A. Tapinas. Lietuvos socialdemokratai – ryžtingi ir neieškantys lengvų kelių

Vilniaus vicemeras ir jaunosios kartos socialdemokratas Gintautas Paluckas kartą pastebėjo, kad nejaučiu didelės meilės socialdemokratų partijai. Skubėjau prieštarauti ir sakiau, kad atvirkščiai, visai atvirkščiai, Lietuvos socialdemokratų partija yra viena iš penkių mano mėgstamiausių Lietuvos partijų. Top penketukas – sutikite, tai jau rimtas susižavėjimo ir pagarbos ženklas.

Ir mano žavėjimasis socialdemokratais vis labiau auga. Ir kaip neaugs.

Bet kuri kita partija, turėdama fenomenalų rinkėjų palaikymą likus metams iki rinkimų – 23 proc. planuoja balsuoti už LSDP, ir žinodama receptą, kai jį išsaugoti – „(ne)reikia kaško dariti“, taip ir tupėtų kaip dedeklė ant auksinių kiaušinių.

Tiesiog reguliuotų procesą – fotografuotųsi su kūdikiais, prižiūrėtų, kad partijos geriantys gertų su saiku, painiojantys interesus juos painiotų ne itin painiai, o nusišnekantys ir toliau nusišnekėtų, nes paprastam žmogui tai patinka.

O štai mūsų LSDP partijos pozicija gerbtina. Jie neina lengviausiu keliu. Jie nori iššūkių.

Drįstu spėti, kad partijos prezidiume net įvyko toks pokalbis:

Pirmininkas: 23 procentai. Tai tikrai mus taip liaudis myli?

Prezidiumas: Taip, sekret...tai yra, pirmininke.

Pirmininkas: Labai, labai, myli, ir ką bedarytume, mylėtų?

Prezidiumas: Taip, pirmininke, mylėtų, visais 23 proc. mylėtų.

Pirmininkas: Net jeigu principialiai nepateiktume nė vienos valstybės plėtros strategijos? Jeigu nekreiptume dėmesio į švietimo krizę, nevertintume intelektualių žmonių ir...

Prezidiumas: Kam tai įdomu.

Pirmininkas: Net jei aš pats su žentu ten šurum burum kažką nuveikčiau, vis tiek mylėtų?

Prezidiumas: Taip, pirmininke.

Pirmininkas: Net jei nebeduotume Broniui raminančių ir leistume jam taukšti, kas ant seilės užeina?

Prezidiumas: Be abejo, pirmininke.

Pirmininkas: Ir net jei sunkią minutę mūsų bičiuliui iš carinių Druskininkų ištiestume pagalbos ranką, o po to užgriūtume nemokamai pavalgyti ir pasipliuškenti vandens parke?

Prezidiumas: Niekam tai nesvarbu, pirmininke.

Pirmininkas: Ir net jeigu susipyktume su žiniasklaida smarkiau nei Kubilius susipyko, išvadintume žurnalistus „nupirktais oponentų“ apskritai, o po to užsipultume ad hominem ir pasakytume, kad „įvertinus jų pavardes nėra pagrindo pasitikėti bent vienu publikacijos sakiniu“, o kitos žurnalistės tėvas apskritai konservatorius? Ir dar paprašytume Vyriausybės vicekanclerio Rimanto Vaitkaus, kad kažką pasakytų „apie išsigimusią purvasklaidą“ tam tinkle, kur ir F raidės prasideda?

Prezidiumas: Ad... ką, pirmininke?

Pirmininkas: Na, konkrečiai taip, apie žmogų. Ad paprastą hominem (juokiasi). Ir kad po to apie mus gerai rašytų tik tie, kuriems pinigus mokam.

Prezidiumas: Tai aišku. Jokio skirtumo, pirmininke.

Pirmininkas: Tai, principe, mes nerealūs.

Prezidiumas (meilikaudamas): Tai, jūs, pirmininke, nerealus.

Pirmininkas: Ačiū. Tada darom viską, ką čia suminėjau. Ir taip pat nedarom nieko, jeigu suprantat, ką turiu omeny. Mums nereikia lengvų pergalių. Nepamirškite, kaip sakė Paolo Koeljo, kad viskas, kas Nepaprasta, atsitinka Paprastų žmonių kelyje.

Prezidiumas (ploja atsistojęs)

Ir kaip nesižavėti tokia įkvepiančia partijos drąsa?

Ji leidžia Bradauskui nuvykus nusilenkti į Rusijos ambasadą pezėti apie palaikymą smūgiams Sirijoje. Ji drąsiai atsisako mokinių tėvų balsų apskųsdama prokurorams politinio oponento žmonos mokyklinio švietimo verslą, užpuldama Vilniaus savivaldą, kurioje pati yra koalicijos partnerė. Čia kad partinis jaunimas žinotų savo vietą. Bet tai jau aukštasis pilotažas, ponai, čia jau pranokstami mitinės gyvatės Uroboro sugebėjimai įsikąsti sau pačiai į uodegą.

Sutikite, reikia susitelkimo ir drąsos nieko nedaryti matant stagnuojančią ekonomiką, buksuojantį eksportą, užkastus ir pamirštus energetinius projektus, stringantį socialinį modelį, krizės ištiktą aukštąjį mokslą, nevilties apimtus mokytojus ir tėvus, klausiančius, kas mokys mūsų vaikus.
Reikia ryžto užsimerkti ir negalvoti apie tai, kokios strategijos reikia Lietuvai ir kas bus su mūsų šalimi, kai 2020 metais pasibaigs Europos Sąjungos pinigai.

Reikia sugebėjimo Birutės Vėsaitės ir Orintos Leiputės akimis pažvelgti į dabartinę Lietuvos padėtį ir nustačius, kad didžiausia šalies problema šiuo metu yra kraujomaiša, svarstyti, kaip už ją bausti. Ypač turint omeny, jei partijų keitimas kaip kojinių irgi gali būti prilyginamas kraujomaišai ir tada sėstų pusė partijos.

Už drąsą ir ryžtą taip elgtis stovint rugiuose prie bedugnės Lietuvos socialdemokratų partijai gražiausi žodžiai ir aukščiausi balai.

Bet, kaip žinia, apžvalgininkai turi būti objektyvūs, negalima vien tik girti, nes dar kažkas ką nors pagalvos ne taip. Reikia ir kritikos.

Vis dėlto jaučiasi, kad socialdemokratų partijoje nebeliko tų idealų, to polėkio ir užmojo, kuris buvo Sekretoriaus laikais. Kai trispalvės buvo vadinamos skudurais, kai drebėjo Lietuva nuo „vsio zakonno“ privatizavimų, kai „Draugystė“ spindėjo it karūnos brangakmenis, kai apie medžiokles ir puotas „Auskoje“ sklido legendos. Paminėk šiuos dalykus ir pamatysi, kaip žvaliai sukrutės senųjų geležinių socialdemokratų ūsai, kaip per lūpas perbėgs nostalgiška šypsena.

Iš tiesų, buvo laikai, gyveno žmonės. O dabar jau ne tai, visai ne tai...

Dabar reikia džiaugtis, kai gali nemokamai nusileisti vandens kalneliu „Bermudai“ atsisėdęs ant guminės padangos. Ir net čia pasivys purvasklaidos dėmesys, ir net dėl tokių privilegijų teks stumdytis pečiais ir rietis su partijos bičiuliais.

Teisus, šimtą kartą teisus yra socialdemokratas Algirdas Sysas, kuris sako „jei varot ant pirmininko ar štabo narių vienas kitam, tas ateina.”

Ateiti gal ir ateina. Bet socialdemokratams nereikia lengvų pergalių. Šlovė jiems už tai.

Haiku

Skrieju kalneliais
It vėliava rinkimų
Glaudės raudonos