Peticija neišsiskiria nuo ano meto Lietuvos lenkų „tragišką padėtį“ apibūdinančių rašinių, tiražuotų tiek Lenkijos, tiek Lietuvos lenkų spaudoje. Čia gausu emocingų šauksmų: „Kreipiuosi su prašymu imtis visų įmanomų teisinių žingsnių, turinčių tikslą užtikrinti lenkų tautinei mažumai pagrindines žmogaus teises, tarp jų mažumos kalbines teises“.
Tektų pažymėti, kad tarp pagrindinių Žmogaus teisių tikrai nėra mažumų kalbinių teisių, bet noras peticijai suteikti solidesnį skambesį privertė parašyti ir tokį kalambūrą. Peticijos autorius žarstosi solidžiais tarptautiniais dokumentais, pvz., cituoja Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą: „27 str. Tose valstybėse, kur yra tautinių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar vartoti gimtąją kalbą kartu su kitais jų grupės nariais“. Nesuprantama, kas ir kada galėjo atimti iš Lietuvos tautinių mažumų, pvz., teisę praktikuoti savo religiją.
T.Snarskis primena Europos Žmogaus teisių konvencijos papildomo protokolo 2 str.: „Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę laisvai parenkant savo vaikams švietimą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus“. Lietuva šventai vykdo šiuos įsipareigojimus, o lenkų švietimas yra geriausias pasaulyje už Lenkijos ribų. Tai pripažįsta net Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Peticijoje prisimenamas ir Europos tautinių mažumų apsaugos konvencijos 14 str.: „Šalys... stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba“. Jeigu 100 Lietuvos lenkų mokyklų argumentas per silpnas, tai šį užtikrinimą patvirtina mūsų Švietimo įstatymo 28 str.: „Vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, jeigu bendruomenė prašo, savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba“. O vienodas lietuvių kalbos egzamino vertinimas, ko visą laiką troško LLRA, Švietimo ir mokslo ministro 2012 gegužės 9 įsakymu atidėtas net iki 2019 metų.
Nuo tų dienų Lietuvoje įvyko reikšmingi pasikeitimai, taip pat ir Lietuvos lenkų mažumos atžvilgiu.
V.Tomaševskio įvardytos „nacionalistinės daugumos“, jei turėsime mintyje Lietuvos Seimo sudėtį, jau neliko. Dar daugiau, Lietuvos lenkai po rinkimų tapo naujosios daugumos atstovais, ministrais ir viceministrais, Seimo komitetų pirmininkais, todėl Lietuvos lenkams keikti savo krašto valdžią neliko prasmės, o pats V.Tomaševskis dargi patikino, kad atėjusi į valdžią Lietuvos lenkų partija nekels politinių reikalavimų įteisinti Lietuvoje pavardžių rašybą originaliais rašmenimis.
Šio pažado LLRA kol kas laikosi, ir ne tik šio, bet ir visų kitų pretenzijų, pvz., nesigirdi raudų dėl tragiškos lenkų švietimo Lietuvoje padėties ir pan. Šių prasidėjusių medaus mėnesių proga netgi išdrįsau paskelbti, kad prasidėjo naujas lietuvių ir lenkų sugyvenimo etapas.
Deja, šis draugiško sugyvenimo medaus skonis patiko anaiptol ne visiems. Gruodžio 3 EP Peticijų komitete vėl buvo svarstoma pavasarį atidėta T.Snarskio peticija su nė kiek nepasikeitusiais kaltinimais Lietuvai. Nepaisant reikšmingų permainų mūsų krašte, peticijoje tebetvirtinama apie apribotas lenkų mažumos teises mokytis lenkų kalba, uždaromas lenkų mokyklas, Lietuva kaltinama pažeidžianti tarptautines konvencijas, reikalaujama, kad EP ištirtų, ar Lietuvos švietimo įstatymas atitinka nediskriminavimo principą. Vėl gavus (2012-10-24) dar kategoriškesnę EK nuomonę, peticija, net jos nenagrinėjus, buvo perkelta į tolimesnį posėdį. Lenkai vėlgi nutarė, kad tai didelis laimėjimas, nes „reikalas“, t.y. negatyvaus Lietuvos įvaizdžio kūrimas, suksis ir toliau.
Smulkiau susipažinkime su Europos Komisijos nuomone, tuo labiau, kad ją labai neigiamai įvertino pats peticijos autorius. „Sutartyse, kuriomis grindžiama ES, Komisija neturi bendrųjų įgaliojimų kištis į valstybių narių veiksmus pagrindinių teisių srityje. Ji gali įsikišti tik tuomet, jei klausimas susijęs su ES teise. Todėl Europos Komisija negali toliau nagrinėti peticijoje iškeltų klausimų.
Komisija taip pat primena, kad ji neturi bendrųjų įgaliojimų mažumų atžvilgiu. Ypač Komisija neturi kompetencijos klausimais, susijusiais su apibrėžimu, kas yra tautinė mažuma, su mažumų statuso pripažinimu ar jų pačių savęs apibrėžimu ir autonomija.
Komisija norėtų priminti, jog pagal ES Tarybos direktyvos 2000/43/EB 3 straipsnį nacionalinės nuostatos, pagal kurias reguliuojami švietimo programos užtikrinamo turinio aspektai arba tautinių mažumų kalbinės teisės, nepatenka į direktyvos taikymo sritį. Komisija pažymi, kad Teismas padarė tą pačią išvadą savo prejudiciniame sprendime Byloje Runevič-Vardyn ir Wardyn, susijusiame su teise vardą vartoti mažumos kalba. Teisės vartoti savo vardą mažumos kalba nebuvimas negali trukdyti Sąjungos piliečiui naudotis judėjimo teisėmis, taigi tai nėra apribojimas.
Komisija pažymi, kad peticijos prieduose taip pat tvirtinama, kad Sąjunga turėtų būti aktyvi, o ne pasyvi kovodama su etnine diskriminacija. Šiuo atžvilgiu Komisija turi pabrėžti, kad Sąjungos tikslas kovoti su diskriminacija taikomas tik nustatant ir įgyvendinant pačios Sąjungos politiką ir veiklą.
Komisija norėtų atkreipti peticijos pateikėjo dėmesį į Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri yra pirmoji privaloma teisinė daugiašalė tautinių mažumų apsaugai skirta priemonė ir kurios šalys yra ir Lenkijos Respublika, ir Lietuvos Respublika. Komisija pažymi, kad per neseniai atliktus vizitus į Lietuvą ir Lenkiją ESBO Tautinių mažumų reikalų komisaras paragino abiejų šalių vyriausybes spręsti tautinių mažumų klausimus savo šalyse, taip pat stengtis pagerinti savo dvišalius santykius, be kita ko, atgaivinant tokias priemones kaip kad švietimo ekspertų grupės”. Nežiūrint šio tvirto Komisijos atsakymo, Peticijų komitetas Lenkijos atstovų ir prie jų kažkodėl prisiklijavusio mūsiškio V.Tomaševskio spaudimu nutarė tęsti Lietuvos pasmerkimo bylą.
Tačiau istorijos įdomumas tuo nesibaigė. Agentūros BNS parengtas ir Lietuvos žiniasklaidoje pasirodęs Europos Komisijos atsakymo trumpas išdėstymas susilaukė peticijos autoriaus T.Snarskio ir Europos žmogaus teisių fondo (yra Vilniuje ir toks) pasipiktinimo ir reikalavimo, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu ir jame įteisinta pagarba „žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvei, nuomonių įvairovei“ pripažinti, kad pateikta medžiaga „neatspindi tikrosios situacijos, nėra pakankamai išsami ir tiksli“. Taip pat „publikuoti pridedamą T.Snarskio straipsnį (nuomonę) bei informuoti Europos žmogaus teisių fondą apie priimtą sprendimą“. Iš dalies imuosi šios misijos.
Ką rašo savo nuomonėje T.Snarskis? Pirmiausia, apie blogą Europos Komisiją: „EK išvengė esamos situacijos nagrinėjimo, pasiteisindama tuo, kad neturi kompetencijos nagrinėti šią bylą [negi Lietuva ir dėl to kalta?]. Pasyvus EK požiūris į valstybės narės veiksmus užtikrinant žmogaus teises taip pat turėtų kelti rūpestį lietuviams: ką jie darytų, jei valstybė apribotų jų pagrindines teises? Kur jie kreiptųsi pagalbos?” [taip išeitų, kad pagalbos reikėtų kreiptis tik į T.Snarskį…].
Apie pačią peticiją: „peticija yra reikalinga ne tam, kad išspręstų esamą problemą ar įrodytų, jog teisės pažeidimų nėra, bet tam, kad atkreiptų dėmesį į svarbią socialinę problemą [kitaip tariant, keltų triukšmą dėl Lietuvos lenkų „pragaro“]. Negalima tikėtis, kad EP priims sprendimą, nes ši institucija neturi reikiamos kompetencijos [tai kodėl kreipėtės į tą nekompetentingą EP?]. Tačiau, turime teisę išsakyti savo [?!] problemas bei argumentus, ką ir darome, nepaisant įvairių kliūčių.
Ši peticija jau buvo nagrinėjama EP atvirame posėdyje [2012 balandį], kurio metu Lietuvos vyriausybė paprastam ES piliečiui turėjo paaiškinti savo poziciją lenkų tautinės mažumos atžvilgiu [tai ir buvo padaryta]. EP įžvelgė šios problemos opumą, tačiau to nepakanka, turint galvoje, kad yra įvairių galimų priemonių prieš valstybę narę, kuri pažeidinėja pagrindines teises“ [kur įrodymai, kad pažeidinėja?].
Net kelis kartus perskaičius T.Snarskio mintis, visiškai neaišku, kuo jam nepatinka BNS informacija. Tačiau šią sunkiai suprantamą T.Snarskio nuomonę ir kartu jo peticiją vis tiek karštai palaiko Lietuvos lenkų spauda. Pavyzdžiui, „Kurier Wilenski“ aiškina, kad T.Snarskio peticija tapo „pilietinės Europos simboliu“. O portalas Wilnoteka.lt kviečia savo skaitytojus paremti peticiją pritarimo laiškais Europos Parlamentui.
Ką turi daryti Lietuva šioje politinio absurdo puotoje? Manyčiau, kad naujoji Lietuvos valdžia pagaliau turi užimti ryžtingą poziciją ir pareikalauti baigti tas fantasmagorijas Europos Parlamente dėl Lietuvos lenkų. Taip pat priminti, kad dar 1997 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339 dėl Lietuvos, kurioje pažymėta, kad teisė vartoti tautinių mažumų kalbas yra juridiškai apsaugota, mažumų klausimai sprendžiami laikantis abipusio kompromiso. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir nutraukė 1995 m. pradėtą monitoringą dėl Lietuvos tautinių mažumų padėties.
Kas turėtų imtis konkrečių kovos už Lietuvos garbę veiksmų? Man rodos, kad geriausiai tam tiktų Lietuvos valdžios atstovai lenkai, tikėtina, kad jų balso, aiškinančio tikrąją Lietuvos lenkų padėtį, paklausys ne tik Europos Parlamento vadovai, bet net ir Lenkijos europarlamentarai, nes būtent jų iniciatyva ir verdama antilietuviška košė Europoje.
Toks kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus, švietimo viceministrės Editos Tamošiūnaitės, Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovo Leonardo Talmonto – atsakingų už tautinių mažumų politiką žmonių bendras laiškas EP pirmininkui José Manueliui Barroso arba dar geriau - vizitas į Briuselį, paaiškinantis tikrąją padėtį, išsklaidytų gandus ir piktybines insinuacijas apie Lietuvos lenkų gyvenimą. Toks žingsnis, tarsi lakmuso popierėlis, kartu parodytų Lietuvos valdžios lenkų patriotines nuostatas ir tikrai pakeltų jų autoritetą visų Lietuvos žmonių akyse. Pasiekę kad ir trapų lietuvių ir lenkų sutarimą savo krašte, pamėginkime siekti tarpusavio santarvės ir Europos erdvėje.