A. Užkalnis. Ačiū Dievui, kad euras pakėlė kainas

Kai kada pripažįstu, kad buvau neteisus. Šiandien yra ta diena, kai tai pripažįstu. Šiandien aš sakau, buvau truputį neteisus. Prisimenate, kažkada prieš įvedant eurą, sakiau, girdi, visos kalbos apie kylančias kainas yra bobučių pasakos. Kainos, sakiau, jokios nesikeis, nes juk ir žmonių perkamoji galia negali staigiai pasikeisti.

Kainos pasikeitė, tiesa, ne visos (daug kas ir atpigo), bet kai kas pabrango, ir galima džiaugtis, kad pabrango tai, kas ir turėjo pabrangti.

Duokit paaiškinsiu. Bendra visų dalykų, kurie mums reikalingi, kaina liko nepakitusi (antraip infliacija būtų baisi, o ne mikroskopinė, kaip dabar, ir mes tai žinotume). Tačiau žmogui, ypač lietuviui, yra būdinga ignoruoti tai, ko jis nenori pastebėti (pigesnių degalų, pigesnio šildymo, pigesnių lėktuvo bilietų, pigesnių automobilių), ir sustoti ties tais dalykais, kurie leistų jam padejuoti apie kainas.

Todėl kai trijų litų per valandą automobilio statymas tampa vienu euru (3,45 Lt), lietuvis tai pastebi, prisimena, ir dar bendradarbiams papasakoja.

Keista, bet bambantis lietuvis aimanuoja net tada, kai turėtų džiaugtis. „Bobutės turguje parduodavo pundelį žolių už litą, o dabar jau 50 eurocentų“. Tai kokia dabar tavo problema, kiaule-taupykle tu?
Gaila tai bobutei? Taigi pats aiškinai, kad tos moterys sėja, augina, skina, į turgų veža, už kelias monetas, sakei, kad tau jų labai gaila. Sakei, kad jų triūso niekas neįvertina.

Tai parodykite gailestį, šikniai jūs užsispaudę, sumokėkite joms keliais centais daugiau už petruškas ir krapus, įvertinkite jų triūsą, ko zyziate, kaip išmaldos prašytojai. Turėkite gėdos, ar ką?

Taksi Lietuvoje apskirtai yra tokie pigūs, kad po bet kurios viešnagės Austrijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje ar dar kur nors jaučiuosi Vilniuje nepadoriai, lyg koks eksploatatorius. Aš dairausi į skaitliuką ir noriu, kad įmuštų nors penkis eurus, kad man nebūtų gėda prieš vairuotoją, kad jį kviečiausi darbą dirbti už 2,30 euro.

Andrius Užkalnis

Panašiai su taksi – dabar sėdi nepatenkinti, užsiraukę, ir bando prisiminti, kaip kažką kažkur vežiojo už 1,69 Lt už kilometrą, o dabar matyk tu man, tarifas 0,79 euro, tai siaubas kiek daug gaunasi. Pirmiausia, ar ne patys sakėte, kad vežioja jus apšepę ir smirdantys prakaitu urlaganai, kurių passato kairiosios užpakalinės durys permanentiškai užkaltos ir nesidarinėja (nėr čia ko), nuolatos klausantys „Russkoje radio“ (geriausiu atveju) arba savo asmeninės fonotekos įrašų: rusiško šansono apie gerves virš lagerio, išplaukusią tatuiruotę su motinos vardu ir viliokles šliundros gilias akis. Tai kokia problema? Dabar jus veža švarus vairuotojas naujame automobilyje, jis turi planšetę, jūs galite užsisakyti internetu ir nereikia skambinti Larisai į centriuką ir aiškinti, kur yra Lelevelio g. ir kad tai ne Vėliavėlių gatvė.

Taksi Lietuvoje paskritai yra tokie pigūs, kad po bet kurios viešnagės Austrijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje ar dar kur nors jaučiuosi Vilniuje nepadoriai, lyg koks eksploatatorius. Aš dairausi į skaitliuką ir noriu, kad įmuštų nors penkis eurus, kad man nebūtų gėda prieš vairuotoją, kad jį kviečiausi darbą dirbti už 2,30 euro. Niekada penkių neprisuka.
Padorus mokėjimas už padorią prekę vadinasi Vakarų civilizacija, ir čia didesnė kaina yra jūsų naudai ir patogumui. Jei to dar patys nesupratote, ne taip ir svarbu.

Maža ko jūs nesuprantate: pavyzdžiui, visi tie daugiaaukščiai su įstiklintais balkonais. Nė vienas asmuo, įstiklinęs balkoną, nesupranta, kad tik ką padarė stebuklą ir yra pats sau asmeninis didvyris. Klaikus mūrinis arba iš stambiaplokščio gelžbetonio suręstas namas buvo baisus kaip mirtis, ir tu, gamtos stebukle, tik ką jį padarei dar baisesnį. Tau sakė, kad neįmanoma vidutinės Naujininkų arba Kalniečių betoninio mėšlo krūvos tarp sulūžusių ir surūdijusių sūpynių priversti atrodyti baisiau, nei ji atrodė, bet tu tai pasiekei, nes patikėjai savimi. Tu padarei įsitiklintą balkoną, kur laikai nebevažiuojantį dviratį, marinuotus grybus, agurkus ir senus skudurus. Ploju tau per petį. Tu kažką pasiekei savo gyvenime.

Nė viena šalis netapo didžia ir laiminga nuo to, kad ten viskas pigu ir mažai uždirbantys tos šalies žmonės susimedžioja daug nuolaidėlių, išsikarpę kuponėlių per akcijas. Daug ir gerai dirbti, daug uždirbti, daug išleisti, kad ekonomikos ratai suktųsi – štai sėkmės formulė, ir kas ja netiki, tas marksistas ir veltėdis.

Andrius Užkalnis

Vyno pardavėjai žino, kad mirtina psichologinė riba visiems Lietuvos Respublikos pirkėjams iki euro įvedimo buvo 30 litų už butelį (20 litų tuo atveju, jei asmuo geria gruzinišką kompotą arba kitokį saldintą stabdžių skystį). O dabar 10 eurų už butelį yra išvis ne pinigai. Dabar ir 15 eurų yra normali kaina, o anksčiau būtų buvę pem litų, o Jėzau Marija, kaip galima tiek plėšti.

Rezultatas? Mes visi mokomės gerti geresnį vyną ir šiaip vartoti geresnius produktus. Kai padidėjo mūsų tolerancijos riba, prekybininkai mums galės atvežti geresnių prekių (jau atveža), nes mes nebebūsime tie laukiniai geriausios kainytės medžiotojai, kurie nors ir vonios kilimėlį sukramtys, jei su fermentiniu sūriu, kečupu ir jei buvo gera akcija.

Taupumu nėra ko didžiuotis. Taupumas yra didelė žmogaus bėda, kuri verčia jį galvoti apie tai, kaip sutaupius, užtuot galvojus apie tai, kaip daugiau uždirbus. „Nebijok didelių išlaidų, bijok mažų pajamų“, dar Kristus mokė mus Šventajame rašte (jei neprisimenate, ten buvo pamokslas prie didelės parduotuvės „Kokybiškos tunikos iš Vakarų Europos“, kur jis išvartė pakabas ir liepė žmonėms eiti darbus susirasti, užuot nuolaidų skudurynuose ieškojus).

Nė viena šalis netapo didžia ir laiminga nuo to, kad ten viskas pigu ir mažai uždirbantys tos įšalies žmonės susimedžioja daug nuolaidėlių, išsikarpę kuponėlių per akcijas. Daug ir gerai dirbti, daug uždirbti, daug išleisti, kad ekonomikos ratai suktųsi – štai sėkmės formulė, ir kas ja netiki, tas marksistas ir veltėdis.

Todėl visiškai netyčia (esu tikras, tokio tikslo nebuvo) mūsų šalis dėl euro įvedimo tapo artimesnė Vakarams, nes mes įpratome per nepilnus metus labiau leisti pinigus, kaip vakariečiai, o dėl to, kad leidžiame daugiau, esame priversti stengtis daugiau uždirbti. Tai visiems tik į naudą, ypač tiems, kas dabar jau nebegalvoja, kad minimalus atlyginimas yra skirtas jam, ir nori uždirbti daugiau, nes jam visko reikia. Tai geras galvojimas. Tai kelias į priekį. Mes taip tapsime panašesni į Ameriką.
Ir, kol nepamiršau, neminėkite man „vartotojiškos visuomenės“, lyg tai būtų neigiamas dalykas. Vartojimas yra Dievo palaimintas veiksmas. Kai tu daugiau vartoji, gaminantis ir prekiaujantis daugiau uždirba, ir pats turi daugiau pinigų, ir gali pats daugiau vartoti, ir sukasi gerovės smagračiai.

Problema nėra didesnės kainos. Problema yra nekokybiškos prekės, skirtos varguoliams, nes varguolis, pirkdamas pigiai, pratinasi prie šlamšto, ir prie jo pratina savo atžalas, ir tada visi pradeda galvoti, kad šlamštas yra normalu, o brangesnis geras produktas yra ponų išmislas.
Todėl šiandien aš dėkoju eurui, kad kainos padidėjo. Reiškia, mus po truputį privers gyventi geriau. Net ir tuos, kurie iš tikrųjų geriau gyventi nenori.