A. Matonis. Kad karas neprasidėtų

Man neišneša galva, kaip reikėtų diskutuoti su didž. gerb. Kęstučiu Girniumi. Na ką jūs pasakytumėt akademikui, kuris užtikrintai pareiškia: „aš jau seniai sakiau, kad netikiu, jog Žemė apvali“. Veikiausiai nesakytumėt nieko. Nes jokie argumentai čia nebepadės

Čia kaip su remontu iš rusiško humoro: „remonto užbaigti neįmanoma – jį įmanoma tik nutraukti“. Nutraukti K. Girniaus Lietuvoje neįmanoma, ir ačiū Dievui. Nes Lietuva ne ta šalis, kur kalbantys nutraukiami. Kartais – šūviais. Kai tik pasako kažką kitaip, nei prieš tai valdžia sakė.

Tad pabandysiu. Padiskutuot, ne nutraukti.

Rusiški anekdotai pas mus daug ką juokina, ir rusiški kanalai su visa savo propaganda čia eina kaip iš pypkės. Su retomis, įstatymo numatytomis išimtimis. Vis dėlto,
K. Girnius, kaip ir bet kuris šios šalies gyventojas, čia gali galvoti ir sakyti ką nori, kiek nori ir kada nori. Kaip tie kanalai. Ta prasme, kad tik su retomis, įstatymo numatytomis išimtimis.

Na tai ir sako: „Nuo pat Ukrainos intervencijos pradžios aiškinau, kad nuogąstavimai dėl Rusijos propagandos veiksmingumo yra perdėti“ () Ir nieko tokio, kad tame pačiame savo paties komentare DELFI pats cituoja visuomenės apklausas, liudijančias Vakarų europiečių nepritarimą NATO sąjungininkų gynimui Rusijos invazijos atveju. Tai gal Rusijos propaganda vis dėlto veikia, nepaisant to, kad K. Girnius „nuo pat Ukrainos invazijos pradžios“ aiškina esant priešingai? Ar čia kokia spinduliuotė iš Marso?

Laukiam nesulaukiam amerikiečių ar britų boots on the ground, kad Kremliui liktų kuo mažiau pagundų konflikto išvakarėse pulti ir sunaikinti tą ginkluotę, kol į dislokavimo vietas dar neatvyko NATO daliniai.

Audrius Matonis

Paskui K. Girnius dar sako, kad „Putino pasisakymais apie naująsias strategines raketas, Rusijos generolų kalbomis apie taktinius branduolinius ginklus bei raketų „Iskander“ dislokavimą Kaliningrade, iš kur jos gali pasiekti Berlyną, siekiama įbauginti Vakarų Europos gyventojus, atkreipiant jų dėmesį į didėjančią konfrontacijų tikimybę. Žvangindamas ginklus, Kremlius siekia paveikti Vakarų viešąją nuomonę, kad ji nepritartų NATO veiksmams, kurie gali sukelti Rusijos kontrpriemones“. 

Na taip, labai teisingai K. Girnius sako. Bet juk tai yra viena iš propagandos, kuri, deja, veikia, sudedamųjų dalių. Ar Kremlius atsėlina į kiekvieno Hanso, Pedro, Marytės kiemą ir nakčia pažvangina skarda, tuo pat metu generolams Petrovui su Ivanovu stūgaujant Paryžiaus priemiestyje apie „Iskanderus“? Na, kaip čia mandagiau pasakius: truputį ne taip yra. Ir Hansas, ir Pedras, ir Marytė tą žvanginimą girdi per RT (buvęs „Russia Today“), RTR, NTV ir kitus rusų televizorius. Ir, jei K. Girnius sako, kad Kremlius savo žvangančia retorika siekia „didinti Vakarų Europos gyventojų spaudimą savo vyriausybėms, versti jas veikti itin atsargiai, tad priešintis siūlymams ginkluoti Ukrainą ar imtis kitų ryžtingų žingsnių“, ir tai esąs „pagrindinis informacijos karo frontas“, man galva neišneša, kodėl tas frontas, anot jo, mažai ką bendra turi su „Lietuvos cenzorių kova su tariamu neapykantos ir karo kurstymu“. Cenzorių? Tariamu? Na išties, profesoriau: jei laikot nederamu laikiną dezinformuojančių ir neapykantą kurstančių kanalų retransliavimo Lietuvoje sustabdymą, dora būtų siekt Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo, o ne šaipytis iš institucijų, užtikrinusių to įstatymo vykdymą. 

Bet tiek to su tais Kremliaus TV kanalais. Šia tema jau tiek argumentų išsakyta ir tiek iečių sulaužyta, kad tie, kas nori klausyti, jau seniai išgirdo, o kitiems, kaip sako kita nuvalkiota lietuviška patarlė, nors kuolą ant galvos tašyk. 

Šviežesnis naratyvas yra apie „oi kas bus“, kai NATO Lietuvoje pradės sandėliuoti ginkluotę ir gal net – vaje vaje – amerikiečiai apsispręs dislokuoti čia kuopą saviškių. 

Niekaip negali ginčytis, kai K. Girnius teigia: „Normaliomis aplinkybėmis ginkluotės dislokavimas turėtų atgrasyti Rusiją, nes jis rodo NATO ryžtą ginti Baltijos šalis ir didina NATO pajėgumą tai veiksmingai daryti. Antra vertus, negalima sutapatinti Rusijos antpuolio, kuriuo stengiamasi sunaikinti dislokuotą ginkluotę, su antpuoliu, per kurį būtų puolami nevietiniai NATO kariai“.
Yes sir! Teisingai svarstote. Todėl ir laukiam nesulaukiam amerikiečių ar britų boots on the ground, kad Kremliui liktų kuo mažiau pagundų konflikto išvakarėse pulti ir sunaikinti tą ginkluotę, kol į dislokavimo vietas dar neatvyko NATO daliniai. 

Regis, sklandu ir logiška, bet šioje vietoje K. Girnius elegantiškai atlieka meistrišką sukinį: „Būtų klaida manyti, kad dilemą būtų galima išspręsti į rytines NATO šalis siunčiant ne tik daugiau ginkluotės, bet ir tiek karių, kiek jų reikia, norint užtikrinti ginkluotės apsaugą. Bėda tai, kad šitoks nutarimas sukeltų karingą Rusijos reakciją, ir įsisuktų pavojinga karių telkimo ir ginklavimosi spiralė“.

Atleiskit, kaip? Mano galvoj jau šviečia signalas „overload“ ir mirksi visos trys raudonos lemputės. Tai spiralė dar neįsukta? Ar Kaliningrado srityje neprifarširuota rusų kariškių ir karinės technikos tiek, kad dešimteriopai viršija net ir tuos planuojamus NATO pajėgumus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje? Ar ten dar iki invazijos į Ukrainą nebuvo leidžiamos „Točkos“? Nebuvo pratybų su invazijų į Baltijos šalis ir Lenkija repeticijų? Pagal tokią logiką – „oi, sukels karingą Rusijos reakciją“ – reikėjo ne stot į NATO, o bėgt nuo Aljanso kuo toliau, tik kokioje „saugioje“ skylėj dabar būtume?

Gerbiamasai, mes čia ne „dilemą“ sprendžiame. Mes sprendžiame gyvybės ar mirties, valstybingumo ar okupacijos klausimą. Kol po Kremliumi ar dabartiniu jo valdovu žemė nesudrebėjo, nuolatinis sąjungininkų buvimas čia yra veiksmingiausia atgrasymo nuo galimos agresijos priemonė. Ir tik melstis reikia, kad sąjungininkai artimiausiu metu priimtų sprendimą siųsti čia savo karius, o ne kartoti tą pačią „viena vertus-kita vertus“ mantrą. Padeda maždaug tiek pat veiksmingai, kaip įsimintinos laidos „Orbita“ įsimintino personažo „tavęs nėraaa...“, kai kitas įsimintinas personažas ateina į jo garažą išmušinėt eilinių 100 litų.

Jei čia atsiras amerikiečių karių, Kremlius, žinoma, rėks „PRAVAKACIJA!“. Bet mes prie to jau pratę. Tegul sau rėkauja pasieniais. Užtat iš mūsų karinių bazių girdėsim chuliganišką „I can‘t get no satisfaction“, o ne dvasingą balalaiką su bajanu.

Neseniai Varšuvoje rimti vyrai man sakė, kad esam chuliganai, nes drauge su latviu ir estu mūsų kariuomenės vadas paprašė nuolatinio NATO pajėgų dislokavimo Baltijos valstybėse. Esą, varom sąjungininkus į kampą, beveik šantažuojam, ir taip geroj kompanijoj nedaroma. Pala pala, sakau, o jūs, broliai lenkai, ką, nenorit? Tai aišku norim, sakė rimti vyrai Varšuvoje, bet tam yra derybos ir t.t.
Sakau: teisingai ar neteisingai paprašėm – bus matyt iš rezultato. Net jei mes ir karštakošiai chuliganai, estų tokiais nepavadinsi. Jei jau taip atvirai prašėm, vadinas – mirtinai reikia, ir kitaip nebebuvo galima. 

Mes čia ne „dilemą“ sprendžiame. Mes sprendžiame gyvybės ar mirties, valstybingumo ar okupacijos klausimą. Kol po Kremliumi ar dabartiniu jo valdovu žemė nesudrebėjo, nuolatinis sąjungininkų buvimas čia yra veiksmingiausia atgrasymo nuo galimos agresijos priemonė.

Audrius Matonis

Ir mes puikiai suprantam, kad neigiamas atsakymas reikštų ne tik pajėgų nebuvimą, jis būtų smūgis NATO reputacija čia ir pasitikėjimui sąjungininkais, būtų galingas ginklas Kremliaus propagandai, esą „šekit, naivuoliai, įsitikinot, kad žodžiais, o ne žygiais jus NATO myli“?
Matyt, rizika pasverta. Įvairūs požymiai rodo, kad jei ne NATO, tai jų stuburas – Jungtinės Valstijos – gali būti čia nuolat. Tiesą pasakius, amerikiečių čia mums labiausiai ir reikia. Ir neatrodo, kad tai jiems būtų labai sudėtinga. 

Rimtas vyras iš Vašingtono manęs klausė, ką pasakyčiau amerikietei motinai, kodėl jos sūnus turėtų vykti už jūrų marių ginti mikroskopinio taško pasaulio žemėlapyje su sunkiai ištarimu pavadinimu Lithuania. Sakiau – duok man jos telefoną. Nes žinutė labai trumpa ir paprasta: tavo sūnus jau už jūrų marių, Vokietijoje. Mes vos už kelių šimtų mylių, toje pat Europoje. Mes NATO ir ES, čia karo nėra, maistas geras, visi, su kuo bendrauti verta, kalba angliškai, klimatas sveikas, žemės drebėjimų nebūna, o apie terorizmo pavojų girdėjome tik per televizorių. Žodžiu, jūsų mastais, Vilnius yra toje pat valstijoje, kaip Štutgartas. Rimtas vyras iš Vašingtono sakė – OK, skamba įtikinamai.

Puiku. Dievui į ausį. Gal išgirs jau per Jonines, kai Briuselyje parims prie stalo NATO gynybos ministrai.

Geras karas yra ne laimėtas karas. Geras karas yra neprasidėjęs karas. Amerikiečių karių buvimas čia būtų geriausia garantija, kad karas neprasidės, o ne mantros iš serijos „aš visada sakiau, kad rusai niekada nepuls“.

Geriau jau nepultų. Savo pačių labui.