos apims neišgydomas gyvenimo sunkmės stresas tėra viso labo pigus blefas. O reformos rezultatas būtų geras lietuvių kalbos mokėjimas – pirmojo būtinumo sąlyga oriam tautinių mažumų gyvenimui Lietuvoje.

Ne vien padidinus pamokų skaičių galima išspręsti lietuvių kalbos išmokymo problemą. Švietimo ministro patvirtintame Bendrajame ugdymo plane numatytos ir kitos galimybės, pvz., valandų, skirtų gimtajai ir valstybinei kalbai mokyti per savaitę, sumavimas ir dalinimas per pusę. Tokiu atveju lietuvių kalbos pamokų skaičius tautinių mažumų mokyklose priartėtų prie lietuvių kalbos pamokų skaičiaus lietuviškose mokyklose. Kiti variantai: lietuvių kalbos mokymas integruotai, t.y. į dalykus, mokomus tautinės mažumos kalba, integruojant mokymo lietuvių kalba fragmentus; taip pat tėvų pageidavimu viso dalyko mokymas lietuvių kalba.

Kodėl tokių iniciatyvų nesiima švietimo viceministrė? Vienintelė galima priežastis yra politinė. LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis ne kartą viešai ir atvirai deklaravo, kad LLRA „niekada nesutiks, kad būtų suvienodinti lietuvių kalbos valstybinio egzamino reikalavimai visiems šalies abiturientams“. LLRA programoje sakoma, kad švietimo reforma, t.y. naujasis Švietimo įstatymas, „pažeidžia tiek mokytojų, tiek mokinių ir jų tėvų teises“. Todėl Švietimo viceministrė, vykdydama partinę užduotį, daro viską, pvz. agituoja savo tautiečius per „Znad Wilii“ radiją, kad įstatymas nebūtų vykdomas, t.y. nebūtų stiprinamas lietuvių kalbos mokymas.

Savo pozicijos stiprumui įrodyti E. Tamošiūnaitė apeliuoja į Europos Tarybos dokumentą dėl Europos tautinių mažumų konvencijos taikymo, pagal kurį didinant valstybinės kalbos mokymo reikalavimus, „tai privalo būti daroma nuosekliai ir laipsniškai, suteikiant galimybes prie pasikeitusių sąlygų prisitaikyti mokiniams ir mokytojams“. Negi viceministrė mano, kad planuojamas lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas tautinių mažumų mokyklose tik nuo 2019 metų nėra tas nuoseklumas ir laipsniškumas? Tokių idealių valstybinės kalbos mokymo stiprinimo sąlygų turbūt nėra nė vienoje ES šalyje.

Atsigręžkime dar kartą į Europą. Lenkijos Punske esančios lietuviškos mokyklos pradinėse klasėse gimtosios lietuvių ir valstybinės lenkų kalbos santykiai yra tokie: lietuvių kalbai I klasėje yra skiriamos 4 val., lenkų kalbai – 5, II klasėje lietuvių kalbai – 5 val., lenkų – taip pat 5, III klasėje lietuvių kalbai – 5 val., lenkų – irgi 5 val. Rezultatas? Punsko lietuviai yra bilingvistai, puikiai kalbantys ir lenkiškai, dažnai netgi geriau už pačius lenkus. Lietuvos lenkai ir rusai be jokių abejonių taip pat turi būti bilingvistai, nes ne tik gimtosios, bet ir puikus valstybinės kalbos žinojimas jiems užtikrins aukštą gyvenimo kokybę Lietuvoje. Norėtųsi, kad taip galvotų ir švietimo viceministrė.