Kadangi tas žmogus teturėjo tik ribotas žinias, kurios leido jam kalbėti labai primityviai ir suveltai, tai ir mintys buvo beviltiškos, neįdomios ir banalios. Kartais tiesiog kvailos.
Maždaug „jeigu turėsim daugiau pinigų, būsim turtingesni“. Įsivaizdavau jį kalbant apie tai, kad reikia su Rusija nesipykti ir tada rusams daugiau parduosim sūrelių, arba kad nereikia mums dujų terminalo Baltijos jūroje, nes dujos ir taip pigios. Arba – „nereikia atominės elektrinės, pas mus ir taip yra elektros rozetėse“. Įsistatėm spyną į duris, niekas neapvogė, kam tos spynos reikėjo?
Jei tas žmogus būtų gerai mokėjęs anglų kalbą, greičiausiai, tokių kvailysčių nebūtų sakęs. Jos nebūtų jam net į galvą atėjusios.
Pažiūrėkite, iš kur ateina bukiausios idėjos, iš kur ateina moralinis reliatyvizmas („nėra blogo ir gero, kaip nėra juodo ir balto“), ir kokia kilmė visokio nuodingo šlamšto – „karas niekada nėra atsakymas“, „ginklai niekada nieko neišsprendė“. Rūpestingai patyrinėję šaknis, visuomet pamatysime, kad tai beveik visada ateina iš žmonių, kurie nemoka anglų kalbos.
Neabejotinas kalbos Gestapo kvailumas mūsų šalyje remiasi dažniausiai tuo, kad devyni iš dešimties normintojų moka vienintelę užsienio kalbą – ir ta kalba yra rusų.
Žmonių, skleidžiančių kenksmingas idėjas, tarpe esantys intelektualai (o jų tarpe yra intelektualų) turi kažkur semtis įkvėpimo ir minčių. Sunku tikėtis, kad jiems tame procese padės lektūra gimtąja kalba: viskas pernelyg provincialu ir skurdu, perskaityta jau vidurinėje mokykloje. Gerų vertimų iš Vakarų kalbų maža. Todėl tie žmonės natūraliai pasineria į vienintelę užsienio kalbą, kurią žino – rusų. Ta kalba jiems visko išleista ir nufilmuota per akis visam gyvenimui, visi atramos taškai, visi suprantami juokai, visa įprasta stilistika ir nieko daugiau kaip ir nereikia, nes rusiškai absoliučiai viską galima perskaityti, pamatyti ir išgirsti. Knygos, periodika, kinematografas – viskas pas juos ateina per vienintelės pažįstamos kalbos prizmę. Tos prizmė laužo spindulius ir keičia spalvas, bet jie to nemato, nes viską mato tik tokiu būdu.
Čia jau nekalbant apie baletą ir simfoninę muziką, kuriuos visada geriausiai atlieka rusai. Manote, aš čia pats susigalvojau tuos mitus? Nagi, kiek kartų girdėjote apie tai, kad apsakymų apie Šerloką Holmsą ekranizavimas Sovietų Sąjungoje buvo toks puikus, kad patys anglai nieko panašaus negalėjo sukurti. Turbūt esate įsitikinę, kad visi pasaulyje laikosi tokios nuomonės. Iš tikrųjų šitos nesąmonės niekur, išskyrus buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, niekas net nėra girdėjęs. Ir rusų aktorių Livanovą anglai apdovanojo ne už „geriausią Holmso vaidmens sukūrimą“ – tą formuluotę rusai sugalvojo patys, kaip ir tai, kad apdovanojimą skyrė karalienė. Bet jei tas nesąmones dažnai girdi, pamažėle pradedi tikėti. Paskui mitas tampa tikrove.
Pasinėrę į pasaulio matymą per rusišką suvokimo kanalą, tie žmonės patys nežino, kad keičiasi jų mąstymas: tie žmonės tariasi tiesiog pasirinkę vieną iš kalbų (nors nieko jie nesirinko, jie neturi kitų variantų – tai koks čia pasirinkimas), o iš tikrųjų pasirenka aplinkos pažinimą per tam tikrą pasaulio modelį, kuris nėra neutralus. Tas modelis yra šališkas. Jis juos galų gale žmones suminko ir sulipdo pagal savo pavyzdį ir tie žmonės tampa lietuviškai kalbančiais kito fronto atstovais. Net jei ir nėra širdyje vatnikai. Net jei kai kurių tėvai – tremtiniai arba disidentai.
Net ir sveiko, blaivaus proto žmonės, kurie laiko save dešiniaisiais, kai kurie – segasi neužmirštuolę, jei semiasi visko iš rusiškų šaltinių (o tokių yra nemažai, pakanka pažiūrėti į jų „Facebook“ profilius), ilgainiui būna perprofiliuojami – vis dažniau kalba, kad Rusijoje labai daug gero, tik reikia mokėti atsirinkti, o Vakaruose labai daug blogo, tik nereikia užmerkti akių.
Ir čia neina kalba apie kieno nors blogą valią. Neišmanymas ir nemokėjimas net ir gerus žmones atiduoda į blogas letenas: tai labai lengva matyti šiuolaikinėje emigracijoje. Kuo mažiau angliškai skaito Vycka ar Kieša, tuo daugiau šansų, kad jis, atvykęs į Angliją, prisijungs prie draugų, kurie atvyko anksčiau už jį, ir tuo didesnė rizika, kad anksčiau ar vėliau būtent jį pakvies iškrovinėti kontrabandinių cigarečių krovinio.
Kalbos nemokėjimas dar niekada niekam nepadėjo gyvenime. Birmingeme ir Lydse ekstremistų verbuotojai žino, kad nieko nėra geriau už izoliuotas pakistaniečių arba bengalų bendruomenes, kur net kai kurios antros kartos gyventojos (nekalbant jau apie penkiolika skarų apsirišusias senoles-patriarches, pastaruosius 50 metų sėdinčias namie) neišmoko anglų kalbos. Jiems labai lengva priskiesti visko, ko tik nori.
Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje mes turėjome tą patį reiškinį: daugiausia šalies nepriklausomybei priešinosi tie, kas nemokėjo kalbėti lietuviškai. Jie buvo lengviausiai valdomi savo „sąjunginio pavaldumo“ darbovietėse, lengviausiai įbauginami ir manipuliuojami. Jie buvo didžiausia perversmininkų atrama.
Anglų kalbos mokymas turėtų būti nacionalinio saugumo prioritetas, ir ne kaip švietimo dalis, o kaip skiepas nuo vatnikų ideologijos. Labai sunku žmogų atpratinti nuo rusiškų kanalų žiūrėjimo, kai rusų kalba yra vienintelė, kurią jis moka. Viską reikia daryti kartu – ir atjunginėti rusiškus kanalus, ir mokyti Vakarų kalbų, kad tie žmonės turėtų ką žiūrėti. Ir uždrausti angliškų filmų dubliavimą. Paprastai, draudimo būdu. Televizijos pačios to nedarys, jei joms neliepsi, nes žmonės nenori.
Nereikia klausti, ko jie nori. Reikia daryti tai, ko žmonėms reikia. Žmonių paklausk, ko jie nori, tai jie balsuos už nemokamą alų ir keturias laisvas dienas per savaitę. Jau pamatėm, ką reiškia durnių klausinėti apie atominę energetiką. Atominės elektrinės nėra, užtat „Duokim garo“ teberodo kiekvieną penktadienį.
Tai, kad rusų kalbą mokyklose nepilnamečiams Lietuvos mokyklose galima rinktis kaip užsienio – nėra teisinga – tai tas pats, kas vaikams leisti pasirinkti, ar mokytis fiziką, ar astrologiją. Vaikui poliklinikoje nesiūlom, ar jis nori skiepo, ar cigarečių pakelio. Kartais suaugusieji turi nuspręsti.
Aš pastebiu, kad daugelis labai bijo, kad vos tik ką nors tokio padarysim, tai prasidės kaltinimai iš Rusijos, kad čia jų kalbą ir kultūrą marginalizuoja, ir vietoje to tarnauja naujiesiems šeimininkams Vašingtone. Tų kaltinimų reikia laukti su džiaugsmu: reiškia, teisingu keliu einame. Buvo malonu girdėti, kai Rusija priešinosi NATO plėtrai į rytus – reiškia, tikrai jiems neparanku ir blogai. Kas blogai Rusijai, tas gerai mums.
Jau kažkada esu rašęs, kad Lietuvai reikia anglų kalbos kaip antrosios, lygiavertės, valstybinės kalbos. Į tą kalbą išversti himną, Konstituciją, K. Donelaičio „Metus“. Nereikia pergyventi dėl kvailiausių visuomenės narių – jie ir lietuviškai formaliai, lyg ir mokėdami, nemoka pasakyti nei „Lietuva“, nei „konstitucija“. Jiems bus nelengva, bet pamažu išmoks ir angliškai, o kol neišmoko, galima būtų tiesiog apriboti jų teises balsuoti arba dirbti valstybės įstaigose.
Jums tai atrodo pernelyg radikalu? Patikėkit, jeigu į Lietuvą per mūsų žioplumą ar naivumą dar kartą atsivilks Kremliaus pasiuntiniai ir čia padarys Rusijos Federacijos Autonominę Laisvąją Lietuvos Liaudies Respubliką, tai viskas tikrai bus žymiai radikaliau. Tada gailėsitės, kad manęs neklausėte.