A. Užkalnis. Penkiasdešimties eurų už Nidą gali ir nepakakti

Girdėjote apie tą pasiūlymą, kad įvažiavimą į Kuršių Neriją turi būti pabrangintas iki 50 eurų? Girdėjote. Net lengvo pobūdžio radijo laidose apie tai vedėjai kalba su klausytojais. Pinigus surinktų tas Alksnynės kontrolės postas, kuris dabar renka žiemą po penkis eurus, o vasarą – po dešimt.

Kokių rezultatų siekiame? Nida, Juodkrantė, Preila ir Pervalka, kurios anksčiau buvo apsaugotos didelio mokesčio už keltą ir dar už įvažiavimą, krito nelygioje kovoje su augančiomis pajamomis. Dar prieš dešimt-penkiolika metų keturiasdešimt ar penkiasdešimt litų buvo baisūs pinigai. Galima buvo Klaipėdoje prisilupti alaus visai kompanijai ir jokios Nidos nereikėjo, tai jos ir nelietė.

Papildomai biudžetinį segmentą sėkmingai atbaidydavo nakvynės kainos – du, trys šimtai litų per naktį buvo siaubas, priimtinas tik mažytei daliai gyventojų. Viskas ir visiems buvo gerai. Visiems, išskyrus saujelę liūdnų Kuršių Nerijos verslininkų, kurie norėjo, kad kuo daugiau atvažiuotų tos publikos, kuri į Raudonės pilį ir Žagarės vyšnių festivalį važiuoja su savais sumuštiniais, kad tik neduok Dieve šašlyko nenusipirktum.

Tačiau lietuviai praturtėjo, ir dabar keliolika eurų už keltą ir dešimt eurų Alksnynės poste nieko nebaugina. Sėda į savo Passatus ir pirmyn, juo labiau kad šiauriniame Nidos gale darbščiosios rankelės sugebėjo konvertuoti sandėlius, garažus ir kitokias žmogui netinkamas baidykles (kur ten žmogus, ten ir save gerbianti ožka negyventų) į vasarotojų apartamentus. Tai kas, kad tie siaubai atrodo kaip socialinis būstas Dagestane. Užtat ten pigu. Ta publika gyventų nors ir šiukšlių konteineryje, jei ten būtų televizorius ir jeigu būtų keliais eurais pigiau nei kitur.

Tie, kas nematė tų sąlygų, neįsivaizduoja, kaip žemai kai kas gali pulti dėl pigumo. Vilniaus dailės akademija, dešimtmečiais ruošianti alkanus ir piktus menininkus, kurie kelerius metus mokosi piešti gipsines galvas ir paskui skųstis valstybe, kuri jų nevertina, buvusioje daržovių bazėje beržynėlyje prie Nidos kempingo turėjo savo darbuotojams kūrybinę atostogų stovyklą, kur suaugę žmonės (akademijos darbuotojai ir jų artimieji) miegojo kaip Palestinos pabėgėliai, erdvėje, perskirtoje pakabintomis kaldromis. Kai lydavo, ant jų bėgo nuo stogo. Žmonės burbėjo, bet kentėjo: užtat už dyką.

Ir šitie VDA pacientai, per kančias siekiantys šventumo, buvo dar ne blogiausias variantas.

Žymiai blogesni lankytojai atvyko apsiavę kanopas plastikinėm šlepetėmis, demonstruodami pašiurpusiai Nidai baisiausias Palangos madas, su greta vaikštančiomis savo kiaunėmis, kurioms net ir paplūdimio nereikia (jos rudmėsės spalvą jau įgavo Kauno ir Londono rytinių priemiesčių soliarkėse), su Vilijampolės spalvos juodais plaukais ir nervingos žiurkės veido išraiška. Prie jų vaikštinėjo – arba važinėjo pigiais, nuodingos rožinės spalvos dviratukais – mažametės atžalos, kurių odos spalva liudijo gyvenimą prie televizoriaus ir mitybą nuo gimimo šildytu bulvių plokštainiu.

Nėra nieko blogo ar amoralaus pasirūpinti, kad šios publikos Kuršių Nerijoje nebebūtų. Aš žinau, jums kažkas pasakė (ir jūs tai kartojate), kad „Kuršių Nerija yra visiems, o ne tik turčiams“.

Pirmiausia, kas tik nori, vis dar gali atvažiuoti reisiniu autobusu. Kuršių Nerija neuždaryta.

Antra – kas čia blogo, išrūšiuoti žmones pagal pajamas? Negali būti viskas visiems. Automobilis už šimtą tūkstančių eurų, siūlomas autosalone, yra ne kiekvienam. Kepsnys už šimtą eurų restorane – irgi ne visiems. Ko ten neinate aiškinti, kad kuklesnių pajamų žmones diskriminuoja?

Tiesa, vos nepamiršau – juk jau buvo protestai, kad „Napoleono“ tortas per brangus (ten dar ir patys gamintojai kvailai pasirodė, ėmė teisintis ir apie savikainą aiškinti – koks kam skirtumas, kokia savikaina, kaina atspindi tik paklausos ir pasiūlos santykį, prašai tiek, kiek pirkėjas sutinka mokėti; čia tik rauginti komunistai kalba, kad verslininkas turi pasiimti tik nedidelį antkainį virš savikainos, ir jam „turėtų pakakti“). Ten irgi žmonės reikalavo mažesnių kainų, nes mano, kad pyrago kaina yra bendruomeninės sarmatos ir garbės reikalas.

Apie siūlomą Kuršių Nerijos nacionalinio parko apmokestinimo sistemą, kuri bus naudingesnė turtingiesiems, kalbama kaip apie ydingą vien todėl, kad ji yra pasukta labiau pinigingų asmenų. Lyg tie, kas turi daugiau pinigų, yra kažkokie antros klasės asmenys, kuriuos leidžiama žeminti ir laikyti blogesniais.

Iš jų mat ir tyčiotis galima, jie juk „turčiai“. Kokių čia jiems dar ypatingų sąlygų, tai neteisinga ir nebendruomeniška, sako kanopiniai plastikine avalyne.

Tikrasis bendruomeniškumas jiems būna tada, kai kiekvienas gali prišlapinti kiekviename lifte, kai kiekvienas gali daužyti stiklo tarą ir šiukšlinti bet kuriame kurorte ir kai kiekviena bendruomenė gyvena pagal tamsiausio, bukiausio ir blogiausio skonio atstovo standartus. Neduok Dieve, jei kažkas nusipirks už pinigus švaraus smėlio paplūdimio, neištryptos erdvės ir malonaus akiai vaizdo, kurio neteršia socialinis balastas.

Turtingieji irgi žmonės, tik jų niekas negina ir nesaugo. Juos keikti ir niekinti yra geras tonas, o jų pageidavimai ir pasiūlymai atmetami vien todėl, kad jie yra turtingesnių asmenų pateikti. Žmonės, garsiausiai bliaunantys „nematuokim visko pinigais“, patys daro būtent taip: matuoja viską pinigais. Jei turi jų daugiau, nei kiti – tu nebesi žmogus ir neturi jokių teisių. Nepaisant to, kad ant tavęs, turtingojo, laikosi biudžeto pajamos ir valstybės gerovė. Mokėk visiems ir tylėk, o ubagai patys tave susiras, kai iš tavęs dar kažką reikės paimti.

Kuršių Nerija gali tapti ta vieta, kur šis pavojingas įprotis bus sustabdytas, ir kuri taps geru pavyzdžiu visai šaliai. Tik reikia nuspręsti, ar pakaks penkiasdešimties eurų už automobilį.