Dar daugiau – kiti ekspertai tvirtina, kad liūtys paveikė ir Algirdo Brazausko hidroelektrinę ir galimas dalykas, jog po dviejų metų ten įvyks avarija ir tada jau Kaunui bus visai blogai.
Ką daro mūsų šalies valdžia? Turbūt visiems aišku – meta gelbėjimo pajėgas, specialiąsias tarnybas, ramina žmones, tuo pačiu sprendžia elektrinės problemą, kad 297 669 šalies piliečių po dviejų metų nebūtų blogai.
Apie ką aš čia? Tikrai ne apie potvynį ir ne apie Kauną, Kaunas čia tik dėl skaičiaus, nes kalbėdami apie mūsų tautiečius Jungtinėje Karalystėje minime panašų skaičių.
Pažiūrėkime, ar mums tai svarbu?
Ką apie „Brexit“ kalbėjo trys pagrindiniai šalies lyderiai? Prezidentė kalbėjo apie Didžiosios Britanijos svarbą ir, tiesa, užsiminė, kad „ten gyvena daug lietuvių“. Premjeras nerimavo dėl silpnėjančio svaro ir Lietuvos eksportuotojų, o taip pat manė, kad „dėl to lietuviai Jungtinėje Karalystėje atsiųs mažiau pinigų į Lietuvą“ ir lygioje vietoje svaigo apie užsienio lietuvių laukiančias darbo vietas Lietuvoje. Seimo pirmininkė nieko negalvojo ir nieko apie tai nemanė.
Partijų lyderiai?
Gabrieliui Landsbergiui svarbiausi Britanijos konservatorių reikalai ir Boriso Johnsono Pyro pergalė, Remigijus Šimašius kalbėjo apie permainas Europos Sąjungoje, Valentinas Mazuronis jautėsi išduotas ir paliktas, o Rolandas Paksas ir pastaruoju metu vis labiau į High Sparrow (kas žiūri „Sostų karus“, tas supras) panašėjantis Ramūnas Karbauskis visiems linkėjo gerų Joninių.
Vėlgi juos galima suprasti – ambasados JK duomenimis, rinkimuose dalyvauja vos 5000 arba 1,5 proc. emigravusių piliečių, ką čia dėl jų nerimausi.
Žiniasklaida ir visuomenė?
Bet noriu priminti, kad nepaisant tokio Lietuvos požiūrio tie gyvatės vis dar remia mūsų šalį pinigais ir yra didžiausias donoras, pridedantis daugiau kaip 4 proc. BVP. Ir faktiškai nieko už tai neprašantis.
Net ir ilgalaikis Vyriausybės požiūris į emigravusius lietuvius yra absoliučiai graudus. Ramblinėjanti Premjero kanceliarija nusprendė, kad 2016 metais yra pats metas imtis ryžtingų žingsnių ir… parengė apklausą, kurioje gyventojai galės išreikšti savo nuomonę apie emigraciją ir pasiūlyti idėjas, kaip ją stabdyti. “Jei bus gerų idėjų, tai kodėl jų nepanaudoti” – svarsto Vyriausybės kancleris.
Graudu. Kaip stipriai graudu? Labai graudu. Panašiai, kaip žiūrint į nuvargusį cirko klouną, kuriam publika sako „gal tu jau nebeik į areną“.
Jau beveik dešimt metų kaip biliardo kamuolys stumdoma Globalios Lietuvos idėja irgi serga. Kažkas lyg ir vyksta, trylika institucijų koordinuoja darbą, apdovanojami keli nusipelnę žmonės, bendrai sugiedamas himnas, globalieji lyderiai kelis kartus per metus kažką networkina, bet didžioji dalis veiksmo vyksta tokiame uždarame abejingų institucijų rate. Ir tas ratas sukasi. Vienos Globalios Lietuvos idėjos gyvena tik tol, kol yra finansavimas, kitos apskritai miršta ir reinkarnuojasi į japoniškus patarimus, kur pirkti seksą.
Nejuokauju. Prieš penkerius metus Vygaudas Ušackas reklamavo ir džiaugėsi Vlado Lašo idėja „Pakviesk draugą į Lietuvą“, globalieji lyderiai kūrė puslapį www.invite2lithuania.com. Dabar tas puslapis atrodo taip:
O pasitelkus vertėją taip:
Antra vertus, negali nuneigti, kad patarimai norinčioms parsidavinėti japonėms apie „vyrų kalmarus“ („Google“ vertimas) nėra globalu. Netgi labai.
Ką daryti?
Galbūt pradžioje be didelių darbo grupių identifikuoti, ko nori kiekviena pusė.
Lietuva iš užsienio lietuvių nori (ar bent turėtų norėti):
1. Pinigų. Juokdamiesi iš emigrantų ir silpnėjančio svaro, juokiamės iš savo šalies ateities. Užsienio lietuvių pinigai jau dabar yra labai svarbūs, pagalvokite, kiek jie bus svarbūs, kai 2020 metais užsisuks Europos kraneliai. Ir Lietuva turėtų pagalvoti, ką pasiūlyti užsienio lietuviams, kad pinigų srautai nemažėtų.
2. Intelektinio potencialo. Kiek Lietuva yra atvira išvažiavusių lietuvių pasiūlymams, universiteto profesorių ir magistrantų idėjoms, finansininkų ir verslininkų norui prisidėti prie bendro valstybės kūrimo? Žinoma, paprasčiau yra kikenti ir visiems užklijuoti tą pačią „budulių“ etiketę.
3. Balso. Kad Jungtinėje Karalystėje balsuoja 1 proc. lietuvių yra neįtikėtinai liūdna ir dar kartą parodo tą properšą. Lietuva turėtų iškelti aiškų tikslą – 2020 metais Seimo rinkimuose turi balsuoti ne mažiau kaip 25 proc. išvykusių svetur lietuvių ir susidėlioti veiksmų planą, kaip tai pasiekti.
Užsienio lietuviai iš Lietuvos nori:
1. Kad liautumėmės svaigti apie „sugrąžinimo strategijas“ ir apie baudas už emigracijos skatinimą. Kažkada turi ateiti blaiviai mąstantys žmonės, kurie supras, kad šitas traukinys ne tik nuvažiavo, bet dar prie jo kabinami vis nauji vagonai.
2. Pagarbos. Taip, elementarios pagarbos iš viešų asmenų, iš valstybės institucijų. Pagarbos, kuri palengva artina, o ne atstumia. Pagarbos žmonėms, kurie dirba ir kuria svetur, bet neatsisako minčių apie paliktą valstybę. Atsiradus tarpusavio pagarbai, bus lengviau statyti tiltus.
3. Dialogo. Abi pusės turi kalbėtis. Per susitikimus, per normaliai sukurtus puslapius, per bendrus renginius. Išvykę žmonės turi žinoti, kad šita šalis eina į priekį ir nori, kad jie prisidėtų prie jos kelio.
4. Seimo nario. Tai tiesiog būtinybė. Užsienio lietuviai turi turėti savo rinkimų apygardą ir jų interesams atstovaujantį Seimo narį. Jeigu norėtume būti visiškai modernūs, tai galėtų būti užsienio lietuvis, kuris dalyvautų posėdžiuose ir balsuotų virtualiai. Nes dabar Seime turime tik visišką rūpesčio parodiją.
5. Dvigubos pilietybės. Po „Brexit“ šitas klausimas įgyja dar svarbesnę reikšmę. Tam reikalingas referendumas ir politinis įgalumas priimti sprendimus. Šito rinkėjai gali reikalauti iš naujojo Seimo, nes dabartinė klounų sueiga, kurioje klausimas dėl referendumo nėra svarstomas, nes iš 141 nario į darbą ateina tik 66, yra visiškai neįgali. Nauja valdžia turi labai aiškiai išdėstyti savo veiksmų planą – referendumas dėl dvigubos pilietybės vyksta kartu su 2019 metų prezidento rinkimais, tuo pačiu turime pakankamai laiko diskusijoms ir visuomenės švietimui šiuo klausimu, galbūt per tą laiką atsirastų ir galimybė užsienio lietuviams referendume balsuoti internetu.
Ir nors be galo tikiu pilietinėmis iniciatyvomis, šitie klausimai ir norai vis dėlto sprendžiami valstybiniu lygmeniu. Belieka tikėtis, kad ateinantys mus valdyti iš naujo atsižvelgs į tą Kauno dydžio (o jeigu pridėsime ir kitas šalis – tai Kauno ir Vilniaus) minią, kuriai negalime leisti atitrūkti nuo Lietuvos. Ir kiek dar laiko seilėsimės žiūrėdami į Estiją, kurioje šiemet imigracija jau viršijo emigraciją ir gyventojų skaičius pradėjo „eiti į pliusą“.
Nes dabar mes lyg ir bandome kažką daryti, bet galų gale vis tiek liekame su puslapiais, mokančiais prostitucijos Japonijoje meno.
Haiku
Kalmarai vyrų
Globaliai veržias priekin
Darbo vietų bus