Tai 2016 m. pasirodęs ne rimtų kalbos specialistų, o kelių liberalių politikų, politikos apžvalgininkų, šou pasaulio atstovų nuolat giriamas Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudarytas straipsnių rinkinys „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“.
Jį išleido leidykla „Naujasis židinys-Aidai“, kuriai priklauso ir to pavadinimo žurnalas (jo redakcijoje dirba žinomi veikėjai Nerijus Šepetys (vyr. red.), Mikas Vaicekauskas (ats. red.), Tomas Vaiseta (red.), redakcinėje kolegijoje susispietę Mantas Adomėnas, Guoda Azguridienė, Alfredas Bumblauskas, Antanas Gailius, Paulius Subačius, Irena Vaišvilaitė, Lionginas Virbalas SJ ir kt., bendradarbiauja Bernardas Gailius, Eligijus Raila, Aurimas Švedas, Giedrius Tamaševičius ir kt.).
Ši knyga ir jos priešistorė sukėlė šiokį tokį šurmulį mūsų kalbotyros ir kultūros gyvenime.
Pagal Lietuvos mokslo tarybos remtą ir grupės humanitarų vykdytą projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013 m.“, nuo pat 2010 m. pabaigos pradėta jo idėjų sklaida: portalo balsas.lt redakcijoje surengta vaizdo diskusija (joje dalyvavo Alfredas Bumblauskas, Marius Ivaškevičius, Nerija Putinaitė, Algis Ramanauskas, Nerijus Šepetys, Loreta Vaicekauskienė).
Žiniasklaidoje ėmė rodytis ir daugiau itin kritiškų rašinių apie lietuvių kalbos norminimą, kalbininkų normintojų veiklą, valstybinės kalbos priežiūros institucijas ir kt.
Dar tada, 2011 ir vėlesniais metais, spaudoje pasirodė ir toms idėjoms nepritariančių žinomų kalbininkų straipsnių, bet knygos autorių reakcijos į juos nebuvo jokios. Tarsi egzistuotų du paraleliniai pasauliai.
Pagrindinė per visus rašinius einanti mintis – lietuvių kalba pasiekė aukštą savo raidos laipsnį, jos vartosena pasidarė stabili ir savarankiška, tad joks kišimasis į jos raidą, jokia normalizacija (norminimas) jai nebereikalinga – visus naujus kintančios kalbos reiškinius reikia palikti spręsti jai pačiai, t. y. pasikliauti lietuvių kalbos savireguliacija.
Iš čia daroma išvada, kad būtina naikinti visas valstybines kalbos priežiūros institucijas, t. y. paleisti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinės kalbos inspekciją.
Tiesiogiai ar tarp eilučių reikalaujama atsisakyti kalbos normintojų, kalbos tvarkytojų, kalbos redaktorių, stilistų, net kalbos mokytojų, kalbotyros institucijose dirbančių kalbos normintojų, visų su kalbos tvarkyba nors kiek susijusių žmonių.
Išėjus knygai pasirodė jos anotacijų, recenzijų, šiaip rašinių. Tik vienoje projekto dalyvių grupės simpatikės recenzijoje (Aurelijos Tamošiūnaitės „Darbuose ir dienose“, 2017 68 281–292) be išlygų pritariama knygos teiginiams ir jie vietomis dar pastiprinami autorės samprotavimais.
Kitose – Artūro Judženčio (Alkas, 2017 03 19), Aldonos Paulauskienės („Lietuvos žinios“, 2017 03 28), Ritos Urnėžiūtės („Gimtoji kalba“, 2017 5 18–21), Prano Kniūkštos („Lietuvos žinios“, 2017 07 18 ir „Gimtoji kalba“, 2017 8 20–23), Jono Palionio („Metai“, 2017 12 134–145) – recenzijose (dar plg. Laimanto Jonušio rašinyje „Literatūroje ir mene“ 2017 12 08), daugelyje feisbuko komentarų argumentuotai atmetamos pagrindinės knygos idėjos ir su tam tikromis išlygomis pritariama dabar vykdomai kalbos politikai (reikia pasakyti, kad feisbuke knygos idėjos, patekusios į bendraminčių burbulą, sulaukė ir nemaža pritarimo).
Taigi atrodytų, kad naujų „kovingojo neoliberalizmo“ dvasia (Artūro Judženčio vertinimu), „mokslinio liberalizmo“ (Lino Medelio terminas) idėjomis paremtos nuostatos pagrįstai sukritikuotos, bet dėl to projekto autoriams nei šilta, nei šalta. Skleisdami savo teiginius jie elgiasi dar agresyviau.
Antai ne taip seniai „Kultūros baruose“ (2017, nr. 10) buvo paskelbti du tos grupės narių straipsniai apie tariamas kamanas sakytinei lietuvių kalbai (Giedrius Subačius) ir Subačiaus kartu su Vaicekauskiene „Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos Bastilijos“.
Juose, kaip rašė Arnoldas Piročkinas („Kultūros barai“, 2018 1 19 tt.), energingai diegiamos naujos bendrinės kalbos egzistavimo teorijos, bet daug kur prasilenkiama su aiškia tiesa. Tų „Kultūros barų“ straipsnių idėjų kritika nuo autorių nuteka kaip nuo žąsies vanduo ir atrodo, kad jiems nė motais, ką apie jų skleidžiamą „mokslą“ kalba oponentai.
Čia primintina ir akademiko Bonifaco Stundžios nuomonė „Gimtojoje kalboje“ (2018 1, p. 4 ir 8), kad dėl klaidinančių visuomenę straipsnio teiginių „Kultūros baruose“ reikia laukti bent autorių atsiprašymo. O šiaip projekto autorių nuomonė jiems patiems vienintelė teisinga, „atstovaujanti gyventojų daugumai“. Kas jiems nepritaria, tas ne mokslininkas, tas nacionalistas ar kitoks piktadarys.
Negana to, žiniasklaidoje, ypač feisbuko platybėse, projekto vadovės retorika darosi vis karingesnė: sociolingvistė be išlygų reikalauja paleisti valstybines kalbos priežiūros institucijas, panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, važinėdama po mokyklas agituoja sukilti prieš dabartinę kalbos ugdymo sistemą, stengiasi visaip kompromituoti kalbos praktikos darbą dirbančius žmones, atvirai niekina lietuvių kalbą ir ją saugančius valstybės įstatymus.
Tiktai toje visoje idėjų revoliucijoje konstruktyvaus turinio nematyti.
Aptariama knyga išėjo šiek tiek anksčiau negu mano „Lietuvių kalbos sąjūdis 1988–1998 m.“. Jame išnašoje (p. 287) nurodžiau, kad nematau reikalo ginčytis su naujosios pakraipos kalbininkų ir istorikų teiginiais ir tuo lyg atsisakiau su jais viešos diskusijos.
Tačiau turėdamas galvoje tos grupės vadovės vis stiprėjančias pastangas iš pagrindų diskredituoti savo idėjinius priešininkus ir matydamas, kad minėtose „Lietuvių kalbos ideologijos“ recenzijose ir publikacijose niekur nekalbama apie joje taikomą darbo metodiką, ryžausi parašyti keletą etiudų, kaip meistriškai joje „dorojami“ autoriams neįtinkantys kalbininkai ir kaip elgiamasi tariamai sąžiningiausių ir korektiškiausių mokslininkų darbuose ir praktinėje veikloje.
Pirmiausia reikia iškelti ypač agresyvų ir niekinamą knygos autorių požiūrį į norminamosios kalbotyros srityje dirbusius ar dirbančius kalbininkus, jų darbus ir praktinę veiklą. Tai ne mokslinė diskusija su kitos nuomonės autoriais ar šalininkais, o beatodairiška kritika visko, ką daro toje srityje valstybė, institucijos ir paskiri kalbininkai.
Visos dabartinės lietuvių kalbos politikos, kurią jie vadina lietuvių kalbos ideologija, ištakas projekto autoriai mato sovietinėje tikrovėje, net tuometinės valdžios skatinimuose ugdyti nacionalinių Sovietų Sąjungos tautų kalbas, tarp jų ir lietuvių kalbą.
Kadangi oponentų kaltinimai sovietiniu mąstymu yra esminis jų požiūrio atramos taškas, žinoma, jiems patogiau nutylėti, kad dabartinės norminamosios veiklos ištakos Lietuvoje yra ne sovietinis laikotarpis, o jablonskinė ir tarpukario Lietuva.
Pastangos sukritikuoti kitos nuomonės šalininkus suprantamos, jei tai daroma laikantis tam tikrų mokslinės diskusijos nuostatų, bent minimalios pagarbos kitai nuomonei bei ją sakantiems asmenims.
Bet knygos autoriai leidžia sau pateikti net keisčiausių argumentų, kad tik diskredituotų priešininkus, juos suniekintų ir pažemintų.
Daugelyje knygos vietų iš konteksto ištrauktomis citatomis ne įrodinėjama, o manipuliuojama interpretuojant, kaip naudinga patiems autoriams.
Nors knygos pratarmėje rašoma, kad ji nėra apie (ir prieš) asmenis (p. 11), bet kritikuojant kitaip mąstančius stengiamasi visaip juos sumenkinti, įžeisti, sukompromituoti. Mėgaujantis tariama savo išmintimi, mokslingumu, sprendimų nepaneigiamumu, iš kitų nuomonės dažnai tyčiojamasi, oponentai žeminami ir niekinami. Ar tai galima vadinti objektyvia moksline monografija?
Atvirų patyčių knygoje, tiesą sakant, nėra daug. Jų daugiau bene Nerijaus Šepečio tekste.
Štai kalbėdamas apie Lietuvių kalbos sekcijos 1969 m. surengtą teorinį seminarą, Šepetys rašo: „Pirmasis pranešėjas Piročkinas („J. Jablonskio kalbos norminimo pagrindai ir principai“) pradėjo ir graudžiai, ir patetiškai, esą paskutiniu metu „linkstama menkinti Jablonskio darbų teorinę vertę [...]. Dar kartą paniręs į Jablonskio norminamosios veiklos gelmes, Piročkinas vėl pakilęs įkvėpti oro negailestingai kerta: „Šiuo metu pasigirsta balsų, kad kalbos reiškinio paplitimas mechaniškai daro jį norminį“ (p. 177; pabr. mano. – A. P.).
Ši pati savaime iškalbinga retorika, tiksliau tariant, pigi publicistika, kiek susiliečia su ankstesnėmis, dar 2012 m., Eligijaus Railos ir Pauliaus Subačiaus (žr. „Naujasis židinys-Aidai“, nr. 3, p. 128) pareikštomis mintimis, kad po Antrojo pasaulinio karo kalbos norminimo „literatūrinis nuokrypis“ (norminamojo darbo grindimas literatūros faktais. – A. P.) vis labiau nyko ir artėjo prie lingvistinio pagrindo.
Mat, kaip rašė Piročkinas, prie mažųjų tautų kalbos formavimo daugiausia prisidėję kalbininkai.
Bet autoriai nusprendžia, kad šis Piročkino teiginys yra anachronistinė, etnolingvistinio užtaiso pagauta mintis, taigi ištraukta iš nežinia kur ir nepagrįsta jokiais faktais. Matyt, jiems svarbu buvo ne kalbos mokslo pateikti faktai, o tik noras suniekinti vieną iš žymiausių bendrinės lietuvių kalbos istorikų ir jo lingvistinius argumentus.
Visai nesistebiu, kad patyčių sulaukiau ir aš, nors ir gana keistomis aplinkybėmis. Gal norėdamas skaudžiau užgauti Nerijus Šepetys, ne vienoje savo straipsnio vietoje minėdamas mano darbus ir veiklą, ironijos persmelktu stiliumi vis stengėsi parinkti kuo skambesnį vertinimą, stipresnį epitetą, pavyzdžiui: „klasikinis Aldono Pupkio vadovėlis“ (p. 152); politiškai angažuotą: „Pupkio vadovėlis [„Kalbos kultūros pagrindai“] – klasikinis to meto mokslo (minties), ideologinės (kultūros) tikrovės produktas, tipiškiausias jo pavyzdys“ (p. 174); melagingą: „menamo [kalbos] sąjūdžio įkvėpėjas ir institucinis lyderis Pupkis“ (p. 175; iš tikrųjų kalbos sąjūdžio įkvėpėjas ir dvasinis bei dalykinis lyderis buvo Jonas Balkevičius; tai buvo visiems žinoma nuo pat sąjūdžio veiklos pradžios; apie tai ne vienoje vietoje esu rašęs ir savo knygoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ ir kt.). Tos Šepečio mintys siejasi su anksčiau knygoje duotomis Nijolės Keršytės charakteristikomis: „Pirmasis Pupkio veikalas nėra sukurtas visai savarankiškai.
Jo pagrindą sudaro keli straipsniai [...], parašyti dviejų autorių – Alekso Girdenio ir Pupkio“ (p. 73), „Pupkio vadovėlis parašytas remiantis gana gausia šios srities rusiška teorine literatūra“ (ten pat), „Lietuviškas vadovėlis – tai supaprastintas, tendencingai vienareikšmis, sudogmatintas tuo metu Rusijoje vykusių svarstymų aidas“ (p. 74) ir kt.
Išradinga Šepečio frazeologija parengia dirvą tam „klasikui“, „įkvėpėjui“ ir „lyderiui“ smogti iš peties: čia Šepetys pasiremia „itin išsamia ir solidžia“ to vadovėlio recenzija, parašyta Prano Kniūkštos ir Vytauto Vitkausko („Kalbos kultūra“, 1982, sąs. 43, p. 57–80). „Vertintojai rūpestingai apgalvojo recenzavimo stilių: darbo ėmėsi iš peties – vadovėlis išnarstytas po kaulelį“ (p. 172; kurs. N. Š.). To narstymo rezultatas tas, kad vadovėlyje „Kniūkšta ir Vitkauskas bemaž nepalieka akmens ant akmens (pats Pupkis tokį ir aukščiau kursyvintus pasakymus išvadintų „vertalais“, [...], iš ko negailestingai išsišaipo recenzentai“ (p. 172).
Kaip apibendrinimą Šepetys pateikia „reto konceptualumo“ recenzijos autorių išvadą (pusės puslapio citatą) ir reikšmingai reziumuoja: „Juk vadovėlis šiaip nėra sau pakankamo teorinio diskurso kūrinys: čia nekuriami, o pristatomi teoriniai teiginiai ir įžvalgos; čia nepraktikuojama, o mokoma praktikos – kaip taisyti kalbos klaidas, kaip vertinti kalbos formų variantus“ (p. 173).
Neverta kalbėti, kiek vadovėlyje pagal edukacinius standartus turi būti kuriama ir kiek pristatoma teorinio diskurso, ką reiškia „praktikuoti“, bet tikrai verta priminti, kad Šepetys čia remiasi nuolat visoje knygoje taikomu selektyvumo principu: sąmoningai ar per neapsižiūrėjimą nutyli Alekso Girdenio ir Alberto Rosino atsiliepimą (žr. „Kultūros barai“, 1983, nr. 4, p. 67–68; perspausdinta: A. Girdenis. Kalbotyros darbai. T. 2, 2000, p. 285–289) apie Kniūkštos ir Vitkausko recenziją (tendencingas sutapimas – ir Nijolė Keršytė knygos p. 77–78 remiasi ta pačia Kniūkštos ir Vitkausko recenzija, bet nė žodžiu neužsimena apie Girdenio ir Rosino atsiliepimą). Neaptarsiu visų šio atsiliepimo teiginių, tik pasakysiu, kad Girdenis su Rosinu iš esmės sukritikavo daugelį recenzentų teiginių, be to, pareiškė nemaža naujų, įsidėmėtinų minčių, kuriomis pasirėmę „Lietuvių kalbos ideologijos“ autoriai būtų turėję ar bent galėję patikslinti kai kuriuos nuožmiosios kritikos atvejus.
Na, šis selekcijos atvejis kai kam galėtų atrodyti koks atsitiktinumas: kam kartais nepasitaiko dėl ko nors apsirikti ar pražiūrėti kokį literatūros faktą. Bet norėdami surastume ir pagrindą teigti, kad šis atvejis rodo sisteminį Šepečio darbų principą, nes tokių apsirikimų būta ne vieno. Antai dar 2010 m. surengtame projekto autorių ir jų šalininkų pokalbyje Nerijus Šepetys kalbėjo, kad didžiųjų kalbos klaidų sąraše yra „kirčiavimo klaidos ir reikalavimai“ (Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: audiatur et altera pars [pokalbis]. – „Naujasis židinys-Aidai“, 2011, nr. 1, p. 14), bet juk tokio skyriaus – apie kirčiavimą – tame sąraše nėra.
Yra tik „Būtiniausi bendrinės lietuvių kalbos tarties reikalavimai“ (žr. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1998: 174–176). Vėl atsitiktinai apsirikta?
Dar didesnį klausimą kelia viena iš tiesų stebuklinga Šepečio įžvalga apie tarminį vieno regiono lietuvių bendrinės kalbos pagrindą ir jo išraišką dabartinėje mūsų kalbotyroje. Prisimindamas kažkada buvusią kalbininkų diskusiją apie tam tikros grupės tarptautinių žodžių kirčiavimo norminimą ir „Mūsų kalboje“ perskaitęs apie mano pritarimą Kazimierui Kuzaviniui remtis liaudies šnekamąja kalba, išmanusis autorius sugalvoja savo straipsnyje pateikti dar vieną pašaipų vertinimą. Susiradęs vieną mano tekstą (Kazlai, pilni smėlio. – Aldonas Pupkis. Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai, 2010: 341–345) ir, o varge, net parinktą 2010 m. nacionaliniam diktantui, jis pateikia fantastišką savo įžvalgą; „Teorinė į vieno regiono liaudį atsiremiančio norminimo nuostata čia grindžiama bakūžės gadynės estetika“ (p. 179, 32 išn.).
Gerbiamasis, čia nėra jokios net mažiausios užuominos apie kokias nors norminimo nuostatas, taigi nėra nė tos nuostatos grindimo bakūžės estetika. Intymiame atsiminimų tekste rašiau apie savo tarmės grožį, vaizdingą mamos kalbą, į amžinybę nuėjusius tarmės žodžius. Šitaip mąstant „vieno regiono norminimo nuostatą“ būtų galima rasti kone kiekvieno apie regioninę kultūrą rašiusio autoriaus darbuose. Bet „Lietuvių kalbos ideologijoje“ viskas sunerta kaip toje pasakėčioje apie vilką ir ėriuką ir Šepečio samprotavimuose tai daroma ypač vaizdžiai ir sureikšmintai.
Knygoje galima rasti nemaža kategoriškų, su tikrove nesutampančių teiginių, griežtų apibendrinimų, kuriais siekiama diskredituoti priešingos nuomonės šalininkus. Stebina ir netikslūs, sugalvoti faktai, pavyzdžiui, kad Juozas Balčikonis buvo tarties (!) mokytojas (p. 141). Niekų prišnekėta ir apie Balčikonio nuopelnus „dailiajai literatūrai“, jie supainioti su kalbininko vertimais (p. 127), apskritai keistokai vertinami visi Balčikonio darbai ir veikla (p. 124–125).
Netiesa, kad Albertas Rosinas buvo tik simboliškai nukentėjęs nuo sovietų (p. 210). Ar išmesti iš aspirantūros, kurį laiką neduoti jokio darbo, aklinai užverti duris į Vilniaus universitetą buvo tik simbolinis sovietų valdžios aktas?
Tokių neišplėtotų, sujauktų, sąmoningai iškraipytų faktų knygoje yra ir daugiau. Nemaža dalis kitų čia neminėtų selekcijos pavyzdžių yra tik interpretacijos, daromos remiantis iš konteksto ištrauktais teiginiais ir citatomis. Jų dar prisideda ir iš antrojo knygos tomo „Lietuvių kalbos idealai. Kaip keitėsi geriausios kalbos idėja“, išėjusio 2017 m., tad bent apie kai kuriuos ryškesnius norėčiau palikti pakalbėti kitą kartą.
.