Kai kurie šios idėjos oponentai, tarp kurių yra ir gerbiamas Artūras Rudomanskis, siūlo apleisti šią įdėją, nes „[p]ozicija, kad galia kyla tik iš smurto ir kad saugūs yra tik tie, kurie smurtauja, yra viena iš kultūrinių tapatybių, kurios būdingos Rusijai ir jos įtakos sferoms. Turime išsivaduoti iš jos."
Pritariu. Tačiau kalbėdami apie galią ir smurtą, turėtume būti atsargūs ir vengti kraštutinumų.
Galia yra ganėtinai universalus dydis ir kyla iš įvairų faktorių (nors dažnai bene didžiausia „minkštąja galia" disponuojančios valstybės taip pat turi ir stipriausias pasaulio kariuomenes, pavyzdžiui, JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija).
Diskusijos esmė yra ne ta, ar pasipriešinimas be kraujo praliejimo yra geresnis už smurtą. Esant efektyvaus nesmurtinio pasipriešinimo galimybei, tai visuomet yra teisingas pasirinkimas.
Klausimas yra - ką daryti, jei tokios galimybės nėra ar nebelieka, o visuomenė, išskyrus kariuomenę, yra paruošta priešintis išskirtinai nesmurtiškai, tačiau susiduria būtent su agresija.
Saugūs yra ne tie, kurie „tiki, kad galia kyla tik iš smurto". Verčiau priešingai - prieš nežabotai galia piktnaudžiaujančias valstybes susidaro jos aukų sąjungos, kurių interesas yra agresoriaus galios neutralizavimas ar, krašutiniais atvejais - sunaikinimas. Saugūs yra tie, kurie savo saugumą užtikrina atgrasydami potencialus užpuolikus parodydami, jog esant reikalui, užpuolikui yra paruoštas adekvatus atsakas įvairiomis formomis, tarp jų – ir jėgos panaudojimu.
Tironija su kamufliažu, arba kariuomenė pagal A. Rudomanskį
Gresiant permainoms nenuostabu, jog kartais pasiduodama emocijoms. A. Rudomanskio piešiamas kariuomenės paveikslas yra tiek pat niūrus, kiek ir iškreiptas bei neteisingas. Joje neva „...propaguojama smurto kultūra, absoliutus besąlygiškas ir nesąmoningas paklusimas aukštesniųjų pagal rangą įsakymams, ribojama žmonių pasirinkimo laisvė. Šauktiniai, jaunimas tarp 19-26 metų, jei bus pritarta pataisoms, net prieš savo norą turės tapti šios struktūros įkaitais".
Apie viską iš eilės. Tikriausiai daugiau smurto kultūros šiais laikais galėtume pamatyti įsijungę televizorių, nuėję į vidutinį filmą ar tiesiog žaisdami kompiuteriu, kuriame lengvabūdiškos žudynės yra norma.
Nuo paskaitų apie Ženevos konvencijas ir elgesį su belaisviais, civiliais ir kultūros paveldu, iki ginklų saugumo ir naudojimo - šiuolaikinėje kariuomenėje mokoma ne tik „leisti šviną į mėsą". Į
Į smurtą prieš karius kariuomenėje dabar tikriausiai žiūrima rimčiau, nei į smurtą civiliame gyvenime - bet koks incidentas kariui, puskarininkiui ar karininkui turėtų toli siekiančių pasekmių.
Taip, kariuomenėje propaguojama tam tikra hierarchija ir paklusnumo kultūra, tačiau visų pirma, ji tarnauja tam tikram tikslui, antra, ji nėra beribė.
Kiekvienam bent kiek nusimanančiam karyboje yra aišku, jog karas yra aukšto taktinio pasirengimo ir koordinacijos reikalaujanti veikla - nei praktiškai, nei teoriškai nebūtų įmanoma efektyviai kariauti, jei įsakymų vykdymas remtųsi tik karių gera valia ir nurodymų vykdymų „kada noriu", o ne subordinacija.
Taip pat reikia nepamiršti, kad ji kariuomenėje galioja visiems be išimties - nuo jaunesniojo eilinio iki kariuomenės vado, kuris yra atskaitingas prezidentui, o šis - renkamas tautos. Kariuomenėje tiesiog neegzistuoja jokia pozicija, suteikianti neribotą valdžią be jokios atsakomybės.
Jei kariuomenė tikrai būtų tokia savivalės Sodoma ir Gomora, propaguojanti „absoliutų besąlygišką ir nesąmoningą paklusnumą", kaip kad gali pasirodyti iš. p. A. Rudomanskio teiginių, tuomet nereikėtų nei karinės teisės, nei karo tribunolų. Džiugu, kad bent jau kol kas taip nėra.
Kalbant apie sistemos įkaitus ir pasirinkimo laisvės ribojimus - visi be išimties esame didesnės sistemos įkaitais: privalomai einame į mokyklą, mokame mokesčius, laikomės įstatymų ir kelių eismo taisyklų, bendrų visuomeninių ir teisinių normų - ir tikrai ne visų iš jų savu noru.
Gyvenimas teisinėje valstybėje jau pats iš savęs reiškia sutikimą gyventi tam tikros prievartos šešėlyje. Sprendimas turėti mišrią, o ne vien profesionalią kariuomenę tėra tam tikra konstitucinio straipsnio, teigiančio, jog už šalies gynybą yra atsakingas kiekvienas šalies pilietis, įgyvendinimo forma.
Lygiai taip pat būtų galima skųstis, jog Lietuvos piliečiai yra prievarta verčiami laikytis Konstitucijos. Jei mes taip paniškai bijome savos kariuomenės taikos metu, kas būtų karo atveju?
Nemenką nuostabą kelia ir teiginys, jog tokio pilietinio pasipriešinimo vystymo pakaks tam, jog apsigintume iki kol ateis sąjungininkai. Problema ta, kad mes patys esame vieni iš tų sąjungininkų.
Kas būtų, jei visos NATO šalys staiga nuspręstų, jog smurtu nieko neišspręsi, ir apleistų karinį parengtumą vardan veiklios pilietinės visuomenės? NATO nėra virš mūsų, mes ir esame NATO. Įdomiai atrodytų pasiūlymas sąjungininkams šaudyti, kol mes kaupsime atsargas ir mėginsime su okupantu pasikalbėti.
Čia kaip toje senoje patarlėje - „atsargų ir dievas saugo" - kovojančiam kovoti padeda.
Pacifizmo sėkmės ir nesėkmės
Pasaulyje yra daug nesmurtinio pasipriešinimo sėkmės, kaip ir jo neveiksmingumo pavyzdžių, tačiau nereiktų pamiršti, jog daugelis iš jų nemažai priklausė nuo tuomečių aplinkybių. Deja, priešingai sėkmės pavyzdžiams, daugelio nepasisekusių taikaus pasipriešinimo pavyzdžių iniciatoriai taip niekada ir nebus žinomi istorijai, nes už juos ją parašė priešai.
Priminimui taip pat verta pabrėžti, jog nesmurtinė Indija tokia ilgai neliko. Dabar tai – sparčiai besiginkluojanti ir branduoliniu ginklu disponuojanti valstybė, turinti antrą didžiausią pasaulyje kariuomenę (įskaitant ir sukarintas organizacijas) bei nuolat konfliktuojanti su Pakistanu ir Kinija.
Rytų Vokietija, Baltijos valstybės, Lenkija: daugelyje iš jų pasyvaus pasipriešinimo veiksmingumą lėmė bendras politinio klimato atšilimas ir komunistinių lyderių neveiksnumas, o ne tik taiki pasipriešinimo prigimtis.
Kalbant apie vergovės panaikinimą, užteks paminėti JAV pilietinį karą, nusinešusį bene 600 000 gyvybių, ar to paties Haičio vergų sukilimą, pasibaigusį nepriklausomsos valstybės paskelbimu ir vergovės panaikinimu bene pusamžiu anksčiau, nei tai tapo kultūrine ir teisine norma kitose valsybėse.
Kovos su segregacija srityje svarbu paminėti, kad JAV priėmus įstatymą, draudžiantį rasinę atskirtį mokymosi įstaigose, įstatymo įgyvendinimui prireikė federalinių karių įsikišimo.
Ne pirmi ir ne vieninteliai
Žydų pavyzdys Europoje, minimas ir p. A. Rudomanskio kaip sėkmingo nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdys juos gelbstint įvairiose valstybėse, ypač vertas dėmesio ir gilesnės analizės.
Jau vien pats faktas, kad ištisa tauta buvo pasmerkta kliautis kitų noru padėti (kurio, beje, dažnai trūkdavo) vardan išgyvenimo iracionalaus ir besaikio naikinimo akivaizdoje turėtų sufleruoti tam tikrą taikaus pasipriešinimo neveiksmingumą.
Būtent šios tautos pažeidžiamumas gyvenant svečiose šalyse ir galimybės efektyviai apsiginti neturėjimas tapo vienu iš kertiniu vėlesniojo sionizmo pagrindų, skelbiančių, kad kol žydai neturės savo valstybės, o gyvens visame pasaulyje kaip svečiai, besikliaunantys svetima gera valia, tol žydų tauta niekada nebus saugi.
Žydų tautos tragedija ir kančios Holokausto metu tik patvirtino šias baimes.
To rezultatas - dabartinė Izraelio valstybė su universalia šauktinių kariuomene, kurioje tarnybos laikas - nuo 2 iki 3 metų, priklausomai nuo lyties.
Žydai - labai išsikirtinė ir įtakinga etninė ir religinė grupė, išgyvenusi tarp svetimtaučių beveik 2 000 metų ir turinti kone neprilygstamą atsparumą identiteto praradimui ir galimybes priešintis pasyviai. Bet ši bendruomenė, nors ir galėtų, vien tuo jau nebesikliauja.
Izraelis - nemenkai militarizuota valstybė, turinti puikią kariuomenę, pasaulyje žymią žvalgybą „Mossad," branduolinį ginklą ir labai išlpėtotą ginklų pramonę. Tuo pačiu tai bene vienintelis demokratijos (netobulos ir turinčios savų problemų) ir vakarietiškų normų bastionas regione, turintis tokius kaimynus ir konkurentus kaip Saudo Arabija (kurioje iki šiol už „raganavimą" kapojamos galvos ir moterims draudžiama vairuoti) ir Sirija.
Retam tikriausiai kiltų noras ginčyti faktą, jog jei ne žydų pasiryžimas gintis ne tik pasyviai, tačiau ir kovingai, kartais netgi smogiant pirmiems (kaip tai įvyko per Šešių dienų karą 1967 m.) Izraelio, koks jis yra dabar, nė nebūtų. Izraelio galia ir ryžtas ją naudoti yra paralelus jo piliečių sugebėjimui gyventi savoje valstybėje pagal savus įstatymus ir normas.
Palyginimui įsivaizduokime, jog Holokaustą mėginama vykdyti šiandien - dabartinio žydų gebėjimo apsiginti akivaizdoje toks scenarijus atrodo tiesiog neįtikėtinas.
Išvada viena: taikaus ir neginkluoto pasipriešinimo sėkmę dažnai lemia įvairių faktorių mišinys, tarp kurių ypač svarbi ir priešo valia naudoti smurtą. Galimybė panaudoti jėgą prieš agresorių yra saugiklis, leidžiantis priešintis net tada, jei ta valia yra neribota ar labai didelė.
Jei jėgos panaudojimo galimybės atsisakome arba ją labai suvaržome, pasmerkiame save visiškai priešo malonei. Jėga, tuo tarpu, nesileidžia ignoruojama jau vien dėl savo prigimties.
Geriausias būdas užtikrinti efektyvų jėgos panaudojimą gynyboje ir didesnį jos atgrasomąjį poveikį yra tiek kariuomenės efektyvumo užtikrinimas, tiek ir pastangų dėjimas į tai, kad ir visuomenė galėtų įgyvendinti šią funkciją pati už save (užtikrinant bendro visuomenės karinio parengtumo lygį ir efektyvų rezervą). Dabartinėmis sąlygomis, grynai profesionalios kariuomenės pakeitimas mišria yra turbūt geriausias, jei ne vienintelis būdas tai pasiekti.
Kariuomenės turėjimas ir plėtimas nereiškia, kad visiškai atsiduodame „smurto kultūrai,“ atsisakome pilietinių iniciatyvų ar gebėjimo priešintis ugdymo kitomis priemonėmis. Visos jos – sveikintinos, reikalingos ir papildančios vienos kitas.
Tačiau jei turėsime pilietinę visuomenę, kuri sugeba tik mėginti pasikalbėti su agresoriumi ir kaupti vandens ir maisto atsargas, tačiau priešui tai didelio įspūdžio nepadarys, beliks tik stebėti, kaip namuose šeimininkauja svetimi.
Pats karo faktas jau reiškia tai, kad susikalbėti nepavyko.
Jei turime didelę dalį visuomenės, kuri yra apmokyta reikalui esant priešintis ginklu, tokia visuomenė gali būti tiek aktyvaus, tiek ir pasyvaus pasipriešinimo dalyvė. Tai suteikia ir tam tikrą manevro laisvę situacijai pasisukus neigiama linkme, ir veikia kaip didesnis atgrasomasis veiksnys taikos metu.
Kovoti gali tekti ir su agresoriumi, naudojančiu jėgą tik kaip kraštutinę priemonę, ir su agresoriumi, kuris pripažįsta išskirtinai tik jėgą (kas šiuo metu yra labiau tikėtina). Būti pasiuošus kovoti tik su vienu iš jų - reiškia būti nepasiruošus.
Pabaigai
Taiką palaiko du pagrindiniai faktoriai: gera valia ir jėgos panaudojimo grėsmė prieš tuos, kurie bandytų į ją kėsintis. Dėti per daug tikėjimo pirmąja ir pernelyg apleisti pastarąją, reiškia tapti pavojingai priklausomu nuo svetimų užgaidų.
Čia ypač tinka vieno iš JAV steigiančiųjų tėvų Thomas Jeffersono mintis - jei žmonės būtų angelai, jokios valdžios iš viso nereikėtų. Taip pat nereiktų ir jokios prievartos, nei jos galimybės.
Tačiau kol taip nėra, kliautis tik kitų gera valia ir galimybe perkalbėti norintįjį tave skriausti ar naikinti yra gražu, tačiau, švelniai tariant, bent jau šiek tiek naivu - o to mums mažiausiai reikia kovoje su cinišku priešu, kuri, norime to ar ne, jau vyksta.