A. Užkalnis. Pagrindinis lietuviškas nelaimių garantas

Kai visi tik ir kalba apie partijų skilimus ir teismus ir kuri partijos narė pakeitė trečią partiją ir iš kurios partijos ką išmes, o kas patys išeis, kai negalime nutilti apie tai, ką ir kam ir kaip pasakė garsus dizaineris (nebe pirmą kartą pasakantis ką nors tokio, kad visi susiima už galvos ir pradeda aiškinti, kad visai jis nėra garsus ir niekam įdomus, tuo pačiu įrodydami, kad jis visgi yra ne paskutinėje vietoje, nes sugeba vis periodiškai sukelti didžiausią rezonansą), kai didžiausias Lietuvos miestas ir mūsų šalies sostinė yra praktiškai be šeimininko ir net neaišku, iš ko tikėtis Gedimino kalno griuvimo sustabdymo (geriausia būtų pradėti melstis, ir jau dabar, nes jeigu šita šalis negali apsispręsti su operos ir baleto teatro direktoriumi, tai nenorėkime, kad Gedimino pilies bokštą kas nors galėtų išsaugoti), tai visi pamiršta, kad šita šalis dar yra sudaryta iš žmonių.

O žmonės turi labai rimtų problemų, ir mes apie jas kalbame tik tada, kai atsitinka kas nors, ko neatsuksi atgal.

Žinote, dėl ko man neramu? Kad seniai jau nebuvo kokios nors labai baisios tragedijos, niekas nepakišo po skalbinių presu naujagimio, niekas nieko nesudegino užrakintame automobilyje arba niekas iš garsių žmonių nenusižudė.

Gerai, kad nenužudė, nesudegino ir nenusižudė (žinoma, savižudybių buvo, jų nuolatos yra, tik jos nepakankamai žinomų žmonių, kad kas nors jomis domėtųsi ir rašytų ir rodytų per televiziją), tik man šitas dalykas panašus į tylą ir ramumą prieš audrą: gyvenu pakankamai seniai (ta prasme, esu brandus amžiumi ir protu) ir žinau, kad ilgai tokia palaima nesitęsia.

Anksčiau ar vėliau vėl kas nors nutiks, ir tada vėl prasidės žiniasklaidos ir žinomų žmonių kalbinimo cirkas (nesiginu, aš esu ir pats kalbintas, kai kas nors išeina iš gyvenimo ir kai garsūs draugai ir pažįstami ieško šiltų žodžių velionims, ir dažniausiai randa).

Dažniausiai kartosis tos pačios frazės, prie kurių jau esame įpratę – „o viskas atrodė taip gerai“, „buvo toks laimingas, patenkintas, tiek planų turėjo“, „visur ruošėsi keliauti ir filmavosi ir vis apie sumanymus kalbėjo“. Čia kalbu apie žinomus žmones. O kiek dar nežinomų, kurių niekas nerodo per televiziją. Tas pats apie besiskiriančias poras: „tokie laimingi buvo“, „viskas jiems atrodė taip gerai“, „atrodė ideali pora, o čia dabar žiūrėkite prašom“.

Skyrybos – tai čia dar nieko.

Kartais ir gerai baigiasi, žmonės susiranda naują laimę. Blogiau yra kitkas.

Visa, kas tik susiję su psichine sveikata, visada yra juokas ir nesąmonė, kol kas nors neatsitinka, ir tada visi varto akis. Depresija juk yra tinginių liga ir išsigalvojimas, čia tik tiems žmonėms, kurie bevaliai ir nemoka savęs į rankas susiimti.

Nerimas yra ne simptomas, o nesąmonė, jei nėra dėl ko nerimauti, o tu nerimauji, tai tiesiog elgiesi kvailai.

Panikos atakos yra apskritai iš Vakarų atnešta mada ir yra tik tiems, kas žiūri per daug serialų ir ten prisirenka visokių idėjų apie šarlatanų su diplomais sugalvotus simptomus.

Pas psichologus eina tik tie, kas neturi kur dėti pinigų ir nemoka patys tvarkytis su savo problemomis, tikromis arba išsigalvotomis.

Vaistai, kuriuos išrašo psichiatrai, yra apskritai tik apgavystė ir nesąmonė, jie daugiau kenkia, negu padeda, jie yra farmacijos mafijos ir gydytojų sąmokslo dalis; mūsų seneliai jokių vaistų negėrė ir jokiom depresijom ir paranojom nesirgo ir gyveno iki šimto dvidešimties metų.

O paskui visi stebisi – Dieve mano, kas čia atsitiko, nu mes matėm, kad jis kažkoks liūdnas ir be nuotaikos, bet kas galėjo pagalvoti, kad taip atsitiks. Kas galėjo pagalvoti? Jūs galėjote pagalvoti, tik rinkotės negalvoti, nes negalvoti visada geriau, ir geriau viską nurašyti kaip baikas, kol kas nors rimto neatsitinka.

Bet čia, kartoju, kalbu tik apie tuos atvejus, kurie patenka į aukštuomenės žurnalus. Daug daugiau vyksta visko aplinkui, miestuose ir miesteliuose, kur visi viską mato, visi viską žino ir niekas nieko nedaro. Koks nors vyras geria ir vis nuolatos subaladoja žmoną.

Arba negeria, bet vis tiek subaladoja. Jeigu mėlynės ne ant veido, tai ji eina toliau į darbą, nes niekas nemato (tai kas, kad visi žino, bet ką čia kišies ir ką čia kalbėsi, ne mūsų čia reikalas, mes čia nieko neišspręsime). Jei mėlynės ant veido, tai vis tiek eina į darbą ir sako, kad pargriuvo.

Paskui, kai vieną kartą užmuša ir kur nors paslepia miške ir kūną randa grybautojai, tai tada jau prasideda visuotinis akių vartymas, iš nuostabos net oras zvimbia – va tai tau, kas galėjo pagalvoti, nu čia dabar koks tai baisus netikėtumas, nu kalbėjo žmonės, kad lyg ir duoda tai žmonai į kuprą, betgi ne žvėris, žmogus, kaip čia taip galėjo pasielgti, Jėzau Jėzau.

Apie mušamus vaikus išvis kalbos nėra, čia jau šventas reikalas ir tėvų konstitucinė teisė, visokie ten įstatymai ir vaikų teisių apsauga – tai čia tik miesto ponų mandrybės ir išsigalvojimai, čia kaip automobilio vairavimas blaiviam, tokia sostinės pižonų ir išsidirbinėtojų mada, juk jei vaiko nepadaužysi, neužaugs žmogumi.

Tik paskui visi gūžčioja pečiais – nu girdėjom, nu visko ten būdavo, nu parėkdavo, nu pasidaužydavo, tai kur jau čia nebūna tokių dalykų, argi mes kišimės, argi čia mūsų reikalas, be to, visgi kaimynai, o su kaimynais reikia sugyvent, pyktis irgi kažkaip nesinori.

Čia ir yra pagrindinis lietuviškas nelaimių garantas – visi viską žinojo, tik niekas į akis nesakė, nes nenorėjo pyktis ir bartis, geriau gražiuoju sutarti, geriau tylomis viską nuleisdavom, ką čia dabar aiškinsies, paskui visi sakys, kad ne į savo reikalus kišiesi, kam čia pyktis (jau kita tema, bet dažniausiai ta pati logika persikelia į santykius su didžiąją kaimyne: „nereikia tampyti liūto už ūsų, reikia draugauti, prekiauti, o ne pyktis“).

Svarbiausia, kaime ar kaimynystėje taika ir ramybė, visi vienas su kitais sveikinasi laiptinėje – o kaip gi kitaip, paskui galės sakyti: „nu ką aš žinau, atrodė visai normalūs kaimynai“.