Be to, mes neturėtume būti vien užsienio idėjų, tyrimų, technikos ar augalų vartotojai, nes klimato kaita sukuria naują industriją, poreikius ir verslo galimybes, iš kurių mūsų įmonės galėtų uždirbti. Želdynų išvystymas turi žymiai prisidėti prie sveikesnės sostinės, atvykstamojo turizmo poreikių tenkinimo ir jos išskirtinumo.
Dauguma problemų, su kuriomis susiduria Europos miestai, yra panašios – visi kovoja su priklausomybe nuo automobilių ir oro tarša. Todėl vienas iš pirmųjų europinių nominacijos kriterijų apima oro higieną, o pagrindinis teršėjas – transportas, įskaitant dar ir jo triukšmą. Išmetamosios dujos, dylančios padangos ir stabdymo įranga, oro sūkuriai neigiamai veikia žmones ir augalus. Galime pasiekti sostinėje statistinį Berlyno miesto medžių kiekį – kiekvienam kilometrui po 80 vienetų, – tačiau esmė yra jų rūšinis parinkimas – funkcinis tinkamumas ir ilgaamžiškumo užtikrinimas.
Transporto tarša pasklinda maždaug 1 metro, o mes įkvepiame maždaug 1,7 metro aukštyje. Medelynuose išaugintų medžių kamienas būna be šakų beveik iki 2 m, tad realiai jų filtracinis poveikis nežymus, o suvienodėjusi architektūra primena čiulpinuką (angl. lollypop). Todėl prof. Prashantas Kumaras (Sario universitetas) rekomenduoja kelkraštyje sodinti medžių eilę, „paskandintą“ į visžalę gyvatvorę.
Panašus sprendimas yra įgyvendintas Naugarduko gatvės atkarpoje, su rudenį lapus numetančia šermukšnialape lanksvūne (lot. Sorbaria sorbifolia). Oro tarša padidėja šaltuoju metų laiku, o sostinėje netrūksta kalvų, kur transporto greitis sulėtėja, sudeginama daugiau kuro, tad turėtų dominuoti visžaliai krūmai, kurių dar ir apatinė lapų pusė būtų plaukuota, taip pat šiurkščiais paviršiais. Šiltesnio klimato šalyse miestų gyvatvorės sudaromos būtent iš karpotojo raugerškio (lot. Berberis verruculosa) ar gelsvapūkio kaulenio (lot. Cotoneaster franchetii).
Lietuvoje jiems dar šaltoka, bet neseniai neturėjome ir vynuogynų – tai siekiamybė ir užduotis selekcininkams.
Dėl klimato kaitos stiprėja pavasariniai vėjai, vasario viduryje nebelieka sniego, ir tik balandžio pabaigoje pražysta pirmosios kiaulpienės. Turime „plikus“ mėnesius su sanitarines normas viršijančia pakeltąja oro tarša. Filtracinių želdynų išvystymas gali tai efektingai sumažinti. Didžiulis kiekis įvairių šlaitų, mažų pievelių, atraminių sienelių, pastatų ir tvorų perimetrų... prie kurių beprasmiškai „triukšmaujame“ ir laužome žoliapjoves.
Kur kas didesnis turėtų būti spygliuočių krūmų stambių grupių ir eilių sodinimas, o taip pat plačiai naudojamos visžalės dangos (angl. ground covers), kaip žiemės ar viršūnžiedė ir gulsčioji mietveinės (lot. Pachysandra terminalis, P. procumbens) bei pirmosios kultivarai, kalninis šilžiurkštis (lot. Paxistima canbyi), vasaržalis klajoklinis ūgras (lot. Comptonia peregrina) – nepaprastai atsparus druskoms ir pan. Mūsų augalų prekyboje jau pasirodė trispalvė gervuogė (lot. Rubus tricolor), labai perspektyvus daugiafunkcinis žemaūgis maždaug 30 cm aukščio visžalis krūmas, pasižymintis pirmiau minėtomis filtracinėmis savybėmis.
Ji gali augti net po paprastuoju buku, žydi ir duoda šiek tiek vaisių. Ši gervuogė plačiai naudojama, pavyzdžiui, Airijos miestų želdynuose, šiaurinės pusės šlaituose, kaip žalioji danga, užpildas mažiems ir dideliems plotams. Mes jau galime atsisakyti „nepatrauklios“ aplinkos pavasario mėnesių!
„Šaltųjų“ miestų mėginimai naudoti kavos tirščius, kai kurių daržovių sultis ir pan. nedavė pageidaujamų rezultatų, tad techninės druskos išlieka labai žalinga, bet efektyvi priemonė gatvių ir šaligatvių priežiūrai žiemą. Sveikintina sostinės idėja Krokuvos ar Varšuvos pavyzdžiu statyti atitvaras medžiams ir krūmams centrinėje bei intensyvaus eismo gatvėse.
Vis dėlto visavertis idėjos realizavimas moderniame mieste reikalauja ne „savadarbio“, ribotos eksploatacinės trukmės, o industrinio dizaino projekto ir specialaus gaminio, panaudojant mūsų surinktą ir perdirbtą plastiką. Juk tiek daug prirašyta apie žiedinę ekonomiką. Be to, reikalinga veiksmingumo analizė, ar tokio aukščio pakanka?
Ši problema ir naujas projektas galbūt sudomintų ir medžių šaknis apsaugančių ketaus grotelių gamintoją Kaune (UAB KKL Investicijų Valdymas), o išsprendus sumontavimo greičio, konstrukcijos lengvumo, sandėliavimo ir transportavimo patogumo, ryšio su kitais gatvės architektūriniais elementais klausimus, gali būti ir naujas paklausus produktas eksportui į kaimynines šalis.
Šiandien atitvaros gerokai susiaurina, pavyzdžiui, Gedimino prospekto šaligatvį, o kieta konstrukcija su aštriais kampais kelia pavojų susižeisti, kai kur kyšo išlindusios vinys, kaupiasi šiukšlės.
Miesto gatvių želdiniai filtruoja orą, jį drėkina ir vėsina, sugeria triukšmą, atlieka fizinio barjero vaidmenį. Šylantis klimatas iškelia augalų parinkimo atsakomybę, o ateitį išgyvens tik tie, kurie (Karališkojo botanikos sodo KEW ir Kardifo universiteto išvados) turi gebėjimus pristaikyti – storesnių lapų, didesnio medienos tankio, veiksmingos vandens naudojimo strategijos ir gilių šaknų jam pasiekti. Kad augalai išgyventų ir mus apsaugotų, jie patys turi gauti pakankamai vandens. Tankėjančiuose miestuose tai vis sunkiau įmanoma, tad lietaus vanduo tampa svarbiu instrumentu, o ne atlieka, kuria skubame atsikratyti.
Šlapynės, tvenkinukai ar kempinės principu veikiančios gatvės ir kiti panašūs sprendimai nėra iki galo ištirti, jų įrengimas brangus ir reikalauja tam tikrų aplinkos sąlygų, aukštos kvalifikacijos priežiūros specialistų, jų tiražavimas ribotas. Todėl žalios spalvos plastikiniai fiziniai barjerai, išdėstyti gatvės pakraščiu, nuolat užpildomi krituliais nuo stogų, turėtų tapti daugiafunciniu elementu, o kartu ir efektyvia augalų apsauga nuo druskų bei skubaus jų išplovimo iš grunto sniegui nutirpus.
Tam reikalingas lietaus vandens tvarkymo planas, kitas projektas – ir vėl atsirastų naujas gaminys. Vilnius – upių ir upelių miestas, jų net 15, o vagų reguliavimas, sandarinimas gali tapti svarbia priemone komfortiškesnei miestiečių ateičiai.
Prie „augalinės“ taršos galima priskirti labai gyvybingus invazinius medžius, kaip uosialapis klevas ir baltažiedė robinija, bei žiedadulkes ir jų sukeliamas alergijas. Buvęs sostinės meras bei kraštovaizdžio architektė „prižadėjo nepaklusti“ biurokratams iš Aplinkos ministerijos ir robinijas toliau sodinti.
Tuo tarpu Neringoje antrus metus įgyvendinamas projektas šiam invaziniam medžiui naikinti. Europos žemėlapyje Baltijos pakrantė yra šiaurinis ir ne pats palankiausias jo išplitimo regionas, tad klimato šiltėjimas neabejotinai tik suaktyvins šį procesą. Įvairios rekomendacijos baltažiedes robinijas priskiria tik „pionieriniams“ augalams, kuriuos galima pritaikyti smėlio ar žvyro karjerų rekultivacijai, buvusių sąvartynų ir akmens anglies kasyklų atliekoms apželdinti.
Atėjo pavasaris ir daugybę gyventojų vėl kamuos alerginiai susirgimai. Tai auganti problema, prarandamos nemenkos gyventojų pinigų sumos ir laikas. Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ sukūrė interaktyvų miesto plaučių žemėlapį, kuriuo naudodamiesi sostinės oro kokybę bei žiedadulkių koncentraciją galime stebėti esamuoju laiku. Neabejoju, tai veiksminga priemonė, tačiau visų pirma turi būti viskas padaryta, kad alergiją sukeliančių žiedadulkių ore skraidytų kuo mažiau.
Europos klimato ir sveikatos observatorija, Europos aeroalergenų tinklas, Europos klimato duomenų naršyklė ir daugelis kitų organizacijų pripažįsta, kad karpotojo beržo (lot. Betula pendula) žiedadulkės yra labiausiai paplitusios Šiaurės ir Vidurio Europoje ir yra pagrindinė alerginio rinito ir galbūt astmos simptomų priežastis. Nuo šio neatsilieka plaukuotasis beržas (lot. B. pubescens) ir kiti giminaičiai, kurie priskiriami aukščiausiai alergiškumo klasei (P. Carinanos, Fr. Marinangeli, Urban Forestry & Urban Greening, 2021).
Per pastaruosius kelis dešimtmečius beržų žiedadulkių kiekis padidėjo, o poveikio laikotarpis žymiai pailgėjo dėl klimato pokyčių. Jų mišinys su transporto užterštu oru tampa vis agresyvesnis. Visos beržų rūšys apdulkinamos vėjo, žydi kiek skirtingu laiku, dažnai žydėjimas persidengia, todėl per kelias savaites gali išsiskirti didžiuliai kiekiai žiedadulkių, nors jie ir pramečiuoja. Jungtinėse Valstijose atlikti tyrimai parodė, kad keleto vietinių bei Europos ir Azijos kilmės rūšių žiedadulkių kiekio ir alergiškumo skirtumas yra nedidelis. Nežiūrint nuostabių, pavyzdžiui, kone 15 cm ilgio rytinio beržo „Fascination“ (lot. Betula albosinensis) žirginių ar nusilupusios žievės, yra serijos veislių su ruda, rožine, gintaro spalvos ir žėrinčių saulėje, jiems palankaus klimato šalyse auginamų pavieniui, daugiausia privačiuose soduose. Prieš kurį laiką buvo pasodinta beržų keliose Šiaurės Dublino gatvelėse, siekiant įnešti šviesos į apniukusio pavasario aplinką. Prie „TATE Modern“ šiuolaikinio meno galerijos centrinio įėjimo Londone tanki kreidos baltumo kamienų beržų grupė atlieka skulptūros vaidmenį, suteikia aplinkai išskirtinumo. Europos Sąjungos institucijos, teritorijų planavimo aspektu, rekomenduoja miestuose kurti hipoalergines žaliąsias erdves, kruopščiai tam parenkant medžių rūšis. Todėl nuostabą kelia pastaraisiais metais pradėti sodinti beržai vilniečių gausiai lankomose viešosiose vietose, prie Neries – kur didžiausi oro srautai, mokyklų teritorijos ir pan. Kokia motyvacija remiantis įrengta beržų alėja prie Savivaldybės pastato Konstitucijos prospekte?
Visiškai išvengti žiedadulkių praktiškai neįmanoma, nes jų pas mus atskrenda ir iš pietinių šalių, kur gamta atsibunda anksčiau. Jungtinių Valstijų Žemės ūkio ministerija 1949 m. pateikė rekomendacijas „Parinkti tik vyriškus medžius, kad būtų išvengta problemų su sėklomis“ ir šis principas plačiai įsigalėjo. Tačiau būtent šie, kurių žiedadulkes išbarsto vėjas, dėl praradimų privalo jų prisikaupti milžiniškus kiekius. Šiandien miestuose jau rekomenduojami medžiai, kurių žiedus apdulkina vabzdžiai, o taip pat moteriški egzemplioriai, kurių vaisiai maži, sausi ir tarša jais nežymi, o kartu tai ir maistas paukščiams. Tokios yra, pavyzdžiui, gudobelės, jų įvairovė didžiulė.