Čia apie Žaliojo tilto balvonus, kuriems pagaliau, po ilgo laukimo, kaip blogiesiems veikėjams ilgo filmo pabaigoje, atėjo atpildo valanda. Ka-boom, kaip sako filmuose. Šnypščia, ugnimi svaido raketos, ir skrieja į dangų nutrauktos galvos ir galūnės, sprogsta technika, ugnies ir dūmų kamuoliai. Teisingumas!
Po teisybei, tai teisingumo per mažai, ir jis atėjo per vėlai. Balvonai jau nugalėjo: jie nuodijo mus 25 metus, pusę tiek, kiek buvo okupuoti. Tų, kas turi atsakyti už pastaruosius keletą metų, mes nepamiršime. Menotyros snobai ir Antano Sniečkaus klubo aristokratai su meno diplomais žino, kas jų laukia anapus. Anapilio požemiuose, prie tų katilų, kuriuose jie (ir jos) turkšis karštame rusiškame portveine, atskiestame gazuotu vandeniu su sirupu iš tarybinio automato, ir su plūduriuojančiais daktariškos dešros griežinėliais, stovės daug balvonų ir žiūrės į jų kančias. Ir jie, tie menotyrininkai, iš savo katilų turės klausytis begalinių tarybinių patriotinių dainų koncerto.
Kadangi žinau visus jūsų prieštaravimus, atsakysiu staigiai, kad galėtumėt paraudot, paverkti. Nes ginčytis su manimi yra tas pats, kas prieš tanką ant dviračio rautis. Dar niekam gerai nesibaigė.
„Niekam netrukdė“ - jums netrukdė. Jums ir nustipusi žiurkė su nacių šalmu svetainėje ant kilimo netrukdytų.
„Istorijos dalis“ - kaip V. Leninas Lukiškių aikštėje, KGB ir komunistų partija. Norite, kad juos atkurtų? Tai gerai. Tada dar atkuriam ir specialiąją baudžiamąją psichiatrinę kliniką Kaliningrado srityje, ir jus tenai, pirmu traukiniu be miegamųjų kupe, ir su grotomis ant langų, ir dar aminazino, tizercino ir amitriptilino injekcijas subinėn, tiesiai stoties perone, kad jau kelionėje matytumėt žalius velnius akyse.
„Sugriaukim ir kelius, ir namus, kuriuos pastatėm tada“ - pirmiausia, tų kelių nebėra. Šlykščius stambiaplokščius reikėtų griaut jau šiandien, jei turėtume kur iš jų įnamius iškraustyti (aš siūlau kiekvienam po 10 tūkst. eurų į bilietą iki Airijos). Antra, tai idiotų logika. Jei jums trauks skaudantį dantį, ar bliausit, kad tada jau ir ausį nupjautų? Nors gal ir bliausit. Jums ne tik ausį reikėtų, jums ir dar kai ką būtų neprošal pašalinti.
„O kaip tada Neries vamzdis?“ – su skulptūromis nesusijęs nei vamzdis, nei Vilniaus taboras, nei Kariotiškių sąvartynas, nei Egipto piramidės. Mes kalbame apie balvonus. O vamzdis yra gražus, be to, nė vienas vamzdis žmonių nešaudė, netrėmė, neišbuožino ir neuždarinėjo bažnyčių, paversdamas jas grūdų sandėliais. Mes kalbame apie balvonus. Aptarinėkime dalykus paeiliui.
Dabar patys suprantate, kad jokių priežasčių palikti baisias šlykštynes monstrų veidais nebuvo.
Bet man labiausiai kliūva, kad, kaip ir visi išverstaskūriai, jūs kišate savo sentimentus ir bandote sužadinti gailestį ir atjautą – taip darote tada, kai grąsinimai nebeveikia. Jūsų atjautos siekis tuo šlykštesnis, kad tai – manipuliavimas. Jūs siekiate sukelti aplinkiniams humaniškumu paremtas emocijas. Jūs, kurie patys esate ciniški ir ginate nusikalstamos sistemos nusikalstamus simbolius.
Tąsyk gailesčio raudos daug kam suveikė. Dalis šio melo veikia iki šiol. Stribai, NKVD palikuonys, buvusios prokurorės ir saugumietės žymiai juk meiliau atrodo, kai jie yra tik diedukai ir bobutės, palaikiais švarkeliais ir skaromis bei pūkuotom beretėm apsigobę, vos kojeles pavelkantys, bedantėm burnom veblenantys. Beveik galima pamiršti, ko jie į Lietuvą atvažiavo ir kaip okupantų režimą rėmė. Beveik galima pamiršti, kad kalbam apie tuos, kas pas mus tarnavo Šėtonui. Šiandien jie nori tik TV laidų iš Kremliaus ir mylimų skulptūrų ant tilto. Nes šiandien jie neturi rankose Kalašnikovo automatų, prokuroro sankcijų ir raktų nuo karcerio. Šiandien jie tokie nekalti ir švelnūs su savo pageidavimais – jiems tik skulptūrų ir gal gegužės 9-osios parado, daugiau nieko.
Žydai tokios problemos neturėjo, kokią mes dabar turim. Buvusius žydšaudžius, mirties stovyklų prižiūrėtojus ir krematoriumų komendantus išvilkdavo iš bet kokios šalies ir bet kokios būklės. Blogai jautiesi, dieduk, mažai prisimeni, kaip prie dujų kameros dirbai? Tuoj mes tave ir apgydysim, ir praeitį priminsim. Ne už senatvę ir ne už ligas juos teisė: už jų darbus.
Dabar, greta merdinčių stribų ir vojenkomatų budėtojų, priviso jau naujų praėjusio režimo pakalikų. Dabar tai dažniausiai nebe atvežtiniai, o savi. Po LTSR vėliava patogiai gyvenę, po truputį vogę, gerai baliavoję, nedaug dirbę, visi šie „ir tada dirbome Lietuvai“ pakalikai buvo geri sistemos sraigtai, tylieji okupacijos kareiviai, ant kurių laikėsi penki dešimtmečiai Lietuvos žaginimo.
Jie buvo kuriam laikui užčiaupę srėbtuves. Po sausio 13-osios, ir dar kelerius metus, dar pasidrovėdavo savo gražaus sugyvenimo su bjauria praeitim ir užsimerkusio tarnavimo nusikalstamam režimui. Vapėti apie „daug teisingų dalykų LTSR laikais“ buvo blogas tonas.
Tai jiems okupantų stabų gaila, tai jiems parūpo nedaryti Vokiečių gatvėje žvaigždžių alėjos – matyk tu man, Senamiestis jiems tam netinkamas. Kai ta pati Vokiečių gatvė buvo Leningrado architektų po karo sukurta vietoje senųjų žydų kvartalų, su baisiu rusišku pastatu per visą gatvę ir silikatinių plytų vaikų darželiu vietoje sinagogos, tai viskas jiems buvo gerai. Dabar kaip mat jautrumą savyje tie žmonės atrado. Kaip ir tie, kas „Lietuvos“ kiną gynė prieš dešimtmetį – tai buvo pirmoji sovietinės nostalgijos kregždė.
Dabar nebaudžiamai snargliuojančių, kaip jiems gaila Tarybų Lietuvos, pilnos gatvės ir, kas baisiausia, pilni internetai. Būk prakeikta, skaitmenine revoliucija ir neriboti interneto prieigos planai. Vatnikai, socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, darbo raudonosios vėliavos ordinų nešiotojai ir sovietinių profsąjungų veteranai dabar nebe laiškus į redakcijas rašo, jie jau globalioje erdvėje, klaviatūras tarškina.
Geroji naujiena: tai ilgai nebesitęs. Pirmiausia, kai skulptūrų neliks, neliks ir dėl ko virkauti. Nauja menotyrininkų komisija pakeis sovietijos išpenėtus ekspertus, užaugusius tėvelių dirbtuvėse tarp Lenino biustų ir Marytės Melnikaitės portretų (menotyrininkai yra dažniausiai paveldima profesija, ir dabar sprendimus dėl Žaliojo tilto priiminėjo palikuonys tų, kas laimingai visokius balvonus kūrė, tapė ir projektavo). Ir greitai apie tą tiltą pamirš.
O aš džiaugsiuos, kai pagaliau buldozeriai atvažiuos „Žalgirio“ stadiono baidyklės sulyginti su žeme. Pamatysit, ten bus naujų ašarų. Jau greitai. Jau laukiu.