Kovo 11-ąją pažymėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 33-iąsias metines. Šventėme laisvės metines. Laisvė reiškia ir kalbos laisvę – galimybę išsakyti savo idėjas, nuomonę ir nebūti kokia nors forma nubaustam. Vis dėlto laisvė turi ribas, visiems lygias. Šmeižtas, patyčios, nešvankus užgauliojimas, pornografija, agresija, kurstymas – tai ne laisvės išraiška, o piktavalis, žalingas veiksmas.
Džiaugdamiesi laisve, lyginamės su kaimyninėmis valstybėmis Rusija ir Baltarusija, suprantame, kaip smarkiai paaugome. Tačiau dar neišaugome tiek, kad mokėtume gerbti vienas kitą ir priimtume kitokią nuomonę. Panašu, kad dar visos priemonės tinkamos, kai skirstome į savus ir nesavus, siekiame sutriuškinti oponentą, pažeminti kitaip mąstantį. Gali atrodyti, kad tuoj išmoksime priimti „teisingus“ sprendimus. Patylėti, kai kitokia nuomonė baudžiama viešu nuplakimu ar gresia būti nustumtam į užribį.
Visuomenės, kuriose įsitvirtina vienos grupės galia prieš kitą (kitas), tampa disfunkcinės – toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Disfunkcija tampa kaip užkrečiama liga, kuriama toksiška aplinka, išnyksta ribos.
Žmonės tampa pasyvūs, nebeatskleidžia savo minčių, nebesidalija informacija, teisingumas tampa selektyvus, komandoje, organizacijoje ar visuomenėje priimami neracionalūs sprendimai, galiausiai sugriaunama tikroji, pamatinė laisvės vertybė. Kai išnyksta ribos, tampa sunku atsakyti, koks vis tik yra geras, teisingas veiksmas, o koks – nepadorus ir žalingas.
Vienas tokių toksiškos organizacijos ar visuomenės ženklų – įsitvirtinęs grupinis mąstymas, pasižymintis aiškiais, mokslininkų ištyrinėtais simptomais:
- galvojant vienodai apima nepažeidžiamumo jausmas – „kartu mes jėga“;
- mūsų nuomonė vienintelė yra morali;
- oponentai stereotipizuojami priskiriant tam tikras savybes;
- bet kokia kritika yra netoleruojama;
- kitaip manantys patiria spaudimą pritarti;
- kai kurie žmonės priskiria sau galvojimo „sargų“ vaidmenį – jie vieninteliai turi teisę formuoti viešąją nuomonę.
Visus šiuos simptomus matome autoritariniuose režimuose. Kartais jie gali reikštis subtiliai, užmaskuotai – pavyzdžiui, patyčiomis, kurias nežinome, kaip įvardyti. Performansas? Akcija? „O gal ir gerai, kad tą menką oponentą sudorojo, jis to vertas.“ Tačiau komandoje išlieka visų žinojimas – kas priimtina, ir man gali nutikti. Tad geriau galvosiu, elgsiuosi taip, kaip reikia. Ugdomas visuotinis paklusnumas.
Dėsninga, kad atrandamas ir atpirkimo ožys (ožiai), ant kurio bus sukarti visi akmenys, nuodėmės ir bjaurastis. Atpirkimo ožys (juo gali būti ir asmuo, ir visa socialinė ar etninė grupė) – tai vamzdis, į kurį visuomenės nariai nukanalizuoja įtampą, neigiamas, nemalonias, nepriimtinas emocijas ir jausmus. O jų prisikaupė per pastaruosius metus.
Geriausi pretendentai į atpirkimo ožio vaidmenį – žmonės, kurie pasižymi žemu, pažeidžiamu statusu: vieniši, neturtingi bei smarkiai išsiskiriantys, pasižymintys akivaizdžiai kitokiu, iššaukiamu elgesiu. Abi pusės laimi: vieni išsikrauna, o kiti gauna dėmesio, kartoja išmoktą (todėl įprastą, patogų) elgesį.
Kurį laiką problema tampa tik viena – atpirkimo ožys. Tačiau dažniausiai taip tik užmaskuojamos gilesnės bėdos. Pavyzdžiui, visa šeima susirūpinusi destruktyviu paauglio elgesiu („tai dėl jo visi tiek vargstame“). Visi sprendžia blogo vaiko problemą. Tačiau šis vaikas yra šeimos atpirkimo ožys – kai visos problemos nurašomos tik jam, lengva nematyti ir nespręsti tikrųjų bėdų.