Knygoje pateikiamas argumentuotas, gausiais archyviniais šaltiniais, daugelio interviu medžiaga, moksline ir publicistine literatūra grįstas požiūris į vieno svarbiausių Lietuvos vadovų politinę veiklą.
Šios knygos pasakojimas pradedamas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaiga, kai A. Brazauskas žengė pirmuosius žingsnius kaip politikas, o baigiamas 2010-ųjų – A. Brazausko mirties metų – Lietuvos politiniais įvykiais.
Į šį politiką siūloma pažvelgti ne kaip į nežinia iš kur atsiradusią duotybę, o kaip į asmenybę, kuri buvo veikiama to meto politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Prezidento rinkimai
Idėja, kad Lietuvai reikia prezidento kilo dar 1989 m. vasaros pabaigoje. Vienas realiausių pretendentų į šias pareigas buvo LKP lyderis A. Brazauskas, tuo metu populiariausias šalies politikas.
Sąjūdis tokiai idėjai pasipriešino. Po poros metų Prezidento institucijos idėja vėl buvo iškelta, tik šį kartą sąjūdininkų. Sąjūdžiui prarandant populiarumą, bet kuria kaina siekta, kad šį postą užimtų Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis.
Taigi Sąjūdis šią asmenybę jau buvo įvardijęs kaip kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidentus, tačiau 1992 m. gegužės 23 d. referendumas dėl labai plačias galias turinčio prezidento, dar nepriėmus Lietuvos Respublikos Konstitucijos, patyrė fiasko.
Reali galimybė Lietuvai turėti savo prezidentą atsirado tik 1992 m. rudenį, referendumo metu priėmus demokratinę šalies Konstituciją, kuri skelbė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo Seimo rinkimų, bet Seimas turi teisę pratęsti rinkimų laiką dar du mėnesius. Seime po karštų diskusijų prezidento rinkimus nuspręsta organizuoti 1993 m. vasario 14 dieną.
Dienraštyje „Tiesa“ rašoma: „Vargiai ar yra kitas politikos lyderis Lietuvoje, prieš kurį būtų iš dešinės sukoncentruotas toks šmeižimo, burnojimų ir provokacijų antpuolis, o jis išlaiko ramybę.“ Tiesa, kai kas A. Brazauskui priekaištavo, kritikuodami jo neryžtingumą, partijos koncepcijos neužbaigtumą. Pagal 1992 m. gegužės mėnesį atliktą sociologinę apklausą, kas galėtų tapti Lietuvos Respublikos prezidentu, jeigu jis būtų renkamas esamu metu, A. Brazauskas surinko 36,2 proc. balų ir užėmė antrą vietą po V. Landsbergio, kuris gavo 36,4 proc. visų galimų balų.
O 1992 m. pabaigoje Vilniaus universitetas ir Didžiosios Britanijos kompanija „Gallup“ surengė Lietuvos gyventojų apklausą „Baltijos tyrimai“, kurios rezultatai parodė, kad populiariausias Lietuvos žmogus yra A. Brazauskas, kuris gavo 68 proc. balsų; antroje vietoje buvo V. Landsbergis, gavęs 57 proc., o trečioje vietoje liko Aleksandras Abišala – 28 proc. balsų.
Gruodžio 30 dieną LDDP tarybos posėdyje iškėlus kandidatu į prezidentus A. Brazauską, pastarasis priėmė pasiūlymą ir sutiko kandidatuoti į aukščiausiąjį šalies politinį postą, viešai pareikšdamas, kad jį kandidatuoti ragina partija ir draugai.
Tiesa, poetui Justinui Marcinkevičiui sutikus kelti savo kandidatūrą į Prezidento postą, A. Brazauskas nebūtų kandidatavęs. Jis laikėsi tokios nuomonės: „Jei prikalbinsite J. Marcinkevičių, mes paremsime.“
Tačiau šiam Sąjūdžio šaukliui atsisakius, realiausi kandidatai užimti šalies Prezidento postą buvo A. Brazauskas ir V. Landsbergis. Šalia jų kiek netikėtai buvo iškelta Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV ir prie Šventojo Sosto – Stasio Lozoraičio, buvusio ilgamečio Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio vyresniojo sūnaus – kandidatūra.
K. Girnius numatė tris galimus Prezidento rinkimų scenarijus. Pirma – V. Landsbergis kandidatuoja prieš A. Brazauską, S. Lozoraitis rinkimuose nedalyvauja. Tuomet pergalė prognozuojama A. Brazauskui. Antra – V. Landsbergis rinkimuose nedalyvauja, o S. Lozoraitis nelauktai įveikia A. Brazauską. Tuomet esą laimėtų ir V. Landsbergis, nes visos pagrindinės šalies valdžios institucijos nebūtų LDDP rankose, Seime sustiprėtų opozicijos įtaka, o opozicija turbūt lengviau surastų bendrą kalbą su S. Lozoraičiu nei su A. Brazausku.
Trečia – A. Brazauskas laimi prieš S. Lozoraitį. Esą pastarojo pralaimėjimas naudingesnis V. Landsbergiui nei jo paties pralaimėjimas A. Brazauskui.
Apskritai V. Landsbergis nesėkmės rinkimuose atveju rizikavo susigadinti savo reputaciją, juolab kad, kaip parodė sociologiniai tyrimai, jo populiarumas visuomenėje buvo smukęs ir jis neprilygo A. Brazauskui, kurio turimą visuomenės palaikymą gerai atspindėjo neseniai įvykę LR Seimo rinkimai. A. Brazausko galimybes laimėti prezidento rinkimus didino ir tai, kad nuo Seimo rinkimų, kuriuos triuškinamai laimėjo LDDP, tebuvo praėję labai mažai laiko.
Tebuvo pasikeitusi valdžia, nauja Vyriausybė tik pradėjo darbą, o realių rezultatų net ir labai norint nebuvo galima pamatyti. Todėl LDDP ir jos vadovo dar nebuvo už ką labai kritikuoti.
Visai kita situacija galėjo susiklostyti po dvejų ar trejų metų, jeigu iki to laiko nebūtų įvykę prezidento rinkimai. Tačiau opozicijai nepavyko nukelti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų datos. Tai ir lėmė, kad V. Landsbergis nusprendė pats nekandidatuoti, bet remti S. Lozoraičio kandidatūrą. Tokia viešajai visuomenei pateikiama informacija, anot R. Ozolo, buvo „sensacinga žinia“: kandidatuoti į prezidentus atsisakė V. Landsbergis, „paremdamas iki tol centristų propaguotą S. Lozoraitį“.
Toks V. Landsbergio žingsnis gerokai nustebino kandidato į šalies prezidentus S. Lozoraičio rinkimų štabo vadovą Valdą Adamkų, nes visuomenė S. Lozoraitį ėmė sieti su Sąjūdžio dauguma, o S. Lozoraitis save laikė centro politinių jėgų kandidatu, kurio kandidatūrą pirmiausia iškėlė R. Ozolo vadovaujama Centro sąjunga.
Taigi V. Landsbergiui atsisakius kelti savo kandidatūrą Respublikos Prezidento rinkimuose, juose susikovė A. Brazauskas ir S. Lozoraitis. Pirmąjį rėmė jo vadovaujama partija. LDDP tarybos prezidiumo nario ir šios partijos frakcijos Seime nario Justino Karoso teigimu, „šiandien Lietuvoje nėra tokio žmogaus, kuris būtų atlaikęs nelengvus laiko išbandymus. Kuris būtų nepalūžęs fiziškai, dvasiškai, išsaugojęs blaivų, nuosaikų protą. Tai buvo iš tiesų kančių kelias“. Todėl J. Karosas laikėsi nuomonės, kad „žmogumi, kuris yra perėjęs šitą kelią“, LDDP gali pasitikėti ir pritarti, kad jis būtų keliamas kandidatu į Respublikos Prezidento postą, ir šį kandidatą paremti. S. Lozoraitį, nors oficialiai save jis įvardijo nepriklausomu kandidatu, rėmė jau minėtos politinės jėgos, todėl spaudoje pagrįstai iškilo klausimas, ar „S. Lozoraitis nepriklausomas, remiamas dešiniųjų“?
Be minėtų dviejų kandidatų, siekti Prezidento posto panoro Kazimieras Antanavičius, Kazys Bobelis, Kazimieras Petraitis, Kazimieras Uoka ir Remigijus Vilkaitis, tačiau nė vienam iš jų nepavyko užsiregistruoti kandidatu: K. Petraitis, K. Bobelis ir K. Uoka nesurinko reikiamo parašų skaičiaus, o R. Vilkaitis ir K. Antanavičius surinktus parašus nusprendė pasilikti atminčiai.
Taigi galiausiai dėl Prezidento posto liko varžytis tik du politikai. Pagal numatytą tvarką visi pretendentai, norėdami būti užregistruoti kandidatais, privalėjo sumokėti milijono talonų užstatą. Šią nemažą sumą A. Brazauskas skolinosi iš savo partiečių, rėmėjų ir šeimos narių, tad užstatas buvo sumokėtas tik paskutinę naktį; laimėjus prezidento rinkimus nurodyta suma buvo atgauta.
Prasidėjo arši rinkimų kova, kuriai vykstant susidarė gana kuriozinė situacija: vieniems – A. Brazauskas buvo nomenklatūros, komunistinės praeities įsikūnijimas. Dešiniųjų valdomame Sauliaus Stomos redaguojamame dienraštyje „Lietuvos aidas“ ypač daug šmeižto paskleista apie kandidato į Prezidentus A. Brazausko ir jo šeimos neva pasakiškus turtus. (Beje, šmeižtai nesibaigė ir A. Brazauskui tapus prezidentu, todėl jis viešai prašė, kad vyriausiasis redaktorius paneigtų tiesos neatitinkančią informaciją.)
Kiti – S. Lozoraitį laikė savotišku Trojos arkliu, kuriuo prisidengdami į valdžią mėgina sugrįžti tautos atstumti sąjūdininkai.
To meto spaudoje buvo rašoma: „Raginimai užmiršti praeitį savotiškai interpretuojami. LDDP šalininkai mielai užmirštų komunizmo valdžios blogybes, bet ne Sąjūdžio klaidas. Sąjūdiečiai dažnai primena tarybinių laikų skriaudas, bet nutyli savųjų nusižengimus.“
Su tokiais teiginiais galima sutikti tik iš dalies, pirmiausia prisimenant V. Landsbergio pareikštą viešą paramą S. Lozoraičiui, todėl dėmesio verta B. Genzelio išsakyta mintis, kad vien S. Lozoraičio geranoriškumo nebūtų pakakę: „S. Lozoraičio užnugaris – kovingai nusiteikusios JAV lietuvių išeivių organizacijos, kurios iš aukšto žvelgė į Lietuvos gyventojus, bandė įrodinėti, esą Lietuva tapo laisva dėl jų veiklos. Dėl okupacinio režimo siautėjimo ir pačioje Lietuvoje būta nemažai asmenų, siekiančių atsiteisti už patirtas skriaudas. Tai – viena. O antra, S. Lozoraitis turėjo menką supratimą, kas iš tiesų dėjosi Lietuvoje. Jis neišvengiamai būtų tapęs priklausomas nuo kurios nors grupuotės.“
Belieka pridurti, kad išties tikėtina, jog S. Lozoraitis būtų tapęs priklausomu nuo centristų ir nuo V. Landsbergio vadovaujamo Sąjūdžio, kurio autoritetas visuomenėje buvo gerokai kritęs.
Neatmestina galimybė, kad išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu S. Lozoraitis, nepaisant jo paties didelio optimizmo, galiausiai būtų tapęs minėtų politinių jėgų marionete.
Be to, daugumai Lietuvos gyventojų S. Lozoraitis nebuvo žinomas ir palyginti trumpa prezidento rinkimų kampanija neleido jam deramai atsiskleisti ir susikrauti reikiamo politinio kapitalo. Svarbiausia, kad S. Lozoraičiui teko rungtis su pačiu stipriausiu to meto varžovu – A. Brazausku, kuris kaip politikas buvo gerai žinomas nuo tautinio atgimimo laikotarpio.
Anot A. Štromo, „A. Brazauskas išlaikė egzaminą ir kaip patriotas, ir kaip demokratas. Kaip patriotas – kada jis išsilaisvino iš Gorbačiovo, įvedė nacionalinę simboliką, atsiskyrė nuo TSKP ir kartu su Sąjūdžiu ėjo į Nepriklausomybę. O kaip demokratas – tada, kai 1990-aisiais, pralaimėjęs rinkimus, be pasipriešinimo užleido vietą Landsbergiui“.
Kaip matyti, A. Brazauskas nusipelnė nemažos visuomenės dalies simpatijų ir buvo vertinamas kaip „išbandytas kandidatas“.
Padėjo ir kitos anksčiau šioje knygoje jau aptartos politiko asmeninės savybės, ypač pakantumas kitų nuomonei, bandymai ieškoti kompromiso, santūrumas reaguojant į nuolatinius jo oponentų išpuolius.
Atrodytų, tarsi „Landsbergio stovyklos užsipuldinėjimai padėjo jam tapti nesąjūdinės politikos simboliu“.
Visai gali būti, kad dalis žmonių iš anksto buvo nusprendę balsuoti už A. Brazauską, tikėdamiesi mažesnių maisto produktų ir kuro kainų, geresnių buitinių sąlygų, kurios labai pasunkėjo, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos ūkį pertvarkant pagal laisvosios rinkos dėsnius.
Tačiau kandidato į prezidentus A. Brazausko pozicija buvo kitokia – netgi jo rinkimų programos „esminis akcentas buvo – atgal niekada negrįšime“.
Demokratiniai Prezidento rinkimai, per kuriuos patys žmonės rinko šalies vadovą, – naujas įvykis šalies istorijoje – iki jų Lietuvoje visuotinių Prezidento rinkimų nebuvo. Televizijoje vyko treji tiesioginiai debatai, kuriuose pirmą kartą kandidatai į Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo tiesioginiame eteryje diskutuoti įvairiais rinkėjams rūpimais klausimais. Nieko panašaus nėra buvę anksčiau: 1919 m. Antanas Smetona pirmą kartą šalies prezidentu buvo išrinktas priėmus Lietuvos laikinąją Konstituciją, pagal kurią Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkas pradėjo automatiškai eiti Lietuvos prezidento pareigas; kiek vėliau Aleksandrą Stulginskį ir Kazį Grinių prezidentais išrinko demokratiniai Lietuvos parlamentai; antrą kartą A. Smetona prezidentu tapo po 1926 m. pabaigoje įvykdyto valstybės perversmo.
Visai kitokia situacija susiklostė 1993 m. sausio pabaigoje, kai tiesioginiame eteryje varžėsi du realiausi konkurentai. Rinkimų dvikovos atmosferą vaizdžiai apibūdino R. Ozolas, rašydamas: „Šeštadienio vakarą įvyko pirmasis viešas kandidatų pristatymas per televiziją. Su „Prezidento maršu“, reklaminiais filmukais ir pačių kandidatų kalbomis – A. Brazausko pabrėžtinai tikslia ir konkrečia, S. Lozoraičio primygtinai optimistiška ir depolitizuota, bet abiejų iš jaudulio sukaustytomis.
Kur ne! Pirmąkart Lietuvoje visos tautos renkamas prezidentas! Pirmąkart daromas TV debatų ceremonialas. Pagaliau – galimybė arba ne tapti prezidentu, vienu žodžiu, vienu sakiniu pasukant ar atstumiant tūkstančius žmonių! Yra dėl ko jaudintis.
Abu kandidatai pirmąjį egzaminą garbingai išlaikė.
Brazauskas, žinoma, į rinkimus ėjo su didesniu, kaip dabar mėgstama sakyti, įdirbiu. Štai ir praėjusią savaitę jis, kaip laikinai einantis prezidento pareigas, Seime padarė Konstitucijos numatytą metinį pranešimą apie valstybės padėtį. Tai irgi pirmas pradedamos tradicijos žingsnis. Galima didžiuotis, kad pagaliau išgirdome analitišką metų portretą su skaičiais, rezultatais ir tendencijomis.
Tačiau pasakyti, kad pats pranešimas buvo geras, nesiryžtu, susilaikau. Vietom pasijusdavau iškilmingame kokių nors seniai buvusių metinių minėjime. Kandidato į prezidentus S. Lozoraičio rinkimų štabo vadovas V. Adamkus teigė, kad pirmieji kandidatų debatai televizijoje „buvo kultūringas savo pozicijų išsakymas, o ne mėginimas paneigti vieną ar kitą oponento nuomonę“.
Vėliau jis ir S. Lozoraitis apie A. Brazausko elgesį rinkimų kampanijos metu padarė tokią bendrą išvadą: „Žmogus turi savo principus, mato Lietuvą, kokia ji galėtų ir turėtų būti, bet išsako tai ramiai, be jokio priešininko puolimo“.“
Kartu Lietuvoje su tuometine prezidentine kampanija iš esmės formavosi ir nauja tvarka, susijusi su Prezidento institucijos įvedimu. Kaip po Pirmojo pasaulinio karo, taip ir XX a. pabaigoje Lietuvai reikėjo pasirūpinti Prezidento institucija, skirti pastatą, kuriame dirbs Prezidentas, skirti pakankamai lėšų tokiam pastatui išlaikyti ir Prezidento kanceliarijos darbuotojų atlyginimams mokėti.
Įvedus Lietuvoje Prezidento instituciją pagaliau turėjo būti įgyvendintas valdžių atskyrimo principas: šalia Seimo, Vyriausybės ir teismų nuo šiol turėjo veikti ir demokratiškai išrinktas šalies Prezidentas. Šalyje, remiantis 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, turėjo įsigalėti pusiau prezidentinis arba pusiau parlamentinis valdymas.
Tokia tvarka Lietuvoje taip pat buvo nauja: 1920–1926 m. pabaigoje šalyje didžiausias galias turėjo Seimas (vyravo seimokratija, t. y. parlamentinis valdymas), o po valstybės perversmo įsigalėjo nedemokratinis (autoritarinis) prezidentinis valdymas, trukęs iki 1940 m. lemtingojo birželio vidurio – TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos.
Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 1993 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento atėjo rinkti 2 011 130 iš 2 547 744 rinkėjų (78,94 proc.) Lietuvoje, 4551 iš 5136 (88,61 proc.) užsienio šalyse. Aktyviausi buvo Lietuvoje Neringos (89,40 proc.), pasyviausi – Šalčininkų rajono (66,59 proc.) gyventojai. Iš atėjusiųjų už A. Brazauską balsavo: Lietuvoje – 1 310 164 (60,17 proc.), užsienio šalyse – 878 (19,3 proc.).
Už S. Lozoraitį – atitinkamai 767 156 (38,14 proc.) ir 3575 (78,6 procento). Skaičiai rodo, kad per tiesioginius visuotinius rinkimus jau pirmajame ture A. Brazauskas – kaip ir buvo galima numatyti dėl anksčiau išvardytų priežasčių – penkeriems metams buvo išrinktas LR Prezidentu. Tokią akivaizdžią sėkmę 2009 m. pavyko pakartoti tik Lietuvos prezidente išrinktai Daliai Grybauskaitei.
Tai leidžia kalbėti apie didelį A. Brazausko populiarumą tarp Lietuvos rinkėjų, nepaisant fakto, kad visuomenė tuo metu, kaip ne kartą minėjome, buvo stipriai susiskaldžiusi, taip pat – kad pirmasis demokratiškai išrinktas šalies Prezidentas buvo ilgametis LKP CK narys, paskutinis partijos CK pirmasis sekretorius!
Kaip pažymi Juozas Bernatonis, A. Brazauskas jautriai išgyveno tokį tautos pasirinkimą: „Juozai, ar tu gali patikėti? Mane, buvusį kompartijos sekretorių, žmonės išsirinko Nepriklausomos Lietuvos Prezidentu“, – konstatavo Jis su neslepiamu džiaugsmu ir tam tikru kartėlio prieskoniu. Jis buvo laimingas, nes po tiek radikalų ir davatkų užgauliojimų pelnė visos tautos pripažinimą. Tačiau ir vėliau bendraudamas jaučiau tam tikrą Jo kompleksą dėl komunistinės praeities. […] tai buvo jo silpnybė, kuria dažnai naudojosi oponentai.“
Ėmė pildytis monsinjoro Kazimiero Vasiliausko prezidentu išrinktam A. Brazauskui pasakyti žodžiai: „Na, Algirdėli, dabar pasirūpink didele, didele nosine, nes spjaudys, oi, kaip spjaudys.“ Taigi, išpuoliai prasidėjo, neatsižvelgiant į tai, kad A. Brazauską prezidentu demokratiniuose rinkimuose išrinko dauguma Lietuvos gyventojų, kad jis jau kelerius metus kartu su savo vadovaujama reorganizuota partija veikė pagal demokratiniame pasaulyje priimtas taisykles!
Tokiomis sąlygomis A. Brazausko ir jo partijos likimą lėmė rinkėjai, kurie, užuot juos nustūmę į politinį užribį, 1992 m. po Seimo rinkimų suteikė teisę vadovauti ir patikėjo Prezidento pareigas.
Todėl problema buvo ne A. Brazauskas ir jo partija, o tai, kad V. Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, triuškinamai nugalėjęs parlamento rinkimuose 1990 m., per dvejus su puse metų ne tik iššvaistė turėtą populiarumą, bet prisidėjo prie tautos supriešinimo. Iš Sąjūdžio pasitraukusi viena grupė tapo vienos politinės jėgos, turinčios nemažai radikalų, partija. Beje, A. Brazausko politiniai priešininkai, naujai išrinkto prezidento ir LDDP darbuose matė tik blogį.
Tokia atmosfera, įsivyravusi pasibaigus Prezidento rinkimams, neteikė stabilumo šalies politiniam gyvenimui. Ir toliau buvo kurstomi įvairūs prasimanymai apie LDDP pastangas atkurti Lietuvoje komunizmą. Tai sunkino A. Brazausko veiklą, nes kiekvieną kartą tautos išrinktas prezidentas turėjo laviruoti ir išlikti orus, siekdamas šalyje išlaikyti stabilumą ir neįsivelti į nereikalingus konfliktus.
Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad prezidentui A. Brazauskui kritikų nuolat išsakomi priekaištai dėl jo komunistinės praeities buvo bene pagrindinė priežastis, dėl kurios, pasibaigus penkeriems Prezidento kadencijos metams, jis apsisprendė nebekelti savo kandidatūros antrą kartą. Rinkimus tą kartą laimėjo buvęs kandidato į šalies prezidentus S. Lozoraičio rikimų štabo vadovas Valdas Adamkus, nors, sprendžiant iš tuometinės visuomenės apklausos, labai tikėtina, kad A. Brazauskui sutikus kandidatuoti, jo šansai laimėti Prezidento rinkimus būtų buvę labai realūs.
Pagal 1997 m. kovo mėnesį atliktą apklausą, gyventojai, paklausti, už ką balsuotų, jeigu artimiausią sekmadienį vyktų Prezidento rinkimai, daugiausia balsų skyrė A. Brazauskui (už A. Brazauską ketino balsuoti 31,2 proc., už V. Adamkų – 21,8 proc., už V. Landsbergį – 9,7 proc. rinkėjų; vėliau, birželio mėnesį, už V. Adamkų balsuoti ketino 32,7 proc., už A. Brazauską – 23,6 proc., už A. Paulauską – 17,6 proc., už V. Landsbergį – 7,9 proc. rinkėjų). Apklausų duomenys kiekvieną kartą nežymiai keisdavosi, tačiau A. Brazauskas iki pat metų pabaigos išliko vienas populiariausių šalies politikų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.