Algis Vyšniūnas. Istorinės atminties įamžinimas tremties ir kalinimo vietose buvusioje SSRS teritorijoje

Istorinės atminties įamžinimas tremties ir kalinimo vietose buvusioje SSRS teritorijoje yra specifinė tema, nes kalbama apie iš esmės kitokią istorinę patirtį negu ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1965 metais. Ištremtų lietuvių gyvenimas Sibire, kalinimas GULAG‘o lageriuose ir ypač sukilimai kalinimo vietose (Vorkuta, Norilskas, Kengyras) yra istoriniai siužetai, kurie pasižymėjo ypač dideliu mastu, bet paradoksas tas, kad jie daugiausia rūpėjo su tuo susijusiems žmonėms. Viešas kalbėjimas šia tema prasidėjo dar Sąjūdžio laikais. Tai galima paaiškinti tuo, kad buvo dar daug gyvų liudininkų, buvusių Sibiro tremtyje ir kalėjusių GULAG‘o lageriuose.

Vėliau istorinės atminties naratyvai struktūrizavosi pagal tam tikrą asmeninės patirties algoritmą (partizanų kovos, tremtis, kalėjimas, lageris, grįžimas į Tėvynę ir t. t.). Vis dėlto, reikia pripažinti, kad vieningo artikuliuoto diskurso nebuvo, nes neįtikėtiną mastą įgavo reiškinys, kurį Kęstutis Girnius pavadino „tautine amnezija“ . O tai reiškia, kad ne tik iškreipiama istorinės atminties tradicinė samprata, bet ir darosi nebeaiškus lietuvių tautinės tapatybės turinys.

Nors kolektyvinės tapatybės koncepcija yra gana nekonkreti, bet žydai Holokaustą pavertė tapatybės ašimi (Hannah Arendt. Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą. Aidai, 2015). Todėl bet kokios socialinės ir kultūrinės sąveikos iš esmės nekeičia žydų tautos identiteto pagrindinių charakteristikų. Lietuvoje analogiško masto tragedijos, t. y. tautos genocido oficialus naratyvas gana lokalus, nes daugiausia akcentuojamas tik vienas aspektas – Sibiro tremtis, t. y. loginis ryšys apima šiuos aspektus: Tremtis – Grįžimas – Integracija. Dar vienas diskursas (ginkluota rezistencija pokario metais ir ypač jos tęsinys – GULAG‘as) susiaurintas ar net demonstratyviai ignoruojamas. Todėl lietuviško identiteto trajektorijos turi du iš esmės skirtingus vektorius – „kovotojai“ ir „kentėtojai“.

Istorinės atminties politika Lietuvoje ir buvusios SSRS teritorijoje iš esmės skyrėsi. Tai paaiškinama tuo, kad Lietuvoje kalbama apie istorinės atminties įamžinimą ir pagarbą Laisvės kovų dalyviams, o SSRS dominuoja naratyvas, ignoruojantis, iškraipantis istorinę tiesą. Šios dvi pozicijos yra nesuderinamos, todėl istorinės atminties įamžinimas tremties ir kalinimo vietose yra labai sudėtingas reikalas. Būtent todėl pirmosios ekspedicijos vyko dviem kryptimis: a) tremties vietos Rusijoje (dėl objektyvių priežasčių kalinimo vietų aplankyta nedaug) ir b) tremties ir kalinimo vietos Vidurinėje Azijoje (Tadžikija ir Kazachstanas).

Istorinės atminties įamžinimo strategija tremties ir kalinimo vietose apėmė lietuvių palaidojimo vietas, kalinimo vietas, buvusius lagerius ir t. t. Tai yra „natūrinis aspektas“, pagrįstas autentiškumo principu. Todėl čia labai svarbu autentiškų vietų (palaidojimo vietos, lageriai, karceriai ir t. t.) fiksavimas. Šitą darbą atliko pavieniai entuziastai ir visuomeninės patriotinės organizacijos (bendrija „Lemtis“, LPKTB, LPKTS). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ekspedicijų į tremties ir kalinimo vietas neorganizavo, nors tai buvo viena iš įstatyme numatytų jo funkcijų. LR Kultūros ministerija iš dalies finansuodavo ekspedicijas pagal tam tikrą paraiškų atrankos mechanizmą, bet galutinis rezultatas neidentifikuotas, nors ekspedicijų dalyviai pateikdavo išsamias ataskaitas.

Istoriniai tyrimai tremties ir ypač kalinimo lageriuose temomis yra itin komplikuoti dėl ribotų galimybių dirbti archyvuose. Dominuojantis mokslinis diskursas atrodo paviršutiniškas, netgi konjunktūrinis, nes problemas, susijusias su ginkluota rezistencija, bandoma „praleisti“ pro siaurą Sibiro tremties kolektyvinių prasmių filtrą, po kurio lieka tik individualūs tremtinių pasakojimai apie sunkias buities sąlygas ir gyvenimą toli nuo Tėvynės.

Tokio tyrimo algoritmas metodiškai yra nekorektiškas, nes terminas „tremtiniai“ naudojamas pernelyg apibendrintai ir taikomas gausiai anoniminei masei. Tremtis suprantama kaip labai supaprastinta schema, kurios pagrindinė iliustracija yra D. Grinkevičiūtės prisiminimai ( Dalia Grinkevičiūtė. Lietuviai prie Laptevų jūros. Pergalė, Nr. 8). Išvada tokia – čiupinėjant ribotą socialinį fragmentą (Sibiro tremtinius), neįmanoma kokybiška diskusija apie nacionalinį identitetą ir jo išsaugojimo ypatumus ekstremaliomis sąlygomis (pvz., kalinimo GULAG‘o lageriuose sąlygomis). Galima išskirti kelis etapus:

1. Nuo 1988 m. iki 1991 m. (iki SSRS žlugimo). Šiuo periodu Lietuvoje pradėta viešai kalbėti apie politinių represijų periodą ir lietuvių tautos genocidą. Pradėtos organizuoti ekspedicijos (dažniausiai privati iniciatyva su tikslu parsivežti artimųjų palaikus) į tremties ir kalinimo vietas. Su sovietiniais pasais keliauti po SSRS nebuvo problema. 1990 m. į Kazachstaną vyko 60 žmonių grupė, kurią sudarė buvę politiniai kaliniai ir jų artimieji (Algis Vyšniūnas. Lietuviai Karlage. 2016) .
2. Nuo 1991 m. iki 1997 m. (iki LGGRTC sukūrimo). Po tremties ir kalinimo vietas buvusioje SSRS teritorijoje keliauja LR piliečiai, kurie traktuojami kaip užsieniečiai. Tai sudaro tam tikrų sunkumų. Sukuriamas LGGRTC, įpareigotas kaupti visą informaciją apie tremties ir kalinimo vietas, rinkti informaciją ir t. t. Problema – tokio tipo struktūros iki tol niekada nebuvo, todėl neaišku, pagal kokius principus buvo sukomplektuota vadovaujančių darbuotojų komanda ir kokios kompetencijos pradėjo „čiupinėti“ itin skaudžias rezistencijos, tremties ir kalinimo temas (Lietuvos visuomenė neskiria „politinio kalinio“ nuo „tremtinio“, o pagrindinis paminklas visos Lietuvos žuvusiems partizanams Kryžkalnyje pastatytas privačia iniciatyva) .
3. Nuo 1997 m. iki 2004 m. 1998 m. LGGRTC pradėjo veikti programa „Tremties ir kalinimo vietos buvusioje SSRS teritorijoje“ (iki šiol programos rezultatas neidentifikuotas). LR Kultūros ministerija (LR KM) pradeda organizuoti ekspedicijas į tremties ir kalinimo vietas. Viena iš tokių ekspedicijų – ekspedicija į Magadaną 2001 metais (dalyviai Rimantas Dijokas (Utena) ir Algis Vyšniūnas (Vilnius). Vėliau prie ekspedicijos prisidėjo vietiniai lietuviai Laima Šantilenko (Magadanas) ir Viktoras Švilpa (Magadanas)). Prasideda žinybiniai nesutarimai tarp LR KM ir LGGRTC dėl to, kas turi rūpintis tremtinių ir politinių kalinių kapais ir palaidojimo vietomis. Tai susiję su tuo, kad skirtingai suprantama Sibiro tremtinių kapų ir GULAG‘o kalinių palaidojimo vietų vertė. Paveldo elementai (pvz., lietuviški kryžiai tremtinių kapinėse – taip ir liko neišdiskutuota idėja vertingus kryžius ne saugoti Sibire, bet parvežti į Lietuvą) koreliuoja su tautos genocido politiniu aspektu ir bendra kultūrine tradicija gerbti mirusiuosius.
4. Nuo 2004 m. iki 2018 m. Iki tol antkapiniai paminklai ir ženklai buvo statomi kapinėse, palaidojimo vietose. Bendrija „Lemtis“ toliau vykdė veiklą, inventorizuodama palaidojimo vietas Rusijos teritorijoje. Naujas etapas prasidėjo 2004 m., kai buvo pastatyti memorialiniai kompleksai (bet ne antkapiniai paminklai) Spaske, Kengyre ir Balchaše (Kazachstanas). Taip pat paminėtinos ekspedicijos į Tadžikiją ir Kirgiziją 2007 ir 2008 metais (vadovas Algis Vyšniūnas, dalyviai Rolandas Šarapajevas, Tomas Butkus ir LR ambasados Kazachstane sekretorius Deividas Kertenis). Ekspedicijos po tremties vietas Rusijoje tapo nebeįmanomos nuo 2018 metų, kai tyrinėtojams buvo nebeišduodamos vizos į Rusiją.
5. Nuo 2018 m. iki dabar. Po Krymo aneksijos ekspedicijoms po tremties ir kalinimo vietas leidimai nebeišduodami. Reali istorinės atminties įamžinimo veikla vyksta tik Kazachstane, kur labai jautri tema – kazachų tautos genocidas XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Būtent todėl ten yra visai kitas požiūris į sovietinių laikų politines represijas.

Paminklų statymas buvusioje SSRS teritorijoje buvo privačių žmonių, dažniausiai susijusių su tremties ir kalinimo vietomis, rūpestis. Todėl paminklų meninė ir techinnė kokybė yra labai įvairi, jų statusas neaiškus.

Reikia pripažinti, kad šioje srityje daugiausia nuveikė privatūs žmonės, visuomeninės politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, bet ne valstybinės institucijos (Rimvydas Racėnas. Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose 1940–1958. Knygiai, 2005). Pvz. Rimvydo Racėno knygoje pateikti duomenys rodo, kad praktiškai visi paminklai pastatyti privačiomis iniciatyvomis, nors valstybė kai kada prisidėdavo finansais. Tai reiškia, kad lietuvių tremties ir kalinimo vietų inventorizavimo, fiksavimo, priežiūros ir istorinės atminties įamžinimo procesas vyko chaotiškai. LGGRTC šiame procese iki 2022 metų iš esmės nedalyvavo. Paminklų statymas buvusioje SSRS teritorijoje buvo privačių žmonių, dažniausiai susijusių su tremties ir kalinimo vietomis, rūpestis. Todėl paminklų meninė ir techinnė kokybė yra labai įvairi, jų statusas neaiškus ir t. t. Reikia pripažinti, kad dažnai paminklų meninė ir fizinė-techninė kokybė yra nepatenkinama. Nėra aiškaus tokių paminklų ir paminklinių ženklų registro.

Tai rodo, kad nebuvo aiškios valstybinės koncepcijos, ką veikti su kapais, palaidojimo vietomis, vertingais paveldo elementais (kryžiai). Todėl ir nebuvo aiškios pozicijos, kaip juos tvarkyti ir t. t.