Karo dievaičio apleistos valstybės skendėjo revoliucijos bangose. Bet koks vienos tų valstybių militarinis pasisekimas, karui baigiantis, kaip akivaizdžiai rodo Antrojo pasaulinio karo atvejis (1945), būtų tapęs pagrindine kliūtimi lietuvių, latvių ir estų nepriklausomybės viltims realizuotis.“1
Ivinskiui sukonkretinus Lietuvos stebuklo objektyviąsias aplinkybes, liekame skolingi mūsiškiam „subjektyviajam veiksniui“, sėkmingai pasinaudojusiam palankia istorine situacija.
Dauguma politinių jėgų, stojusių už Lietuvos valstybingumą, pasikliovė pokarine Versalio taikos konferencija ir ja grindė savo taktiką.
„Lietuvių klausimo“ internacionalizavime būta dviejų linijų. Konservatoriai vadovavosi kabinetine diplomatija, neviešais kontaktais, kairieji siūlė poveikį viešajai nuomonei daryti per spaudą, palaikant ryšius su Antantės šalių parlamentarais (Albinas Rimka).
Pirmasis pasaulinis karas subrandino „prarastąją kartą“, bet kartu sužadino mažųjų tautų optimizmą, tikėjimą Amerikos prezidento Thomaso Woodrow Wilsono žadėta nauja pasaulio tvarka.
Atgimstančios Lietuvos dvasią XIX ir XX a. sandūroje, pasak Leonardo Dambriūno, daugiausia formavo spauda, jos vadovai, redaktoriai, publicistai, faktiškai tapę visuomenės ir tautos vedliais.2 Tai vienas iš vėluojančio lietuviškojo nacionalumo genezės aspektų. Nemaža dalis vėliau pasireiškusių partijų ir valstybės lyderių yra dirbę redakcijose arba buvę aktyvūs publicistai. Svarbi aplinkybė ir redaktorių „mainai“ – jie vykdavo į Ameriką ir, sukaupę vertingos patirties, grįždavo leisti vietinės spaudos.
Suvalkiečiai, sužinoję, kad istorinėje sostinėje kuriasi Lietuvos valdžia, jau 1918 m. pavasarį nusprendė, kad ten buriasi ir jos kariuomenė. Netoli Vilkaviškio esančios Lankeliškių dvaro pradinės mokyklos, mokytojas Juozas Čižauskas atsisveikino su mokiniais ir pranešė, kad daugiau nemokytojaus, nes eina į savanorius.
Kaune baigė Karo mokyklą ir tarnavo karininku. Koks buvo žmonių nusiteikimas, atsiminimuose aprašė Jono Basanavičiaus kraštietis Juozas Rudzevičius.3 Ko gero, vienas nuostabiausių nepriklausomybės stebuklo faktų yra tai, kad tylioji dauguma stojo už savo valstybę. Nors Skuodo klebonas Pranciškus Žadeikis (1869–1933), sugebėjęs nuo sunaikinimo išsaugoti bažnyčios varpus, 1917 m. gruodžio 27 d. gana pesimistiškai vertino vietinių žmonių nusiteikimą: „Mes jau turime savo Tarybą, savo spaudą. Bet [...] su tamsiu gaivalu mes nieko nepadarysime, sodiečiai težinojo tik du kelius: ar būti po rusais, ar likti po vokiečiais. Apie Lietuvą jie ir sapnuote nesapnavo.“ Nurodo gyvenimišką to „tamsumo“ priežastį – visi turėję daug rusiškų pinigų, kuriuos bijojo prarasti, jei Lietuva atgaus nepriklausomybę.4
Kalvarijos gydytojas Kazimieras Jokantas (1880–1942), kuriam vietą valdiškoje ligoninėje išrūpino gerus santykius su Suvalkų gubernatoriumi palaikęs Jonas Basanavičius, 1917 m. liepos vidury gavęs Organizacinio komiteto kvietimą ir vykdamas į Vilnių, turėjo Vilkaviškio geležinkelio stotyje kasininkui pateikti krūvą dokumentų – pasą, leidimus važiuoti ir gabentis maisto, net „išblusinimo“ pažymėjimą.
Pasiekęs sostinę, susitiko su Jurgiu Šauliu, kurio bute turėjo posėdžiauti komitetas. Šis, vos pasisveikinęs, ėjo prie reikalo: „Tai kaip? Mūsų tikslas – nepriklausoma Lietuva?“ Nudžiugęs gydytojas iš provincijos atsakė: „Žinoma, taip!“ Tačiau kaip to pasiekti? Pirmiausia nuogąstavo, kad grįžę rusai gali apkaltinti Antaną Smetoną valstybės išdavyste.
Kalbėjo, kad per daug mūsų inteligentų pabėgo į Rusiją, o lenkų veikėjai, artinantis vokiečiams, iš Varšuvos nepasitraukė. Dėl asmeninio pavojaus, jei grįžtų rusai, Šaulys nesakė nieko.5
1918 m. sausio 2 d. socialdemokratų Darbo balse buvo pateiktos žinios apie Vilniaus konferencijos 222 dalyvių sudėtį.
Iš jų kunigų buvo 66 (46 klebonai, 6 kamendoriai, 5 kapelionai, 3 Dvasinės seminarijos profesoriai ir 1 rektorius), ūkininkų 65, inteligentų 59 (18 mokytojų, 8 advokatai, 7 gydytojai, 6 buhalteriai, 4 dailininkai, po du inžinierius, bankininkus, redaktorius, po tris agronomus, vaistininkus, gimnazijų inspektorius, 2 jų direktoriai), 24 „įvairių neparibotų profesijų“ atstovai (7 pirkliai, 5 studentai, 3 pramonininkai, 2 technikai, felčeris, gaisrinės inspektorius, 5 „neapriboto užsiėmimo“), 5 dvarininkai, o iš darbininkų – batsiuvys ir knygrišys.6
Lietuvos traumas, netektis ir nuostolius, patirtus per karą, rodo skaičiai ir amžininkų dienoraščiai. Vyriausioji visuotinio gyventojų surašymo komisija 1923 m. atskirai registravo Pirmojo pasaulinio karo dalyvius, kurių buvo 64 628, iš jų 11 173 žuvo, 18 712 sužeista.
Penktadalis sužeistųjų tapo invalidais.7
Istorikas Vytautas Jokubauskas straipsnyje „Didysis karas: diskursai ir atminimo praktika tarpukario Lietuvoje“ pateikia sukrečiantį šalies nuniokojimo vaizdą. Šiauliuose sugriauta ar apgriauta 1 900 pastatų, Tauragėje – 410, Raseiniuose, Panevėžyje, Kybartuose, Pabradėje – po 100, Kaune – 50. Sudegė 1200 sodžių su 14 270 ūkių, 2 000 vienkiemių, 270 dvarų ir 50 miestelių, iš viso 57 080 pastatų. Ekonomisto Albino Rimkos skaičiavimais Lietuva be Vilniaus krašto patyrė 3, 733 milijardo litų nuostolį, tokia suma prilygtų 562 tonoms aukso, kai Lietuvos biudžeto išlaidos 1924–1939 m. siekė 4,539 milijardo litų.8
Kunigas Pranas Bieliauskas dienoraštyje 1917 m. gegužės–liepos mėn. rašė: „Vokiečiams užėmus Vilnių tekdavo pastebėti, kad žmonės jaudindavosi, pamatę gatvėje kritusį gyvulį. Dabar, atrodo, žmonių jausmai atbukę, nesijaudina pamatę gatvėje parkritusį žmogų.
Vaikštau Zavalinės [Pylimo] gatve. Dažnai pastebiu žydukus, išblyškusius, sėdinčius palei sieną ir prašančius išmaldos. Mažai kas teduoda. Žmonės atrodo išdžiūvę, kiti išpurtę, patinę. Kas žingsnis – vargšas. Daugėja vagysčių, nesibijo nė šaudymo ar kalėjimo. Turintieji pinigų, nusipirkę už 40 rublių miltų pūdą, prasimaitina. [...] Vokiečiai karo reikalams plėšia varinį Katedros stogą. Uždengs toliu.“9
Dėl kilusio bado 1916 m. lapkritį Vilniuje mirė 471 žmogus, gruodį – 580, 1917 m. sausį – 640, vasarį – 719, kovą – 850, balandį – daugiau kaip 1000. Basanavičius į užrašų knygelę gegužę įrašė, kad iš valdiškų kepyklų duonos negaunant, tektų „badu dvėsti“, todėl Antanas Smetona pasiūlė savaitei po du tris svarus namie keptos.
Balandžio 11 d. Vilniaus magistratas miestiečiams nustatė pusantro kilogramo davinį savaitei, o gegužę dienos normą žmogui sumažino iki 100 gramų.10 Kraštą slėgė nesibaigiančios rekvizicijos. Pritrūkus arklių, imta kinkyti karves. 1917 m. vasario 4 d. Jonas Smilgevičius iš Užvenčio pranešė, kad Kauno gubernijoje fronto reikalams rekvizuota 22 000 arklių.
Raudėnų klebonas Kazimieras Pakalniškis 1917 m. liepos 15 d. dienoraštyje apgailestaudamas rašė apie karo poveikį žmonių moralei: „Bėga pas žandarus ir skundžia savo kaimyną, kam jis be vokiečių leidimo kiaulę pjovė arba savo arklio nevedė į vokiečių mobilizaciją. [...] Patys vokiečių žandarai man sakydavo: „Kad ne jūsų pačių žmonės, mes ničnieko nežinotumėme, kas jūsų tarpe dedasi. Juk mes nemokame nei jūsų kalbos, nei jūsų pažįstame, o, žiūrėk, už pusmečio apie jus visus puikiausiai žinome! [...] Beveik kiekvienas žandaras – ar jis vedęs, ar nevedęs – turi mylimą mergą, arba bobą, o kiti turi net po kelias „mylimąsias“ (Liebchen), kurios savo „mylimiesiems“ žandarėliams apie visus išplepa „būtas ir nebūtas istorijas“.11
Su viena iš vokiečių „mylimųjų“ teko pabendrauti ir Gabrielei Petkevičaitei: „Čia susidūriau su labai pasipuošusia lietuvaite. (Deja, tokių šiais laikais nestinga niekur!) Juodbruvė, nedidelio ūgio, grakšti, žaibuojančiomis juodomis akimis mergina paklausė manęs išdidžiai taip, kaip ir kultūringa ponia niekuomet neklaustų savo tarnaitės. – Ko reikia? – Balsas ne vien išdidžiai ir nekultūringai skambėjo, bet dar reiškė savo valandinės vertės aukštą kainą. [...] – Norėčiau su ponu vakmeisteriu pasimatyti, – atsakiau ramiu, švelniu balsu. – Eik ten, kur visi žmonės stovi.
Paprašyk jaunesnio žandaro, tas moka lietuviškai, padės susikalbėti, – beldė man vis liepiantis, akiplėšiškas merginos balsas. Nuėjau nurodytu keliu. Buvau jau pirm girdėjusi, jog mergina iš tų, kurios už savo gėdą šiais laikais naudojasi „laisvu, ponišku gyvenimu.“12
Basanavičius 1916 m. rugpjūčio mėn. geležinkeliu vykdamas į tėviškę mąstė: „Liūdna Lietuvoje šiuo laiku apsilankant ne tik dėl jos išpustijimo, bet dar daugiau dėl žlugusio žmonių ūpo, negalėjusio lig šiol aukštyn pakilti ir atsigaivinti.“13
Beje, okupacinei valdžiai daktaras buvo autoritetas. Petras Klimas 1917 m. birželio pabaigoje net pasišaipė: „vis dar manydamas, jog savo asmenyje jis [Basanavičius] yra tauta, jau buvo bemanąs tokį sąrašą [vokiečių projektuotos Pasitikėjimo tarybos kandidatų] su niekuo nepasitaręs paduoti. Tik Smet[ona] čia jį sulaikė.“14
Vertindamas vokiečių projektus Lietuvos atžvilgiu, istorikas Ivinskis 1968 m. konstatavo, kad daugelio jų autoriai jautė simpatiją lietuviams, tačiau ir tokiems buvome ūkininkų tauta be istorijos ir tradicijų, „stovinti kelyje pakliūti visai lenkų kultūros įtakon“.15 Lietuvos Tarybos „nacionalinis vaipymasis“, pasak generolo Ericho Ludendorffo, kai tautoje tiek daug analfabetų („taip sakė Reichstage 1918 metais tokis šviesus vėliau užsienio reikalų ministeris Stresemann!“), militaristams rūpėjo tik tiek, kad Brest-Litovsko deryboms gautų „popieriuką“, esą pagal tautų apsisprendimo teisę lietuviai jau irgi apsisprendę.
Dauguma vokiečių mąstė kaip generolas majoras Maxas Hoffmannas, savo „Užrašuose“ pasišaipęs, esą lietuvių tauta tiek tegali pati save valdyti, kiek jo šešiametė dukrelė Elzė save auklėti.16
Skleistas „vokiečių kultūros diegimo“ šūkis, „Vakarų civilizaciją“ priešpriešinant „Rytų barbarybei“. Lietuvos gyventojai 1916 m. sausio mėnesį buvo surašyti, vėliau „pasportizuoti“. Uždrausta laisva prekyba maisto produktais, paskelbti suvaržymai gyvulių skerdimui, iš gyventojų atimta teisė žvejoti upėse ir ežeruose.
Kovo 3 d. uždrausta kepti saldžius pyragaičius, pardavinėti vėžius, įvestas sacharino, degtukų, druskos monopolis. Liepos 12 d. užginta parduoti ar įkeisti žemę, o laiškus leista rašyti tiktai vokiškai ir tik žandarų akivaizdoje.
Gyventojai privalėjo į surinkimo punktus pristatinėti metalo laužą, odas, gumą, riebalus, linus, kanapes, giles, dilgėles, liepžiedžius, audeklus, šerius, kaulus, gaišenas, vaisių kauliukus ir kt. Blogėjant padėčiai, 1917 m. rugpjūčio 21 d. įsakyta nusavinti varines durų ir langų rankenas. Kasmet skelbtos viso derliaus, medžių, sodų ir net laukinių vaisių rekvizicijos.17 Buvo konfiskuojami dviračiai, draudžiama muilo gamyba namie, liepta atiduoti rankines girnas.
Okupacinė valdžia išleido keistų ir pikantiškų įsakymų, antai uždraudė privačiai fotografuoti, reikalavo šunis laikyti pririštus ir pan. Lietuvius glumino tvarkos reguliavimo mastas ir jų apiplėšinėjimo planingumas, slėgė smulkmeniškas visų gyvenimo sričių reglamentavimas, taikant fizines bausmes, kolektyvines baudas ir nuobaudas, įvairiausius apribojimus ir draudimus. 1917 m. pavasarį, keičiantis tarptautinei padėčiai ir situacijai frontuose, totalinė kontrolės sistema Oberoste subraškėjo.
Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad į okupantų kontroliuojamus dvarus (sovietinių ūkių prototipas) buvo atgabenta veislinių gyvulių, atsirado pirmieji traktoriai. Buvo nutiesta 458 km geležinkelių (265 km normalaus vėžių pločio ir 193 km „siauruko“). Dažnai per televiziją kaip užsklanda parodomas Lyduvėnų tiltas, pastatytas Lauksargių–Šilėnų ruože...
Istorikas Antanas Tyla 2004 m. išleistos knygos „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ pirmąjį skyrių pavadino „Lietuvių tautos persiorientavimas į Lietuvos valstybės piliečius 1917–1918 m.“, pabrėždamas, kad Vilniaus konferencija, įvykusi 1917 m. rugsėjį, sudemokratino nepriklausomybės siekį, politiškai aktyviai reiškėsi tiek dvasininkai, tiek ūkininkai, tiek kaimo jaunimas.
Būsimasis teisininkas ir valstybės veikėjas Jonas Pikčilingis (1889–1976) atsiminimuose rašė: „Pasiryžimas siekti nepriklausomybės augo palaipsniui, bet gana greit. Jį kėlė ir tokie neturį pagrindo gandai, kaip kad esą rusų caro pažadėjimas duoti Lietuvai autonomiją ir paskyrimas p. [Petro] Leono Kauno gubernatorium.
Pasklystančios kai kada kombinacijos, kad Lietuva teksianti kaizerio Vilhelmo sūnui Joachimui kaip viena jungtinių valstybių arba būsianti priskirta prie Saksonijos ir t. t., jas panagrinėjus, rodė, kad šiaip ar taip lietuvių tauta bus žuvus, jei turės likt kokioje nors priklausomybėje nuo Vokietijos, nes kultūra, materialinė jėga ir nacionalinis temperamentas lietuvių pusėje, aišku, nepalyginamai menkesni negu vokiečių, ir jie turėtų ištautėti.
Pusiau projektų, pusiau svajonių pobūdžio pasitarimai dėl būsimo valstybės kūrimo ir jos valdymo formos ėjo dažnai. Pavyzdžiui, valstybės galvai [V. Urachui] rezidencija buvo skiriama Raudondvary. Rodos, 1917 metais gausingas Kauno lietuvių inteligentijos susirinkimas svarstė, kokia turėtų būti valstybės valdymo forma. Visais balsais prieš du buvo pripažinta, kad tikslingesnė būtų konstitucinė monarchija.“18
Kunigas Pranas Žadeikis, 1917 m. vasarą rašė: „Berenkant parašus Kretingos vienuolyne, ūmai atėjo du puikiai pasirėdžiusiu vyru su Lietuvos spalvomis rūbų kilpelėse ir kvietė į susirinkimą. Paaiškėjo, jog tai esą: vienas Mongirdas, dvarininkas, antras Grudzinskis, vaistininkas; jiedu dalyvavę Vilniaus konferencijoje ir dabar, vokiečiams leidžiant, sušaukusiu šitą susirinkimą, kad Lietuvių konferencijos rezoliuciją paaiškintų.
Nepaprastas ėmė mane smalsumas dalyvauti tokiame susirinkime, kuriame buvo galima kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę! Iš tikrųjų juk tai naujiena, mačius Klingenbergo, Kachanovo, Orževskio ir Trockio laikus, susilaukti tokios tikrybės kaip dabar!!!“
Stulbino vien galimybė viešai kalbėti apie Lietuvos laisvę. Pranciškonas Antanas Živatkauskas ragino rinktis monarchiją, nes prezidentu gali būti išrinktas net žydas.
„Jam atsakė p. Mongirdas, jog Lietuva būsianti liuosybės kraštas, jei ir žydas užsipelnysiąs būti Lietuvos prezidentu, tai kodėl jo nerinkti.“ Bet įdomesnės mintys ir nuomonės, pasak Žadeikio, ėjo iš minios: „Be galo įdomu girdėti, ką pasakė liaudis į tuos aiškinimus ir kivirčus: pirmasai kalbėtojas išreiškė baimę, kad Lietuvai likus neprigulminga valstybe, vokiečiai neimtų jaunųjų vyrų į savo kariuomenę. Antrasai pareiškė, kad laisvoji Lietuva negalėsianti priversti vokiečių atlyginti skriaudas, padarytas Lietuvai. [...] Trečiasai balsas iš minios pareiškė, jog Lietuva negali būti savistovi, nes neturi nei druskos nei geležies. Tam kalbėtojui atsakiau aš, pareikšdamas: „Jei Lietuva pirm karo ir laike karo turėjo ir turi druskos ir geležies, tai pasakykite, ar kas veltui jai davė tuos daiktus? Tokio geradario nėra buvę ir nebus, kurs mums veltui duotų druską ir geležį. Reikėjo pirkti ir brangiai mokėti. Taigi nepriklausoma Lietuva gal dar pigiau nusipirks druskos ir geležies.“ Daugiausia pritarimo ir plojimų sulaukė liesas išbalusiu veidu žmogelis, balsiai ištaręs: „Broliai tautiečiai, apie daug ką čia ginčijatės, aš jums viena pasakysiu: Lietuva amžiais buvo varginama, jinai tiek iškentėjo vargų, kiek nei viena kita tauta nėra iškentusi. Bet Lietuva nei vienai tautai nėra padariusi nei mažiausio nuostolio; jinai nei pikto žodžio nėra dar niekam tarusi. Taigi ir Dievas galų gale turi duoti Lietuvai visų didžiausią dovaną – nepriklausomybę!“19
Liepos 14 d. kunigas Bieliauskas dienoraštyje pasidžiaugė: „Gal netrukus susikurs Lietuvos Taryba! Iš griuvėsių išdygs tiek iškankinta nauja graži Lietuva. Nors daug metų rusai buvo užbruzguliavę jai burną, ji neužduso. Sunkios letenos ją slėgė, kibirkštis gyvybės neužgeso. Rusų valdžia ją parbloškė, lenkas trempė be pasigailėjimo ir niekino, Feliksas Meškis [Mieszkis, (1880–1955), kunigas, lenkų publicistas, nepalankiai vertinęs lietuvių atgimimą ir jo perspektyvas] šaukė, kad Lietuva, kartą mirusi, daugiau nebeprisikels, o šiandieną ji kaip kūdikėlis mėgina savo kojomis žengti ir savo jėgomis krutėti, tačiau jos balso dar nesigirdi, visa daroma slaptai nuo viešosios opinijos.“20
1917 m. rugsėjo 23 d. visi išrinktieji Tarybos nariai gavo kunigaikščio Izenburgo kvietimus į priėmimą, kaip prisiminimuose rašė Jonas Staugaitis, jis vyko karininkų klube: „Didžiulės salės gale buvo įrengtas sostas. Jame atsistojo Izenburgas su savo uniforma ir visais ordinais bei žvaigždėmis. Šalimais sustojo pusračiu karininkai sulig rango.
Mus sustatė gana atstu nuo sosto priešakyje. Vienas karininkas paeiliui šaukė mus pavardėmis. Mes, prieidami prie Izenburgo, iš jo rankų gavome po diplomą, ant gražios didelės popieros parašytą.“ Basanavičius į Lietuvos karinės valdybos viršininką kunigaikštį Francą fon Izenburgą-Biršteiną kreipėsi tokiais žodžiais: „Mes norime pasirūpinti, kad visi mūsų krašto gyventojai įgytų tas teises, kuriomis jau seniai džiaugiasi kultūringų valdijų gyventojai. Mes prašome Jūsų Karališkosios Aukštybės leisti susidaryti iš visų gyventojų sluoksnių Lietuvos Tarybai ir jai suteikti teisių jau dabar, karo laiku, darbuotiesi prie Lietuvos atstatymo.“21
Kunigas Vladislovas Butvila (1894–1961) atsiminimuose rašė, kad Vilniaus konferencija suteikė daug vilčių atkurti Lietuvą ir aktualizavo politinius klausimus.
Vilniuje kūrėsi partijų centrai, o Utena, būdama netoli sostinės, suskubo organizuoti krikščionių demokratų partijos skyrių.
Ankstyvą 1918 m. pavasarį Utenoje atsidūrė iš Rusijos grįžęs ten įkurtos partijos analogišku pavadinimu lyderis kunigas Mykolas Krupavičius: „Atėjo į kleboniją ilgais batais apsiavęs, rusiška kareiviška kosovorotka apsivilkęs, kareiviškai kepurėtas. Tikras „tovarišč“. Taip „pasipuošęs“ tegalėjo pabėgti iš bolševikų „rojaus“, kur jis buvo pasmerktas mirti. Jo išorinė išvaizda nežadino pasitikėjimo ir slaptoji vokiečių policija, matyt, abejojo jo „ištikimybe“. Todėl ilgesnį laiką laikė jį savo globoje.“22 Tačiau leido apsigyventi klebonijoje. Oficialiai tai vadinosi karantinas – apsivalymas nuo rusiškų „insekcijų ir infekcijų“.
Vykstant Brest-Litovsko deryboms, kunigas Bieliauskas rašė: „Visa Lietuva nekantriai laukia, koks bus jos likimas. Daug kas pyksta ant Lietuvos tarybos, atseit ji pardavusi Lietuvą vokiečiams – susisaistė su jais muito, geležinkelių, kariuomenės ir pinigine konvencijomis.
Ypač šėlsta prieš Antaną Smetoną ir jo šalininkus. Emilija Vileišienė dėl tokio jų darbo noriai prisidėsianti prie bolševikų, kad tik nuverstų šią Tarybą.“ Užsiminė, kad Kazimieras Bizauskas, grįžęs iš posėdžio ir pranešęs apie pasirašytą Nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės, baiminosi, kad vokiečiai neleis jo viešai skelbti, gali konfiskuoti laikraštį, o nutarimo signatarus pasodinti į kalėjimą.23
Filadelfijoje einančios katalikiškos Žvaigždės 1918 m. kovo 8 d. pirmo puslapio antraštė skelbė: „Laisva Lietuvos“ Valstija insteigta per sutartį su centro vadais.“
Citavo Mathiaso Erzbergerio žodžius iš vokiško laikraščio: „Aš galiu pridurti, kad Kauno vyskupas mano patarimu atsilankė pas generolą von Ludendorff vyriausioj buveinėj, kur kalbos bėgyje įvyko pilna sutartis sulig Lietuvos neprigulmybės.“
Kunigas, Prūsijos landtago narys Vilius Gaigalaitis prisiminimuose rašė: „Erzbergerio nuomone, tarptautinė taikos konferencija neprileisianti Vokietijai Lietuvą aneksuoti (sau pasiimti). [...] Ale Prūsų Lietuva neprisidėsianti prie Didžiosios Lietuvos, šiaip jos padėtis pablogėtų, tačiau lietuvių kalba dominuos (pirmaus).“24
Juozas Purickis, dirbęs neoficialioje Lietuvos Tarybos atstovybėje Berlyne, teigė, kad Lietuvą užtarė tik reichstago Katalikų centro ir socialdemokratų frakcijos. „Dėl centro reikia pasakyti, kad tik vienas Erzbergeris rėmė mus visišku atsidavimu ir be jokių rezervų.“25
Dabar pažvelkime į Lietuvą kitos pusės akimis. Vytautas Steponaitis išvertė ir 1930 m. Mūsų žinyne paskelbė generolo Maxo Hoffmanno dienoraščio ištraukas: „Po ilgos pertraukos aš vėl gavau Erzbergerio laišką. Tasai žmogus darosi pavojingas. Jis rašo, kad buvo Šveicarijoj ir ten tarėsi su lietuvių vadais.
Jis jiems pažadėjo ir to, kas visai neatitinka mūsų pažiūras ir iš dalies dargi neįvykdoma. Jis, pavyzdžiui, pažadėjo jiems savarankišką karalystę. [...] Tik ką aš iššaukiau jį telefonu, norėdamas mandagiu būdu tą viską jam pranešti. Aš nenoriu su juo pyktis, nors betvarkiška taiki revoliucija suteikia pakankamai tam pagrindo.“ 1918 m. kovo 21 d., prieš pat Vilhelmui II pasirašant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą, suirzęs aiškino: „Lietuvos valdymo klausimas darosi vis blogesnis. Erzbergeris pakišo mums Valstybės Tarybą, o kancleris, matyti, pasiryžęs sutikti su šiais beprasmiais Erzbergerio projektais.
Šie ponai dabar nori atsisakyti nuo gruodžio mėn. priimtų sprendimų, kuriais už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą jie pažadėjo artimą bendradarbiavimą su Vokietija, karišką konvenciją ir t. t. Dabar jie pirmiausia reikalauja nepriklausomybės. Tikiuosi, kad kancleris truputį juos nuramins.“ Birželio 3 d. lietuvos nepriklausomybę jis pavadino „lietuvių koše“.26
Mathiasas Erzbergeris (1875–1921) – vienas ryškiausių vokiečių politikų, Veimaro Respublikos architektų – Lietuvos laisvės rėmėju tapo Šveicarijoje, paveiktas lietuvių būrelio, kuriam vadovavo Juozas Gabrys-Paršaitis.
Neegoistiškos paramos pažadas suteikė lietuvių politikams Vilniuje pasitikėjimo savimi. Užnugaris ir dar vienas „subjektyvusis veiksnys“ leido lemtingu istorijos laikotarpiu aktyviau manevruoti net ir tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis. Gaila, bet Erzbergerį 1921 m. ištiko toks pats likimas kaip ir pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutowiczių – ir vieną, ir kitą nušovė kraštutiniai nacionalistai, nepatenkinti jų veiksmais ir įtaka politiniams procesams.
...Dar neatvėsus rinkiminiam Steigiamojo seimo įkarščiui, Pranciškus Būčys 1920 m. balandžio 23 d. iš Amerikos rašė: „Lietuvos valstybės kūrime matyti daug klaidų ir kaltybės. Jų buvo nemaža visu mūs atgijimo laiku nuo 1883 m. Laimė, kad už jas didesnė ir galingesnė buvo tautos dvasia. Užmirštant karčiąsias valandas, žiūrint tik to, kas pasidarė mūs žemėje per šiuos 40 metų, ir liūdnumas praeina, ir viltis stiprėja, ir kartais rodosi, kad kas nors iš šalies padeda Lietuvai. Nors didelė yra mūs tautos dvasia, bet šiandien turime daugiau, negu esame padarę.“27
1 Z. Ivinskis. Vasario šešioliktoji ano meto tarptautinių santykių fone (Faktai ir samprotavimai ant antrojo pusšimčio slenksčio). Į laisvę. 1968 m. gegužė d., nr. 42, p. 14. Mintims palyginti labai tinka jo straipsnis: Vasario 16-oji trisdešimties metų perspektyvoj. Naujoji Aušra. 1948 m. vasaris, nr. 2, p. 31–33.
2 L. Dambriūnas. Adomas Jakštas – publicistas. Aidai. 1960, nr. 9, p. 386.
3 J. Rudzevičius. Kai Laisvė švito. 1914–1918 žmonių mentalitetas. Vilnius: Petro ofsetas. 2000, p. 58–59, 86–87.
4 P. Žadeikis. Didžiojo karo užrašai, II dalis, 1917–1918–1919 metai. Klaipėda: akcinė bendrovė Rytas. 1925, p. 88–89.
5 K. Jokantas. Suv[alkų] Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu (1914–1948). Karo archyvas. 1937, t. VIII, p. 170–171.
6 Lietuvių Konferencijos sąstatas. Darbo balsas. 1918 m. sausio 2 d., nr. 5, p. 14.
7 Lietuvos žmonių aukos didžiajame kare (1914–1918 m.). Statistikos biuletenis. 1925, nr. 4, p. 46.
8 Žr.: Lituanistica, 2016, nr. 4, p. 242–243.
9 P. Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis. 1915. XII. 26–1919.XI.26. Vilnius: Voruta. 2009, p. 87.
10 LLTI BR, F2-48, lapai nenumeruoti.
11 K. Pakalniškis. Rusų vokiečių karo užrašai. Karo archyvas. 1940, t. XII, p. 142.
12 G. Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis, III tomas. Panevėžys: E. Vaičekausko leidykla. 2008, p. 135–136.
13 J. Basanavičius. Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu. Vilnius: „Švyturio“ spaustuvė. 1919, p. 3.
14 P. Klimas. Dienoraštis. 1915.XII.1–1919.I.19. Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas. 1988, p. 175.
15 Z. Ivinskis. Vasario šešioliktoji ano meto tarptautinių santykių fone (Faktai ir samprotavimai ant antrojo pusšimčio slenksčio). Į laisvę. 1968, gegužė, nr. 42, p. 14.
16 Ten pat, p. 16.
17 Lietuva Didžiajame kare. Surinko ir suredagavo Petras Ruseckas. Vilnius: Vilniaus žodis. 1939, p. 16–22.
18 J. Pikčilingis. Pergyventos valandos. Karo archyvas. 1926, t. III, p. 111.
19 P. Žadeikis. Didžiojo karo užrašai, II dalis, 1917–1918–1919 metai. Klaipėda, p. 84–86.
20 P. Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis, p. 87.
21 Lietuvos Taryba. Dabartis. 1917 m. rugsėjo 29 d., n. 78, p. 1.
22 K. V. Butvila. Atsiminimai iš vokiečių okupacijos laikų. Panevėžio garsas. 1938 m. rugpjūčio 27 d., nr. 35, p. 2.
23 P. Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis. 1915. XII. 26–1919.XI.26. Vilnius: Voruta. 2009, p. 92.
24 Iš prof. dr. Viliaus Gaigalaičio atsiminimų. Keleivis. 1952, nr. 1–2, p. 6.
25 J. Purickis. Atsiminimų žiupsnelis sąryšy su d-ro Davido mirtim. Lietuvos aidas. 1931 m. sausio 5 d., nr. 3, p. 6.
26 V. Steponaitis. Generolo Max Hofmano mintys apie Lietuvą. Mūsų žinynas. 1930, nr. 58 (1), p. 14.
27 LCVA, F. 1686, AP. 1, B. 75, l. 3.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.