Šiuo atveju galime sakyti – žmogus susitapatino su vaidmeniu, ir jei iš jo išeis (o greičiausiai bus aplinkybių išmestas), tai atsisveikinimas bus skausmingas.
Pakylėtą buvimą vaidmenyje (rolėje, pareigose) paprastai lydi susireikšminimas, kai manoma, kad visos gaunamos privilegijos yra apie mane, o ne apie pareigas. Pavyzdžiui, vairuotojas, kolegų darbas (ypač komunikacijos ar viešųjų ryšių skyriaus), darbuotojų prielankumas, partnerių dovanos, žiniasklaidos dėmesys – tai ne priedas prie pareigų (darbo dalis), ne organizacijos, o mano asmeninio žavesio nuopelnas.
Ir kaip būna keista matyti, kai toks „didžiai nusipelnęs“ veikėjas netenka antpečių. Staiga jis tik paprastas Vardenis Pavardenis, nebekviečiamas į renginius, nieko nebedominantis, pėstute ateinantis į įvykio vietą (ir renginys – ne verslo pusryčiai, ne konferencija, o tik kava su giminaičiu ieškant ateities gyvenimo perspektyvų), blyški žmogysta, nuo kurios nusisuko rampos prožektoriai.
Žinoma, pasitaiko atvejų (deja, retų), kai žmogus geba atskirti, kad pareigų dydis ir jis pats – tai susiję, bet ne tapatūs dalykai. Vienas iš tokių žmonių – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, aiškiai suvokusi, kad minios priklaupia dėl jos titulo, kad titulas – pareiga, kurią ji privalo išpildyti nuo pradžios iki pabaigos tokiu tempu ir būdu, kad lėčiausias (intelektu, savybėmis, amžiumi) žmogus su ja suspėtų. Ilgainiui Elžbieta II įgyvendino savo vaidmenį unikaliu, autentišku būdu, savotiškai jį sukurdama, tačiau tik savo asmenybės ir vaidmens atskyrimas jai ir leido tai padaryti taip puikiai.
Gyvenime turime įvairių pareigų ir vaidmenų – sutuoktinio, mamos, tėvo, darbuotojo, vadovo. Visų pirma, tai yra vaidmenys, pareigos. Ypač darbe bėdų kyla, kai savo asmenybę iškeliame pirmiau pareigų. Pavyzdžiui, lytis. Pirmiausia esu moteris (vyras), o tuomet esu vadovė (vadovas). Šis darbo vaidmuo yra ne apie lytį, jis yra apie kasdienes pareigas: parodyti kryptį, užtikrinti rezultatą, rūpintis darbuotojų gerove, atstovauti organizacijai. Tyrimai patvirtina: kai lyties klausimai organizacijose aštrinami, pralaimi visi.
Visų pirma, esame kolegos, žmonės, vykdantys pareigas, tik po to vyras ar moteris, mama ar tėvas, vienišas žmogus ar gyvenantis santuokoje, jaunas ar senas. Iš karalienės Elžbietos II nesame girdėję paverkšlenimų dėl lyties, amžiaus, dėl šeimos nesėkmių. Ji gebėjo atskirti savo asmenybę ir asmeninį gyvenimą nuo pareigų.
Net keturiolika (penkioliktoji – Liz Truss) pergyventų Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų galėjo iš jos tikėtis draugiškumo, bet ne draugystės. Ir mes negalime karalienės apkaltinti nenuoširdumu. Atvirkščiai – vertybės, kuriomis ji gyveno, nuoseklumas, kurio liudininkai buvome visi, kaip tik ir užpildė nepaprastą vaidmenį nepaprastos asmenybės spalvomis.
Žmonės turi lūkesčių ir įsivaizdavimą, kaip turi būti vykdomos pareigos. Paprastai jos apima ir funkcijų sąrašą, ir tam tikras taisykles, numato ir santykį su kitais žmonėmis, koks jis turi būti, bei tikslus, kuriuos reikia pasiekti. Normos galioja ne tik vadovams, kolegoms, bet ir sutuoktiniams, tėvams. Žinoma, jei gyvenime vykdome tik pareigas, galime jaustis itin vieniši. Svarbu pusiausvyra – bent kažkoks laikas, kai gali būti tik savimi, spontaniškai džiaugtis ar pykti, dalytis, patirti tikrą artumą.
Dėkingumą kitiems jaučiame ne už buvimą spalvinga asmenybe, o už pareigų vykdymą su nuolankumu, atsidavimu. Toks veiksmas prisidėjo prie kitų laimės ir geresnės ateities. O jei dar buvo nuspalvintas stiprios, atviros asmenybės bruožais – tai dovana.
Ranką spaudžiame, nes esi Pareigos, o jei su dėkingumu, tuomet prie Pareigų eina ir Žmogus.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.