A. Nikžentaitis. Trys raidės ir penkių problemų sprendimas

Atrodo, jog dabartinė Seimo dauguma rimtai ketina spręsti trijų raidžių problemą, t. y. įteisinti w, q, x rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose. Tai liudija ne tik parlamentinės Gegužės 3-iosios grupės parengtas įstatymo projektas, surinkęs 70 parlamentarų pritarimo.

Kitas, ne mažiau reikšmingas, simptomas – šio įstatymo priešininkų sujudimas. Diskusija šiuo klausimu yra jau sena, tačiau krinta į akis, jog diskusijose šis klausimas dažnai supaprastinamas, suvedant jį išimtinai į tariamą nuolaidžiavimą Lenkijai ar Lietuvos lenkams. Mano galva, trys raidės turi sąsajas bent su penkiomis problemomis, šiuo metu kankinančiomis Lietuvą:

1) Jos iš tikro tiesiogiai paliečia šimtmečius Lietuvoje gyvenančią tautinę grupę – Lietuvos lenkus

2) Trijų raidžių sprendimas gali pasitarnauti tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių atšildymui. Tačiau šis klausimas svarbus:

3) Lietuviams ir lietuvėms, dėl vedybų pakeitus pavardes, kuriose yra tos trys raidės ir:

4) Šis klausimas yra iš dalies susijęs su migracijos iš Lietuvos problema.

5) Ir svarbiausia – šis klausimas tiesiogiai siejasi su ateities Lietuvos scenarijaus pasirinkimu.

Pabandykime šias problemas aptarti kiek išsamiau.

Lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi išskirtinį statusą. Daugumos šios tautinės bendrijos narių protėviai nuo seno gyvena Lietuvoje, t. y. skirtingai nuo Lietuvos rusų, totorių, karaimų ar žydų jie neturi emigracinio šleifo. Juos galima laikyti ir tiesioginiais LDK palikuoniais, kurie, dėl įvairiausių priežasčių, tame tarpe ir dėl priverstinės polonizacijos XIX amžiaus pabaigoje, XX amžiaus pradžioje tapo lenkų tautinės bendrijos nariais. Savo vaidmenį suvaidino ir istorija. Vilniaus krašto gyventojai iki 1939 metų buvo Lenkijos valstybės piliečiai ir negalėjo susilietuvinti savo pavardžių, kaip tai padarė nemaža dalis tarpukario Lietuvos gyventojų. Lenkiškai skambančios pavardės tapo šeimos istorijos dalimi. Šiandien yra tiesiog nepadoru reikalauti iš lenkų kilmės Lietuvos piliečių atsisakyti savo šeimos istorijos, kuri turi ilgesnę tradiciją nei 1990 metais atkurta Lietuvos valstybė.

Dėl savo tautinės priklausomybės Lietuvos lenkai tapo konkurencijos objektu tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Lietuvoje pagrįstai piktinamasi lenko korta, tačiau mažai daroma teisėtiems tos tautinės grupės lūkesčiams patenkinti. Piktinantis, jog Lietuvos lenkai pernelyg orientuojasi į Varšuvą, tautinės mažumos atstovai Lietuvos valdžios raginami kreiptis į Lenkijos valstybę, kai šiems iškyla materialinės problemos, pavyzdžiui, švietimo srityje. Tokiu būdu galima tvirtinti, jog Lietuvos valstybė nevykdo integracinės politikos Lietuvos viduje, o versdama savo piliečius atsisakyti šeimos tradicijų juos supriešina ir su lietuviais bei Lietuvos valstybe. Lietuvių tarpe Waldemaras Tomaszewskis tapo „blogo lenko“ simboliu, tačiau reikia pripažinti, jog simbolinį kapitalą šis politikas susikrovė talentingai naudodamasis Lietuvos valstybės vykdoma draudimų politika.

Niekam ne paslaptis, jog nesprendžiamos tautinių mažumų problemos tapo viena iš tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimo priežasčių. Lietuvos lenkų faktorius tarpvalstybiniuose santykiuose pastaraisiais metais tapo dar svarbesnis. Jei ankstesnių Lenkijos vyriausių santykių su kaimynais doktrinoje buvo važiuojama dviem bėgiais, tai dabartinėje Lenkijoje lenkų tautinės mažumos klausimas tapo dominuojančiu. Dėl užsienio polonijos reikalų dabartinė Lenkijos valdžia yra pasirengusi aukoti gerus tarpvalstybinius santykius. Tą patvirtina paskutiniais metais akivaizdžiai pablogėję Lenkijos ir Ukrainos santykiai. Šito viražo Lietuvos politikai, atrodo, lig šiol nėra suvokę. Yra tiesiog graudu skaityti naivius aukštų Lietuvos pareigūnų, po retų vizitų Varšuvoje, pasisakymus apie tai, jog lenkų pusė pokalbiuose nekėlė Lietuvos lenkų pavardžių rašybos klausimų. Tai tarsi turi signalizuoti Lietuvos žmonėms, jog ši problema laužta iš piršto ar išgalvota tokių Lietuvos žurnalistų kaip Rimvydas Valatka ar Virginijus Savukynas. Tuo tarpu atviros Lenkijos politikų kalbos šiuo klausimu laikomos netaktu ar net diplomatišku išsišokimu, ir dažnai suvedamos į konkretaus asmens poziciją.

Aprašyta situacija gerai atspindi santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos būklę: nėra neformalių kontaktų, o tuo pačiu prarandama galimybė neoficialioje aplinkoje išsiaiškinti kitos pusės prioritetus dvišaliuose santykiuose. Jeigu Lietuvoje jau nemokama interpretuoti Lenkijos politikų pasisakymų, vertėtų įsiklausyti į Lietuvos draugų Lenkijoje pastabas. Lietuvos „Laisvės“ premijos laureatas, „Gazeta Wyborcza“ laikraščio vyriausias redaktorius Adamas Michnikis, nuolat pabrėždamas 10 kartų didesnę lenkų atsakomybę už tarpvalstybinių santykių būklę, ne kartą ragino Lietuvos pusę spręsti pavardžių rašybos problemą.

Žinoma, nėra garantijos, jog naujasis įstatymas ištirpdys ledus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau jis, be abejonės, suteiks argumentų Lietuvos draugams Lenkijoje, siekiantiems gerų santykių su Lietuva. Trys raidės tokiam tikslui pasiekti tikrai nėra per didelė kaina.

Šioje vietoje man tikriausiai imtų oponuoti Audronis Ažubalis, ragindamas neišduoti latvių. Bet palaukit! Lietuvoje niekas neragina valstybiniuose dokumentuose įteisinti kirilicos. Tai gal geriau šiuo atveju sekime ne mūsų kaimynų latvių, o estų pavyzdžiu (juos juk labai norime pavyti), kurie įteisino analogišką pavardžių rašybos įstatymą, kokį siūlo Gegužės 3 d. parlamentinės grupės nariai.

Pagaliau, verta atkreipti dėmesį ir į jau ne tokios mažos lietuvaičių grupės interesus, pakeitusių pavardes po vedybų su svetimšaliais. Jiems ši problema tokia pati aktuali kaip ir Lietuvos lenkams.

Ne paslaptis, jog ši nesprendžiama problema ne vieną tokios mišrios šeimos narį verčia atsukti nugarą į Lietuvą. Tą patį daro ir nemaža Lietuvos lenkų dalis. Tokiu būdu mes stumiame iš Lietuvos žmones į emigraciją, dažnai prarasdami būsimuosius talentus. Mums, lietuviams, reikėtų susimąstyti, kodėl tiek daug pasaulyje garsių žmonių yra gimę Lietuvoje, tačiau jų talentas visiškai atsiskleidė tik jiems gyvenant užsienyje. Rašydamas šiuos žodžius, galvoju ne vien apie daug garsių pasaulio žmonių išugdžiusią litvakų bendruomenę, bet ir apie Lietuvos lenkus, tokius kaip Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszius ir kt. Pykdamiesi su savo lenkų kilmės bendrapiliečiais, mes net nesusimąstome apie jų indėlį ir į naujausią lietuvių pasiekimų istoriją. O juk Lietuvos lenkų bendruomenės nariais buvo pirmasis Lietuvos olimpinis čempionas, lenkų kilmės lietuvis Danas Pozniakas, ar Šalčininkuose gimęs 1988 metų olimpinis čempionas Valdemaras Novickis. Tai tik keli pavyzdžiai, atsitiktinai prisiminti, rašant šį tekstą.

Neabejoju, jog daugeliui Lietuvos Seimo narių svarbus argumentas balsuojant dėl trijų raidžių bus valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada. Joje rekomenduojama įteisinti tris raides, lietuviams vedus ar ištekėjus už užsieniečių. Tačiau ar čia šios komisijos nariai neperžengė savo kompetencijos ribų? Priminsiu, jog komisija :

• teikia Seimui ir Vyriausybei siūlymus kalbos politikos srityje, išvadas dėl teisės aktų kalbos;
• nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus;
• vertina ir tvirtina norminamuosius kalbos veikalus – žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius;
• aprobuoja svetimybių keitimą lietuviškais atitikmenimis, rūpinasi tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimu, tvirtina lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir nustato tradicinių vietovardžių vartojimo tvarką;
• nagrinėja visuomenės kalbos kultūros klausimus ir priima dėl jų sprendimus, rūpinasi kalbos būkle švietimo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse, leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime ir kitose srityse.

Kurioje iš šių paragrafų komisijos nariams suteikiama teisė spręsti, kokios žmonių grupės gali pase įrašyti w, x ir q? Tokio punkto Lietuvos valstybiniuose dokumentuose nėra, tačiau toliau lieka galioti pirmoji komisijos išvados dalis: asmenų „vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamame asmens dokumente jų pageidavimu įrašomi lotyniško pagrindo rašmenimis ... (remiantis tarptautine praktika, diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami)“.

Trijų raidžių priešininkų argumentai, gąsdinantys mus lietuviškosios tapatybės mirtimi, tėra tik eilinis išsidirbinėjimas.

Alvydas Nikžentaitis