A. Užkalnis. Kodėl jie taip mūsų nekenčia?

Mes jau žinome, kad tie, kas saugo lietuvių kalbą, labai nekenčia tų, kas kalba lietuviškai. Juos laiko kvailiais ir piktybiniais kenkėjais, kurie nepakankamai stengiasi kalbėti ir rašyti taip, kad jų žodžiai atitiktų dirbtinai sukurtą schemą. Aš juos vadinu kalbos naikintojais.

Jei jie būtų botanikai, tai nupurkštų, išgenėtų ir išrautų viską, kas nėra kopūstas ir ąžuolas, nes kažkada jie susigalvojo, kad Lietuvoje turi augti tik kopūstai ir ąžuolai. Kas natūraliai auga ir žydi, jiems nerūpi. Jie jau yra sugalvoję, kaip turi būti.

Tačiau šiandien, kad ir kaip norėčiau, kalbėsiu apie kitus žmonės, kurie mūsų nekenčia.
Kalbėsiu apie paveldo specialistus. Lietuvoje nėra nieko, kas labiau nekęstų šalies gyventojų. Gyventojai yra jiems nereikalinga problema, nes jiems miestas yra brėžinys ir tobulas žinojimas, kaip turi būti, nes kažkada taip buvo. Arba galėjo būti.

Jei ne gyventojai, jie miestą aptvertų tvora, užrakintų, išmestų raktus į upę ir pradėtų ten tūkstančio metų trukmės architektūrinius tyrimus. Miręs miestas nėra problema: kuo mažiau gyvybės, tuo arčiau brėžinio. Pastatai jiems turi būti lygiai taip pat numirę, kaip ir tie žmonės, kurie juos kažkada statė savo reikmėms.

Visi senieji pastatai, kurie dabar yra saugomi nuo žmonių (tik nuo žmonių ir saugo, nes jei griauna lietus, sniegas, vėjas ir laikas, tai jokia problema, tegu viskas nors su žeme susilygina, viskas tinka, jei tik nė vienam gyventojui nebus gerai), buvo kažkada statyti žmonių ir statyti žmonėms.

Kiekvieno miesto Senamiestis buvo statytas ne kaip architektūros paminklas: ten buvo maldos namai, vienuolynai su gyvenamosiomis patalpomis, daržais ir dirbtuvėmis, turgūs, pirtys, parduotuvės, dirbtuvės, bravorai, viešbučiai, užeigos buvo dėl žmonių, dėl komercijos ir dėl finansinės naudos. Tai yra, dėl tų visų dalykų, nuo kurių paveldosaugininkams sukyla kraujo spaudimas, jie pradeda giliai kvėpuoti ir šnypšti. Visa tai buvo, pripažįsta jie, bet mes padarykim taip, kad miestas būtų kuo negyvesnis. Nes gyvas miestas yra grėsmė brėžiniui.

Gyventojai juos siutina. Gyventojai nori turėti būstą, važinėti į parduotuves, turėti savo mieste pramogų vietas, ir jiems to negalima leisti, nes miestai ir pastatai turi būti ne dėl žmonių, o dėl architektūros istorikų ir menotyrininkų.

Įsivaizduokite, ką mes sakytume apie gydytojus, kuriems rūpėtų ne žmogaus sveikata, o kad lavonas per pagrabą atrodytų kuo labiau autentiškai.

Visas absurdiškas, šlykštus, kerštingas spektaklis su buvusiu Kelių policijos pastatu Giraitės gatvėje yra tik ilgos dramos tęsinys. Pastato niekam nereikėjo, kol jo nenusipirko. Apie šį tariamai vertingą postmoderno pavyzdį, kuriam meilė subujojo tik todėl, kad kažkas jį nusipirko, niekas net nebūtų prisiminęs dar šimtą metų, ir jis būtų nugriuvęs, jei ne ta kibirkštėlė perspektyvos, kad čia Vilniuje kam nors gali būti truputį geriau. Paveldosaugininkai negali leisti, kad kam nors būtų geriau.
Man baisu pagalvoti, kad ateis ta diena, kai kas nors, pavyzdžiui, norės nugriauti Šeškinės prekybos centro siaubą – tada jis pasirodys esąs paveldu, ir prapliups draudimų kruša.

Dėl savo sudėtingos asmeninės praeities, kur buvau šiek tiek susijęs su architektūra, o paskui – su menotyra, turėjau galimybę pažinoti tuos žmones, kurie šiandien sudaro paveldosaugos gvardiją. Aš žinau, kad jie manęs labai nekenčia jau nuo to laiko, kai tyčiojausi iš megztų sijonų ir nutįsusių džemperių bataliono, gynusio „Lietuvos“ kino teatrą, kurį, atrodo, pagaliau nugriaus, jei Dievas bus gailestingas.

Dar labiau jie manęs ėmė nekęsti tada, kai parašiau, kad Vilniuje reikia daugiau šiuolaikinių pastatų ir kai teigiamai atsiliepiau apie Artūro Zuoko sumanymus. Tada nuo manęs nusisuko paskutiniai draugai, turintys ką nors bendro su menu ir architektūra, ir Feisbuke apmažėjo draugų. Nuo tada Vilniaus dailės akademijoje aš esu laikomas šėtonu, ir nors jie sako, kad mano nuomonė jiems nieko nereiškia, žinau, kad jie skaito ir įsimena kiekvieną mano rašytą žodį. Reiškia, meluoja. Reiškia, laukia nekvėpuodami, ką dar pasakysiu, ir nuo to man truputį malonu, nes gera žinoti, kad manęs taip bijo ir nekenčia dvasinių nacių susirinkimas.

Tačiau štai ką noriu apie juos pasakyti. Nemažai tų žmonių aš pažinojau, kai jie dar buvo visai jauni. Kažkada jie visi buvo normalūs, mieli, smalsūs asmenys, kurie turėjo idėjų, kurie turėjo kuriamąjį potencialą, o paskui kažkas su jais atsitiko. Jie suprato, kad savo autoritetą galima įrodyti ne kuriant, o draudžiant. Kad galima pasijusti svarbiu ne todėl, kad daugelis tavim džiaugiasi, bet atvirkščiai – kuo daugiau žmonių įsiutinant. Kauno paveldo kuopelė tai puikiai parodė, kažkada dantimis ir nagais kovojusi su „Akropoliu“, ko gero, sėkmingiausiu nauju projektu visame mieste: būtent tai, kad jis niekam netrukdė, atgaivino krantinę ir atnešė gyvybę į visų užmirštą ir niekam nereikalingą miesto dalį, ir įžiebė jų šaltose širdyse neapykantos ugnį. Negalima, kad kam nors būtų gerai. Tai, kad jie pralaimėjo tada, reiškia, kad kitame objekte kerštas bus dvigubai aršesnis.

Tie žmonės mėgaujasi miesto gyventojų įniršiu, kaip ir tada, kai kovojo už Žaliojo tilto skulptūras. Šaltų akių paveldo naciai ir nacės džiaugėsi, kad jų sprendimai siutina: reiškia, jie yra teisingi. Jiems patinka jaustis rakštimis: jei negali tapti gėle, tai bent usnimi pabūsiu. Jei usnimi mane laikai, aš tau ja būsiu. Pati šlykščiausia usnis, kokia tik gali išdygti, galvoja jie. Tada mes būsime reikšmingi, galvoja jie.

Jie labai pavojingi, nes turi daug žinių. Kaip gydytojas-piktadarys yra baisiausias iš visų piktadarių, taip ir žmonių gyvenimo mieste niekas taip nesugebės užnuodyti, kaip architektai ir istorikai, pajungę savo žinias ir patirtį kryptingam kenkimui.

Ir jie dauginasi, ir atrenka visada į save panašius, tarnaujančius Mirusio Miesto idėjai ir pagrindine vertybe pasirinkusius nostalgijos garbinimą. Jie – kaip tos senolės, kurios myli kapus ir laidotuves labiau, nei gyvuosius ir gyvenimą, ir kurių idealus gyvenimas būtų idealiai sutvarkytos kapinės. Kiekvienas naujagimis joms yra vertingas tik kaip būsimas numirėlis, kurį kada nors bus galima gražiai palaidoti. Paveldo apsaugos žmonėms, deja, gyvenimas irgi yra tik gaivalas, kuris trukdo gražiai konservuotai amžinybei.

Tai labai liūdna, nes sovietiniais laikais architektai buvo progresyviausia kūrybinės inteligentijos dalis, kuri visais įmanomais būdais stengėsi nešti į Lietuvą viską iš Vakarų, mokėsi iš geriausių pavyzdžių ir stengėsi nešti progresą, ir labai daug pasiekdavo.

Dabar matyti, kad jie tikriausiai ne tiek mylėjo grožį, patogumą ir tarnavimą žmogui, kiek brangino ir garbino pačius save. Būtų puiku juos visus šiandien išspirti lauk (gali dirbti naktiniais sargais tuose griuvėsiuose, kurių liko daugybė), ir visus planavimo ir rekonstrukcijos sprendimus patikėti keliasdešimčiai specialistų, atvežtų iš užsienio (Suomijos ar Italijos), kurie nebūtų iki gyvos galvos prirakinti prie sovietinės Lietuvos praeities.