Daugelis svarstome apie kokybines gyvenimo permainas, kurios numatomos vis dar lyg tolimais 2030-aisiais ar 2050-aisiais, o profesorius Pavelas Kabatas, tarptautinės mokslinės programos „Human Frontier“ (HFSPO) generalinis sekretorius, teigia, kad 2100-aisiais jau gali būti ir 4 laipsniais šilčiau, tad kompleksiniai „žalieji“ sprendimai mums būtini kuo greičiau. Ši kova už ateitį tik stiprės, o greitos pigios pergalės nebus. Esame veikiami epidemijų dėl miesto gyventojų kiekio, karų ir migracijos, klimato kaitos sukeliamų dienos karščių ir jau tropinių naktų, Černobylio atominės elektrinės (AE) zonos paviršinių gaisrų dulkių, Astravo AE galimų avarijų, Europos Sąjungos (ES) ekonomikos pokyčių, žiedadulkių ar net Sacharos chamsinų. Miestas privalo gebėti priimti šias problemas ir mokėti su tuo kovoti.
Vilnius siekia tapti 2025-ųjų Europos žaliąja sostine. Šiemet vėl šalia gatvių važiuojamosios dalies ir kitose viešosiose erdvėse dar bus pasodinta apie 4 tūkst. medžių, 40 tūkst. krūmų, 20 tūkst. vijoklių. Tačiau miesto želdynai ir želdiniai pastaraisiais metais kaip niekada gausiai analizuojami ir kritikuojami mūsų spaudoje, tam skirtos ir socialinės dokumentikos „Spalvos“ laidos „Medžių naikinimas yra skonio reikalas“ ir pan. Mus užliejusi „Žalioji banga“ ir „Gatvių desovietizacija“, „Pievų nešienavimas“, „skeletinės“ nudžiūvusios liepos prie Vytauto Kernagio suoliuko Gedimino prospekte kelia daug nusivylimo, kodėl klausimai nebuvo parengti iki galo, trūksta komunikavimo ir profesionalumo, o sukurtos problemos ims ryškėti per artimiausius porą mėnesių. Pavyzdžiui, pernai pasodintų 16 lauravyšnių Žemaitės g. – vertingo visžalio gyvatvorių krūmo – jau visi lapai rudi nuo druskų, nors šalia įrengtas medinis atitvaras.
Dr. Miglė Eleonora Černikovaitė (VU Komunikacijos fakultetas) pažymi, kad „visų miesto savivaldybei priklausančių įmonių veikla nėra nuosekli, galima teigti, užsiimama ‚žaliuoju smegenų plovimu‘. ‚Žalioji banga‘ daugiau yra komunikacinė: vienas straipsnis apie tai, kad kertami medžiai, kitas – kad medžiai sodinami, tačiau bendros strategijos nėra.“
Vilnius privalo siekti subalansuotos plėtros, pasaulinių ne tik „žaliųjų“ nominacijų, demonstruoti savo madas ir formuoti įvaizdį. Ateities miestai turi daugybę charakterizuojančių pavadinimų: nuo „miestas – sodas“, kūrybinis, žaliasis, „15 min.“ (pagal prof. Carlosą Moreno), tvarus, išmanusis – skaitmeniniame amžiuje, o jo kovų centre bus švarus oras ir vanduo, šešėlis ir dirbtinės šviesos tarša, erdvė, laikas, tyla.
Kartais miesto želdynai vadinami auksine moneta, kurios aversas yra kraštovaizdžio architektūra, o reversas – arborikultūra (medžių ir krūmų auginimas dekoratyviniais tikslais) – komplektas gamtos mokslų disciplinų, kaip kraštovaizdžio dendrologija, arboristika, aerobiologija, fitopatologija ir t. t. Tik kai šios abi pusės blizga, moneta įgauna maksimalią vertę.
Žvelgiant istoriškai, Vilnius, Kaunas, Klaipėda praeityje turėjo Apželdinimo trestus – savivaldybių išlaikomas įmones iš trijų komponentų: želdynų priežiūros, nedidelių projektų įgyvendinimo ir medelyno. Vilniuje jam buvo skirtas specialus administracinis pastatas Šilo g., o auginta Lietuvoje daugiausia rūšių – arti šimto pavadinimų medžių, krūmų, vijoklių ir gėlių. Tad senosios liepos prie gatvių yra „atvykusios“ iš medelyno Eišiškių plente. Kai kur dar išlikusios ir kaulenių, erškėčių, svarainių gyvatvorės, kurios buvo šalinamos siekiant pagerinti eismo saugumą, matomumą vairuotojams, bei užsiimant prevencija galimiems užpuldinėjimams ir vagystėms. „Apželdinimo trestas“ vykdė žaliųjų plotų, kapinių priežiūrą, o kraštovaizdžio architektė kūrė gėlynus transporto žieduose, Katedros aikštėje ir pan. Tai buvo stiprus „monopolinis“ reversas.
Likvidavus medelyną atsirado vakarietiška produkcija, naujos auginimo technologijos, platus asortimentas ir kaina, didesni kiekiai ir, kas svarbu dėl klimato kaitos, – galimybė įsigyti augalų iš šiltesnio klimato valstybių. Ilgai ieškotas naujas struktūrinis modelis – viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ – įkurta 2011 metais. Ji organizuoja įvairių miesto parkų ir viešųjų erdvių priežiūros paslaugas, išsiplėtė kraštovaizdžio architektų grupė bei kitų šalies projektuotojų paslaugos. Deja, per šį laikotarpį jau pasikeitė 4 vadovai.
Minėto averso ir reverso balansas yra dar neišnaudota šio pinigo vertės galimybė. Sostinė patvirtino „10 kokybiškos architektūros taisyklių“. Analogiškas detalus dokumentas – gairės, būtinos ir miesto želdynams bei želdiniams, pritraukiant urbanistus, kraštovaizdžio architektus ir „auksinės monetos reverso“ atstovus: mokslininkus, praktikus, išsibarsčiusius per įvairias organizacijas. Sostinė neišnaudoja to potencialo: tai ir Vilniaus kolegijos Kraštovaizdžio dizaino fakultetas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Vokės filialas, kompanijos FOROS ir SKOGRAN, Vilniaus universiteto Botankos sodas, dizaino fakultetai ir dizainerių sąjunga. Mieste dirba didžioji dalis šalies želdinimo ir prekybos augalais įmonių.
Šiandien sunkiausia kraštovaizdžio dizaino užduotis yra motyvuotas medžių ir krūmų parinkimas, užtikrinant jų ilgaamžiškumą ir maksimalios naudos pasiekimą. Miestas privalo būti išmanus ir reiklus pirkėjas, nuolat ieškoti augalų želdynams – perspektyvių „darbinių arklių“ – po visą kontinentą, skirti lėšų eksperimentiniams sodinimams, testavimui, darbus planuoti tik palankiausiu tam metų laiku, užtikrinti laistymą. Turbūt nerasime, kas Lietuvoje sodintų vaismedžius ar gyvatvores nuosavame sklype gruodžio mėnesį, kaip buvo Antakalnio g. su „Žaliaja banga“?
Kodėl naujo skvero Kintų g. projekte numatyti paprastieji kaštonai, jei ant šių medžių ne tik šalia Seimo kabinamos vabalų gaudyklės? Kodėl prie dviračių tako A. Goštauto g. netoli Žvėryno tilto prisodinta tridyglių gledičijų, kurios aštriai „šarvuotos“ per visą kamieną ir šakas bei turi stambias ankštis? Tai draudžia elementarūs vadovėliai. Prie gatvių įrengti požeminiai konteineriai buitinėms šiukšlėms. Jie dažnai perimetru apsodinti Šermukšnialapės lanksvūnės (lot. Sorbaria sorbifolia) ir kitų krūmų eilėmis. Lietuvoje nuo seno prie arklidžių, lauko virtuvių, kompostavimo vietų būdavo sodinamas vietinis krūmas – juoduogis šeivamedis (lot. Sambucus nigra). Jo stiprios oro higienos savybės, vabzdžių atbaidymas vis dažniau pripažįstamos daugelyje mokslinių tyrimų. Be to, tai puikus vaiskrūmis paukščiams, nereikia išlaidų šaknų barjerams, išvesta keletas skirtingų veislių. Kodėl mieste pradėti sodinti beržai, ypač ten, kur didesni vėjai ir gyventojų srautai ? Ne tik Šveicarijos, Švedijos ar Vokietijos mokslininkai juos priskiria prie didžiausių alergijos sukėlėjų Europoje.
Šveicarijos Berno želdynų planuotojai analizuoja Zagrebo, esančio už tūkstančio kilometrų į pietus, augalus, nes tikisi analogiškų artimos ateities klimato sąlygų. Vilnius gali tapti ąžuolų miestu, šių medžių rūšių ir gabaritų įvairovė labia didelė, santykinai stora žievė, jie atsparūs karščiui ir ilgaamžiai.
Želdinių bei želdynų reikšmė miesto gyventojams svarbi ne tik dėl prigimtinio ryšio su gamta, bet tai ir didžiulis „šaldytuvas-oro drėkintuvas“, kurio mums reikės vis labiau. Apželdinti stotelių stogai, ežiukų greitkeliai (angl. hedgehog highway), „išmanieji stulpai“, aviliai balkonuose ar net medžiai konteineriuose geležinkelio stoties perone gali paįvairinti miestą, tačiau tai nėra gyvybiškai svarbu – labiau mada nei būtinybė. Turime beveik tris „plikus“ žiemos-pavasario mėnesius su smarkiai sanitarines normas viršijančia oro tarša: skraido paliktas gatvių smėlis, polietileno pakuotės, transporto ir statybinės dulkės ir t. t. Filtracinių želdynų išvystymas gali tai efektyviai sumažinti, yra tam sukurti atitinkami architektūriniai sprendimai, tik reikia juos išdiskutuoti, standartizuoti ir imti taikyti. Artimiausių dešimtmečių perspektyvoje sudėtingėjančios miesto sąlygos reikalauja visų pirma bent 50-čiai metų išsaugoti tai, kas prisodinta, ir turėti kuo daugiau brandžių medžių. Gatvių pakraščiuose jau turi atsirasti nauja moderni įranga dulkėms nusodinti, triukšmui slopinti, kaip ir fizinis barjeras bei lietaus vandens surinkėjas augalams laistyti.