A. Užkalnis. Kunigaikštis Vildaugas, dar vienas Vilniaus šventasis

Velionis kunigaikštis Vildaugas niekada nesiklausė mūsų leidimo, ar norime, kad jis būtų Vilniaus valdovu ir simboliu. Geležinis Vilkas, staugęs ant kalno ir skelbęs Vilnių kunigaikščiui Gediminui, irgi neklausė, vizgindamas uodega, ar jau galima jam lipti ir staugti.

Kunigaikštis Vildaugas, sostinės keistuolis ir Senamiesčio gyventojas, buvo nepajudinama Vilniaus dalis, net jei kai kuriems iš mūsų tai ne visada patikdavo. Kai gyvenau Vilniaus Senamiestyje, prie pat Pilies gatvės, aš jį dažnai sutikdavau, kur nors eidamas per miestą arba skubėdamas į baisią ir mielą Pilies maisto prekių parduotuvę, kurią visi vadino ir vadina „gastronomu“, ir kaip tik kažkur virš to gastronomo buvo kunigaikščio apartamentai, tik tai žinojo nedaugelis. Taip, pripažįstu, esu raukęsis, kai išgirsdavau jo, įgėrusio, riksmus gatvėje – bet niekada jam nieko blogo nesu pasakęs, esu davęs ir pinigų, ir alaus pirkęs.

Nežinau, kaip smarkiai jam tų pinigų reikėjo – kitaip, nei manė daugelis, Jo Šviesybė nebuvo valkata: turėjo nekilnojamojo turto auksinėje Vilniaus vietoje, jis nebuvo tamsuolis ar padugnė – išsilavinęs ir šviesus žmogus, tik reikšdavo mintis ne taip, kaip daugeliui galbūt būtų patikę, o dar kadangi gerdavo daug, tai ir kalba gaudavosi suvelta. Bet naujų ir provokuojamų minčių jis per dešimt minučių pasakydavo daugiau, nei per metus išbezdėdavo visas apsimezgęs ilgais sijonais ir žolelių arbatas begeriantis Rašytojų sąjungos bobiškasis aktyvas, kurių švelniai marinuotos pridususios knygos apie Lietuvą, kurią iš jų atėmė.

Nnaujų ir provokuojamų minčių jis per dešimt minučių pasakydavo daugiau, nei per metus išbezdėdavo visas apsimezgęs ilgais sijonais ir žolelių arbatas begeriantis Rašytojų sąjungos bobiškasis aktyvas, kurių švelniai marinuotos pridususios knygos apie Lietuvą, kurią iš jų atėmė.

Andrius Užkalnis

Racionalius ir nuobodžius gyventojus, kurių pramogų viršūnė yra karpomi nuolaidų kuponai ir pigi tinklinė pica prekybos centre su dviem puslitriais akcijinio alaus, kunigaikštis Vildaugas siutino viskuo. Jie atlįsdavo į Senamiestį tik per visokias miesto dienas ir Kaziuko muges (pastarųjų Jo Šviesybė, kiek prisimenu, nekentė dar labiau, nei aš: tik man nepatinka žmonių grūstis, o jį, matyt, erzindavo užplūdę jo miestą svetimieji, kurių daugelis rėkaudavo dar garsiau už jį patį, pardavinėdami savo niekingus drožtus šaukštus ir neskoningus mezginius). Tomis dienomis su savo pypke jis būdavo kur nors, kur nepasiekia vulgari minia.

Jis erzindavo nuobodžiuosius net ir tuo, kad jo aristokratiškasis kunigaikščio vardas turėjo du variantus – Vildaugas (nuo „daug vilkų“), ir Vilgaudas („vilties gaudytojas“) – ir kaip bepasakytum, kas nors ištaisys. Čia kaip su trumais ir triufeliais: pusė redaktorių šalyje taiso „triufelius“ į „trumus“, kita pusė – taiso atgal. Du, trys vardai, pakaitomis naudojami – pernelyg sudėtinga.
Kunigaikščio Vildaugo pasaulietinis vardas buvo Stasys Urniežius, ir jis turėjo vieną nuopelną, dėl kurio jis kada nors tikrai taptų Vilniaus garbės piliečiu – kuriuo jis nebegali tapti, nes jis seniai yra tas pilietis.

Jis turėjo vieną nuopelną, dėl kurio jis kada nors tikrai taptų Vilniaus garbės piliečiu – kuriuo jis nebegali tapti, nes jis seniai yra tas pilietis.

Andrius Užkalnis

Būtent jis, būdamas sostinės Savivaldybėje ankstyvaisiais metais po Lietuvos laisvės atkūrimo, rūpinosi, kad būtų tvarkingai, protingai ir tiksliai grąžinti senieji gatvių pavadinimai. Miestui, kurį buvo pradėję žaginti okupantai po Antrojo pasaulinio karo, nušlavę getą ir sudarkę Vokiečių gatvę šlykščiu rusišku pastatu, griovimo siaubą pakeitė pažeminimas naujais vardais: Gorkio, Garelio, J. Janonio, K. Giedrio, Bokšto skersgatvis, Pilies skersgatvis. Kareivių ir kalinių valstybė tais keitimais rituališkai braukė miestui ir jo gyventojams palei lūpas, kad žinotų savo naują, pažemintą, vietą. Naujieji vardai buvo skirti ir okupantų stabams ir pakalikams atminti, ir šiaip nutrinti atmintį, kad kada nors būta Vilniuje šventųjų ir vienuolių.

Stasys Urniežius išvadavo miestą iš šito pažeminimo kantriai ir rūpestingai, atstatė senuosius vardus ir atidavė mums, ir mes jau prie jų spėjome priprasti, ir tai jam didžiausias nematerialus paminklas.

Stasys Urniežius išvadavo miestą iš pažeminimo kantriai ir rūpestingai, atstatė senuosius vardus ir atidavė mums, ir mes jau prie jų spėjome priprasti, ir tai jam didžiausias nematerialus paminklas.

Andrius Užkalnis

Kunigaikščiui Vildaugui nereikia paminklo, ir prašau, nebandykite jo statyti. Vilniuje jau yra du geri paminklai: Franko Zappos biustas ir Neries vamdzis, ir daugybė blogų, kuriuos reikia šluoti kuo skubiau: Salomėjos Nėries biustas prie mano mokyklos (nes ji – išdavikė, ir nes prie mokyklos, kur mokoma jaunoji karta), paminklas Petrui Cvirkai (nes okupantų pakalikas) ir paminklas nežinomam asmeniui Kudirkos aikštėje (nes pats kūrinys klaikaus vaizdo, kaip antkapis Petrašiūnų kapinėse, kurį pastatė per daug pinigų turintys giminaičiai).

Kunigaikščiui Vilgaudui, arba Stasiui Urniežiui, nereikia paminklo, nes jis jau yra. Atkartotas daugybę kartų.

Taip, Vilniaus herbe, kur jūs manote esant šventą Kristoforą, nešantį per sraunią upę kūdikį, jūs regite visai kitą žmogų. Šventasis Kristoforas, jau tik pernešęs per vandenį vaiką, kuris pasirodė nežmoniškai sunkus, sužinojo, kad taip buvo todėl, kad ten buvo ne šiaip sau kūdikis, o Jėzus, o sunku buvo, nes jis, Kristoforas, nešė visą pasaulį.

Todėl ir Vilniaus herbe visiems laikams matysiu ne tik Šv. Kristoforą, bet ir kunigaikštį Vildaugą, laikiusį ant pečių visą mūsų miestą. Matysite ir jūs, nes dabar perskaitėte šį nekrologą.
Kai žiemą virš kaminų Vilniaus Senamiestyje, tarp bažnyčių bokštų, kyla dūmas, tai ne malkos kūrenasi. Tai kunigaikščio pypkėje negęsta amžinoji miesto liepsna.

Kunigaikštis Vildaugas, gimęs Stasiu Urniežiumi, mirė Vilniuje, eidamas 60-uosius metus.