A. Užkalnis. Neduokime supuvusiai bulvei antro šanso

Neseniai perskaičiau apie save neblogą rinkodaros specialistų analizę, ir mane užpylė saldus jausmas. Mat tarp priežasčių, kodėl man sekasi, tie geri žmonės nurodė, kad aš turiu misiją: išvarinėju iš lietuvio kaimo mužiką. Misija yra didesnė už kūrėją (kas, šiuo atveju, yra jau savaime pasiekimas), sakė jie. Malonu.

Bet tai ne vienintelė mano misija. Aš esu lietuvių kalbos gydytojas ir emocijų atvėrimo durininkas, sargas prie vartų, pro kuriuos, kai jie atidaryti, papliumpa nesuvaidintos žmonių mintys ir jausmai.
Štai pavyzdys, su kuriuo visi esate pažįstami. O jei ne, tai laikas susipažinti. Kai tik šiais laikais Vytautas Landsbergis ką nors pasako ar parašo, minios tų, iš ko jis atėmė teisę visą gyvenimą vogti iš savo kolūkio pašarus ir amoniako vandenį, pradeda klykti, primindami jam, kaip jis, girdi, žmones pavadino šunauja.

Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas savo šalies žmonių 1990 metais nevadino šunauja. Jis taip pavadino vieną leidinį, kuriam „šunauja“ buvo tikrai per švelnus pavadinimas. Be to, pavadinti tą laikraštį šunauja buvo įžeidimas kiekvienam keturkojui, sveikam ar raišam, veisliniam ar kiemsargiui. Profesoriui, palei teisybę, tąsyk derėjo juos apdėti kokiu triaukščiu terminu, ir tai būtų maža.

Vytautas Landsbergis buvo ir liko tas, kuris kartas nuo karto parenka gerų, stiprių žodžių ir, kas yra svarbiausia, nieko nebijo. Net ir jis dažniausiai varžosi, o gal jam kilmė neleidžia, pasakyti viską iki galo, su visa leksika, kuria priklauso. Tačiau, bet kuriuo atveju, apie priešus ir bloga darančius jis pasisakydavo atviriau ir kiečiau, nei daugelis kitų, ir todėl įnešdavo aiškumo, kurio taip stigo. Atskirti, kas priešai, kas draugai, kur geri darbai, o kur kenkimas – šito labai reikia.

Kol kai kurie Lietuvos žmonės šiaip mielai klausėsi Rusijos fašistų pakalikų Olego Gazmanovo, „Liubė“ ar kokių nors Kremliaus apmokamų „kultūros ir meno veikėjų“ įvairiuose pokalbių klubuose, ar raišiojosi prie automobilio Georgijaus juosteles, nes jiems taip gražu, tai daugelis net ir visai protingų žmonių galvojo: ai, čia skirtingos nuomonės, ir tiek. Kai atsirado tikslūs ir nemalonūs žodžiai „koloradas“ ir „vatnikas“, viskas pasidarė daug aiškiau. Nes skirstyti į vatnikus ir nevatnikus ne tik galima, bet ir reikia. Yra žmonės, kurie yra lojalūs valstybei, ir yra tie, kas ją parduos, kai tik kas nors ką nors pasiūlys. Per sankcijas iš Rusijos jau matėme kai kuriuos jogurtų ir sūrelių pardavėjus, ir kaip jie myli Lietuvą.

Lygiai taip pat gerai suskirstė žmones į sveikus ir atsilupusius paprasti terminai: „violetinis patvorys“, „žemės referendumininkai“, „Žygaičių bendruomenė“.

Policija skirsto sustabdytus vairuotojus į blaivius ir girtus, vairuojančius – į pažeidžiančius taisykles ir jų nesilaikančius, taip ir bulves kiekvienas rūsyje atrenkam po žiemos – šitos jau pradygusios, tas lauk, o štai šitos – geros. Mes neduodame supuvusiai bulvei antro šanso ir neaptarinėjam girto vairuotojo teisę į unikalią nuomonę apie girtumo laipsnius.

Paprastas žmogus todėl ir yra paprastas, kad jam reikia pirštu parodyti ir etiketę užkabinti. Ir todėl stiprūs žodžiai yra būtina mūsų pokalbio dalis: tiesiog yra daug tokių, kas kitaip nesupranta.

Kai pirmadienį vis dėlto nepasodino Viktoro Uspaskicho, mes visi patyrėme, kad į esamą situaciją adekvačiai reaguoti nėra įmanoma, atsisakant nenorminės leksikos. Rusiški keiksmažodžiai čia tiko geriausiai, iš pagarbos pagrindinio personažo kilmei, interesams ir nepakartojam akcentui. Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, kalbėdami apie Apeliacinio teismo sprendimą, privačiuose pokalbiuose naudojo visus žodžius, kurių tik reikėjo, ir aš džiaugiuosi, kad taip buvo. Kitaip būtų buvę nesveika ir nenatūralu.

Kaip jūs manote, ar būtume šiandien žinoję apie ministro Sauliaus Skvernelio pokalbį su Loreta Graužiniene, jei ministras nebūtų griežtai ir nelabai gražiai paaiškinęs nesusivokiančiai moteriškei, kad ji netrukdytų ir neskambinėtų? Nebūtume. Ir efektas buvo geras. Graužinienė dabar dusyk pagalvoja, prieš nukeldama ragelį ir maigydama numerius.

Vienintelis žmogus iš žinomų aplinkui, kuriam jau niekas nebepadės, yra Birutė Vėsaitė, tačiau ši populiari politikė gyvena pagal savo taisykles ir jai gamtos dėsniai negalioja. Todėl šį kartą jos neaptarinėkime.

Net tuo atveju kai vienas nušalintasis prezidentas pagarsėjo posakiu „šikau ir tapšnojau“, tai buvo gerai, nes labai daug kam suteikė papildomai aiškumo apie tai, koks to žmogaus santykis su įvykiais, aplinka ir rinkėjais. Gero savaitgalio, kaip sakoma.

Ir todėl man šleikštulį ir nuostabą kelia nuolatinis vištų pasipiktinimas kiekvienu keiksmažodžiu viešojoje erdvėje. Esu vienas tų, kas nori priminti, kad daugybė stiprių žodžių, kurių jūs taip purtotės, yra lietuvių kalbos žodyne ir juos vartoti kalbininkai nedraudžia, tik nurodo, kad tai skonio ir redakcijos politikos klausimas. Aš čia jų nepateiksiu, nes jaučiu pabrėžti, kad aš juos vartoju tada, kada reikia ir gražu man, o ne privaloma tvarka – turi atitikti kontekstas, platforma, nuotaika ir žanras. Tie žodžiai nėra „necenzūriniai“, jie net negali tokie būti, nes cenzūros Lietuvos Respublikoje nėra.

Jums rimtai yra baisiau tie žodžiai, kuriais pavadinu savo šalį niekinančius padugnes, negu tie asmenys ir jų darbai? Jums labiau nepatinka mano kartūs aprašymai apie čiken-fektori ir silken-skutten-norge emigrantus su dviem smegenų vingiais, negu treninguoti pusžmogiai užsienio kriminalinėse kronikose ir jų nusikaltimai? Ar problema yra cigarečių ir benzino kontrabanda, ar Užkalnio žodžiai, panaudoti aprašyti kontrabandininkams? Tada labai gerai pagalvokite apie savo prioritetus. Jei turite kuo galvoti, prietrankos.

„O ar neįmanoma be keiksmažodžių?“, klausia manęs tos baikščios vištos, net pritūpusios nuo kokio riebaus rusiškai-totoriško ekspletyvo mano tekste. Įmanoma. Galima ir be didžiųjų raidžių, galima rašyti be būdvardžių ir prieveiksmių (be veiksmažodžių būtų jau sunkiau), o „Aušros“ laikais net ir be lotyniško raidyno apskritai buvo rašoma, kirilicos užtekdavo. Visaip galima, bet man su keiksmažodžiais gražiau ir sultingiau. Iškart žinote mano santykį ir emociją. Juo labiau, kad visi šie keiksmažodžiai jau jūsų galvoje, jums tik drovu, kad aš juos priminiau, ir dabar nejaukiai jaučiatės, nes supratote, kad esate tiek pat sugadinti (arba taurūs), kaip ir aš.

„Gali juk ir vaikai perskaityti.“ O Dieve. Jei jums tikrai atrodo, kad vaikai išmoksta keiktis, persiskaitę internetuose Užkalnį, tai jums tikrai reikia kelių triaukščių ir vieno gero per pakaušį, nes jūs tada tikrai durnas. Žinote, iš kur vaikai pirmą kartą išgirsta keiksmažodžius? Labai ankstyvame amžiuje, kai tėvas trinkteli galva į atidarytas spintelės duris.

„Neskanu“. Jums ir neturi būti skanu. Menas neskirtas švelniai kutenti ir glostyti miesčionis, o publicistika nebūtinai yra snarglėti padūsavimai. Dailininkas Šarūnas Sauka, beje, irgi mokėtų tapyti savo paveikslus be kraujų, išskyrų, lavondėmių, pakaruoklių ir nukapotų galvų. Jis pakankamai kvalifikuotas, kad galėtų pripiešti pūkuotų katinėlių arba dailių, tobulų žmonių kūnų be pasenusios, apsmukusios, pageltusios odos ar distrofiško raumenyno likučių, ir visi tie žmonės būtų gražūs, pasitempę, kvadratiniais žandikauliais, kaip socialistinio realizmo arba Vokietijos nacių meno kūriniuose, kur viskas buvo skanu ir dailu. Tik Šarūnas Sauka neklausia, kas jums skanu ir miela, ir aš taip pat neklausiu.

Kviečiu kiekvieną kartą, kai norėsite susilaikyti nuo gerai prisirpusio (tegu ir rusiško – nepainiokime meno ir politikos, rusiški keiksmažodžiai yra turtingiausias iš okupantų mums likęs palikimas, juk neatsisakome Antono Čechovo knygų ar pjesių vien dėl to, kad jis buvo rusas) keiksmažodžio, labai gerai pagalvokite: o ar tikrai reikia susilaikyti? Ar nenuskurdinsiu aš savo kalbos? Ar neliksiu menkiau suprastas? Ar čia aš noriu susilaikyti nuo keiksmažodžio, ar taip darau todėl, kad kažkas, kažkur man taip pasakė, kad šitaip bus geriau?

Jūsų kalba priklauso jums. Keikitės į valias. Klausytojai patys atsirinks, kas jiems priimtina.