Daugelis B. Burgį palaikančiųjų yra protingi žmonės, pasiekę gyvenime įspūdingų aukštumų – jiems nebūdingi proto užtemimai, kai rankos pačios tiesiasi kreidučių, o nuosavas balsas pavirsta Tautos balsu.
Taip, man keista, kaip Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kuris yra teisininkas, sako „laikykitės, Bronislovai Burgi“. Jau beveik laukiau, kada pasakys „visi geros valios žmonės su jumis – teisibė nugalės“.
Žinoma, teismo sprendimai nėra nekritikuotini. Čia laisva šalis, galima piktintis ir nesutikti. Žinoma, R. Šimašius kalbėjo tik apie vieną teismo nuosprendžio aspektą, kuris jam pasirodė formalistinis ir smulkmeniškas. Tačiau meras negali nematyti, kaip greitai viskas, kas susiję su B. Burgio byla, mutuoja į Antrąją Garliavą. Ar tikrai išmintinga lipti ant barikadų, statomų iš tvorų nuolaužų?
Kai po teismo sprendimo jau prasideda seniai girdėtos ir išmoktos mintinai dainos apie tikrąjį liaudies teisingumą ir apie tai, kad teismų sistema supuvusi, visi, kas nebuvo užsikimšę ausų violetiniais kaištukais, mato, kad buvusios teisėjos Neringos Venckienės giesmės jau grįžta. Nauji koncertai didžiausiose arenose, kur jūsų rankos, kur jūsų kreidutės, skanduokit paskui mane „tie-sos“.
Tik nelabai tas „nedejuosiu“ gaunasi, nes dejavimas, savęs gailėjimas ir prikaltojo Prometėjo repertuaras veržiasi per kraštus. Aplink atsiranda jausmingų moteryčių, kurios, kaip šv. Veronika, pasiūliusi drobulę nešančiam į Golgotą kryžių Kristui, drebančiais balsais kartoja, kad visada būsime su jumis, Direktoriau, jūs visada mums būsite teisus, nesiteisinkite ir nebijokite, jūs mūsų saulute ir tiesios spinduly.
Prisimenate, kaip buvo, kai Lietuva balsavo referendume dėl prisijungimo Europos Sąjungos? Niekam nedavė alaus ir skalbimo miltelių už vienokį ar kitokį balsavimą – juos davė visiems atėjusiems. Tačiau ES nekentėjams tai niekada netrukdė ir niekada netrukdys sakyti, kad lietuviai balsavo „už“, nes jiems davė alaus. Kam tie faktai, kai prasimanymas geriau tinka?
Mažai kam ir dabar rūpi, kad B. Burgį teisė ne dėl draudimo rūkyti, o dėl to, ką pedagogas, esantis galios pozicijoje, leido sau kalbėti mokinei. Kam gilintis? Geriau drama su eilėraščiais ir alegorijomis. Kam jungti šviesą kambaryje, kai yra teatro prožektoriai ir dūmų siena?
Netruks atsirasti kreipimaisi į tarptautines organizacijas, bylos eigą įvertins kokie nors atvykę iš Danijos pedagogikos specialistai (jie pasakys, kad niekur civilizuotame pasaulyje tokios bylos nebūtų apskritai), bus ne kartą paminėtas Strasbūro teismas. Paskui kas nors parašys – kokius 500 kartų – kad nenuostabu, kad iš tokios Lietuvos emigruoja žmonės. Paskutinis išvykstantis, išjunkit šviesą oro uoste.
Kaip jau rašiau pradžioje, per savo ilgą karjerą Bronislovas Burgis neabejotinai padarė labai daug gero. Tai, kad vienas mažareikšmis epizodas karjeros pabaigoje ir imperatoriaus ambicijos – aš tiek mokinių išleidau, čia mano tvarka, čia mano kalba, tu būsi tuo, kuo aš liepsiu tau būti – nubraukė visa tai, ir pavertė direktorių tragikomiška figūra, yra liūdna ir neteisinga.
Lygiai taip pat neteisinga, kaip kai kurių meno žmonių, politikų ir atlikėjų užtemimas, trumpam paskolinus palaikymą Klonio gatvės demonams, padarė juos visiems laikams žymėtais violetine žyme – taip irgi neturėtų būti. Tačiau viešoji nuomonė negyvena pagal rašytines taisykles, ji negailestinga ir negerbia senųjų nuopelnų.
Man dar liūdniau, kad B. Burgis padarė viską, ką galėjo, kad save įvarytų į kampą. Aš jam labiau už viską patarčiau dabar toliau nebloginti savo situacijos, pasitraukti ir palaukti, kol istorija užsimirš. Kad netaptų iš išdidaus pedagogo tuo liūdnu senoliu, kurie vaikšto po laikraščių redakcijas ir televizijų biurus su aplankais, kuriuose surinkti „visi įrodymai“ apie jų bylą. Garbus pedagogas nusipelno gyvenime geresnio vaidmens, nei tapti pagrindiniu veikėju dar vienam keliaujančiam cirkui su kreidutėmis.