A. Užkalnis. Nori būti saugus? Būk saugus

Manęs paklausė: o tu ar parašysi apie sausio 13-ąją? Tu buvai ten, S. Konarskio gatvės viduje, ir daug ką prisimeni. Aš atsakiau, kad ir be manęs labai daug yra rašančiųjų ir prisimenančiųjų, nes daugelis buvo ten, ar netoliese, ar prie televizijos bokšto, ar prie laužų greta Aukščiausiosios Tarybos.

Be to, man ligi šiol smalsu, kodėl Sausio 13-osios medalius sugebėjo skirti net kai kuriems iš tų, kas per įvykius ramiai miegojo kitur ar šiaip buvo kokios nors valstybinės įstaigos etatų sąrašuose, o man nedavė, nors šiaip žmonės nesunkiai suranda mane, kai jiems reikia. Man visai neskauda, taip net geriau: aš tada elgiausi taip, nes taip buvo teisinga, o ne tam, kad man medalį duotų. Tačiau jei medalį duos, tai neatsisakysiu.

Taip, aš tikrai tada, prieš 25 metus, buvau S. Konarskio gatvės 49-ojo namo viduje, ir transliavau, kartu su Bernadeta Lukošiūte ir Algimantu Saduku, iš senojo radijo pastato. Jie buvo studijoje, kai atėjo užpuolikai, o aš buvau tos žinių studijos aparatinėje ir ruošiau angliškas žinių santraukas.

Radijuje budėjęs policininkas atidavė savo šautuvą, nes galvojo, kad manęs nekratys, aš tąkart buvau išmanesnis už pareigūną, ir tą šautuvą pakišau po magnetinių juostų stirta aparatinėje, ir gerai padariau, nes „ginkluotas 20-metis Sąjūdžio smogikas“ būtų buvusi labai gera istorija. Kadangi nė vieno ginkluoto smogiko tąsyk neaptiko (matyt, visi buvo tokie pat, kaip aš), paskui Maskvos propagandininkai kalbėjo tik apie „smogikų ginklų arsenalą“ ir rodė butaforinius ginklus, kuriuos rado transliuotojo rekvizito sandėliuose. Gerai dar, kad iš kokio nors filmavimo nebuvo užsilikusios sparnuotosios raketos arba fanerinės tanketės.

Tada mane kartu su kitais laikė radijo pastate, kol apieškojo visas patalpas, ir išmetė lauk į gatvę, kur turbūt pirmą sykį gyvenime pajutau smagumą nuo man plojančios minios. Aplink užimtą pastatą susirinkę žmonės mus, radijo darbuotojus, sveikino.

Tuo metu mes labai didžiavomės beginkliai iškovoję pergalę, kurią ir švenčiame šiandien, po ketvirčio amžiaus. Dvidešimt penkeri taikos metai nėra blogai. Dešimtmečiai be priešų kariuomenės nėra blogai. Tačiau galima ir geriau. Galima smarkiai geriau.

Štai Šveicarija. Du šimtmečiai be karo. Pakartosiu – du šimtmečiai be karo. Šveicarai yra ginkluoti iki ausų, ir nors gynybai oficialiai skiria tik nepilną procentą bendrojo vidaus produkto, tačiau turi pusantro milijono žmonių, pasiruošusių karui, kurių dešimtadalis yra aktyvioje tarnyboje.

Galėtų juk klausti: „su kuo kariausim?“, galėtų šnekėti apie tai, kaip „Prancūzija mus užimtų per parą, jei tik norėtų“, galėtų ironizuoti „italai puola!”, atsakydami į kiekvieną pranešimą apie grėsmes, kaip kriuksi mūsų praplautų smegenų piliečiai. Deja, tie šliužai vis dar yra mūsų piliečiai – nežinau, kodėl jie turi Lietuvos Respublikos pasus, jei taip galvoja apie savo šalį, ir kodėl jie jau neišsikrausto iš čia velniop ir užima čia gyvenamąjį plotą ir automobilių statymosi vietas prekybos centruose. Kraustykitės lauk, kam nepatinka Lietuva. Juos ne gėdinti reikia ir ne auklėti, jiems reikia daug kartono dėžių jų mantai ir kelionės iki kur nors kitur (pervežimu pasirūpinsim, logistika Lietuvoje stipri).

Skaitytojau, jei įžvelgi čia kiršinimą, gali žvelgti iš naujo. Aš tik siūlau jiems – su meile, be pykčio, krikščioniškai – pasirinkti kitą gyvenamąja vietą, kuri labiau atitiktų jų šliužiškas vertybes. Jei manote, kad nevalia niekinti pasidavėlių ir parsidavėlių, jūs klystate. Mūsų įstatymai neleidžia kurstyti karo, neapykantos ir skatinti prievartos. Ruoštis gynybai ir niekinti tuos, kas už Judo rublius tarnauja priešui, mūsų įstatymai nedraudžia. Raudonųjų iguanų tinklalapiai, propagandos mazgotės, skirtos lengvatikių smegenims plauti, ir dainuojančioms Kremliaus šliundroms savo scenas paslaugiai išskėtusios koncertų salės gali ir turi būti už bet kokio priimtimumo ribų.

Prieš dvidešimt penkerius metus mes žinojome, kad rusų šarvuočiai Vilniaus gatvėse yra ne šiaip eismo dalyviai ir nesakėme „visokių yra, visokių reikia“ ir „kiek karių, tiek nuomonių“. Šiandien dažnai to minties aiškumo pristinga, nors ir ne visiems.

Grįžkim į Šveicariją. Kalnuose, kūrybinėje komandiruotėje su slidėmis, sūriu, šokoladu, nauju laikrodžiu ir vaizdu į Alpes aš pasitikau Naujuosius metus (nes esu pratęs dirbti tada, kai kiti ilsisi), ir vieną rytą, bevaikščiodamas kalnų kaimelio gatvėmis, supratau, kodėl šioje šalyje du šimtus metų nėra karo. Ne tik todėl, kad kalnų perėjos užminuotos, o tiltai projektuojami ir statomi taip, kad galėtų būti greitai ir patikimai paruošti susprogdinimui. Šveicarijoje, kaip ir Izraelyje, kiekvienas yra kareivis, ir namie laiko ginklus. Ne senovines muškietas ir ne medžioklinius dvivamzdžius, tikrai ne. Automatinius ginklus, kuriuos jie turi ne dėl grožio: jie privalo jais rūpintis ir laikyti paruoštus karui. Pasprinkit tie, kas Lietuvoje žvygauja apie karo propagandą.

Šveicarų pastatai privalo turėti rūsius, atsparius bombardavimui: jie šiuo metu gali priimti į tinkamas slėptuves visus šalies gyventojus ir dar penkiolika procentų papildomai (manau, kad čia bus turistai, atvykę slidinėti, ir lankytojai, atvykę pasidėti pinigų į bankus).

Iš kaimelių ir miestelių, kurie yra slėniuose, matyti kylantys šlaitai ir ant jų – pavieniai mediniai namai, kurių daugelio pastogėje išraižyti statybos metai (kartais prieš šimtmetį ar daugiau) ir gotikiniu šriftu surašytos šeimininkų šeimos padėkos už gerai nusisekusią statybą ir geros sveikatos ir sėkmės viltys (akivaizdu, išsipildžiusios). Kiekviename tame name, už gėlėmis papuoštų palangių ir pjaustinėtų langinių – ginkluotas šveicaras, kuris apie šaudymą į judančius taikinius žino ne iš filmų. Pabandykite užimti tą kraštą, kur ateinančią kariuomenę ne gali pasitikti, o tikrai pasitiks šūviai kiekvienoje gyvenvietėje iš bet kurio lango, nes kiekvienas šeimininkas turi tik tą savo namą ir tik tą vieną savo šalį, trauktis jam nėra kur, o pagalbos iš niekur nepratęs tikėtis.

Kas pasitiktų Lietuvos kaime? Pulkelis prasigėrusių degeneratų prie parduotuvės arba pašalpų gavėjų kuopa? Baisiausia, ką galėtų pamatyti agresorius, būtų nebent Užgavėnių kaukėta eisena, ir tai nebent didesniuose miestuose. Nelabai kas.

Ar mes galim taip, kaip Šveicarija? Žinoma, galim. Šveicarijai Dievas nieko nedovanojo, ir ji ne visada buvo viena turtingiausių šalių pasaulyje su trilijonais, ne milijardais, bankuose. Neturtinga derlingų žemių, gyvenimui nepritaikytu reljefu, žiemą atšiauri ir kone negyvenama ši šalis kažkada buvo skurdesnė už Albaniją. Sūriai atsirado ne iš įgeidžio, o kaip vienas nedaugelio būdų saugoti maisto atsargas. Slidinėjimas sugalvotas ne pramogai, o kaip vienintelis prieinamas būdas keliauti per kalnus. Net ir laikrodininkystė atsirado ne iš gero gyvenimo: tie, kas galėjo sėti ir pjauti derlingose žemėse, ir gyvulius auginti, nesikrapštė prie mažyčių sudėtingų mechanizmų – tuo užsiėmė nelaimėliai. Tie patys, kas išmoko kalnų keltuvus ant uolų statyti ir kone vertikaliais šlaitais ropštis.

Šveicarija turi dar vieną dalyką, apie kurį mes pamirštame, ir kuris leidžia jiems būti turtingais ir saugiais. Jų religijos vertybių sistema ne tik leidžia, bet ir ragina pašiepti skurdą ir didžiuotis geru uždarbiu. Elgetaujančių vienuolynų kiauros kurpės – ne jiems. Šveicarai myli Dievą, pirmiausiai pasirūpindami savimi ir šeima. Banko sąskaita su likučiu, primenančiu telefono numerį, o ne taurus skurdas, yra jų dorybė: kol mes žavimės vargetomis, nes, girdi, jie dvasiškai turtingesni, šveicarai rūpinasi uždarbiu.

Aš nemanau, kad mes, lietuviai, esame beviltiška tauta. Jei būtume beviltiški, prieš 25 metus nebūtų tos aukos, kuri sužydėjo ne tik neužmirštuolių žiedais atlapuose, bet ir ketvirčiu amžiaus gerovės ir taikos. Jei tuomet viską padarėme teisingai, galime ir pakartoti, ir pradėti reikia dabar.