Savęs tobulinimo intencija – pozityvi: būti vertingu žmogumi. Tačiau toks savęs tobulinimas dažniausiai kyla iš lyginimosi su kitais. Jaučiamės negalį kalbėti taip užtikrintai ir taip įtaigiai, kaip kiti, būti tokie charizmatiški, stiprūs ir patrauklūs, tokie pat sėkmingi ir sumanūs. Randame už save geresnį, į kurį galime lygiuotis, tad jaučiamės vis nepakankami, nepasitikintys savimi.
Iš kur kyla toks galingas, jautrią savivertę rodantis įprotis lyginti save su kitais?
Trapi savivertė susijusi su baime būti nurašytam, pasmerktam, atstumtam, pažeidžiamumo jausmu, gėda, verčiančia jaustis nenormaliam, ydingam ir nevertingam. Žmonės abejoja, ar patinka kitiems, turi įtarimų ar įsivaizdavimų (nepastebimai besisukančių minčių), kad kiti juos apkalba arba blogai apie juos galvoja, smerkia arba vertina. Galvoje rusena monologas (arba dialogas su vidiniu kritiku) ar vaizdiniai, kad esu menkesnis už kitus, savęs lyginimas su kitais (išvaizda, daiktais, pasiekimais, gyvenimo būdu) dažnai būna automatinis, nesąmoningas. Žmonės įvairiai bando įveikti nepakankamumo jausmą. Vieni vengia viešumos ir pasilaiko saviraišką ar nuomonę sau, kiti išsilieja agresija, pykčiu, nepasitenkinimu, treti – šaiposi iš kitų, apkalba, nuolat pastebi kitų trūkumus, taip neigdami, perkeldami savo pačių gėdos ir menkumo jausmą.
Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė knygoje „Ką jie mums padarė“ tyrinėja totalitarinių režimų represijų, okupacijos sukeltų traumų įtaką Lietuvos gyventojų dvasinei ir psichologinei sveikatai. Pasak autorės, griaunamąją galią turinti trauma tarsi galingas demonas suardo psichinio gyvenimo visumą, stabdo žmogaus psichologinį augimą ir raišką, pakerta pamatinius pozityvius įsitikinimus apie pasaulį ir save. Tačiau, jei traumuojama visa visuomenė, traumos poveikis – sunkus ir daugiasluoksnis. 1940–1953 m. milijonas du šimtai tūkstančių (apie 33 proc.) Lietuvos piliečių buvo ištremti, nužudyti, įkalinti, priversti emigruoti. Praktiškai kiekviena šeima susidūrė su netektimi ir skausmu. Siekiant numalšinti pasipriešinimą sovietizacijai ir palaužti tautos moralinį stuburą, žmonės buvo persekiojami, menkinami, kankinami, taikant fizinį, psichologinį, moralinį ir socialinį smurtą.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu pasėtas visuotinis slapukavimas, nepasitikėjimo, menkumo ir gėdos, nesaugumo, pažeminimo jausmas. Norint išlikti, patirtas traumas teko užgniaužti, slėpti nuo kitų žmonių, net nuo savo vaikų, bijant jiems pakenkti. Slaptumas, įtarumas ir melas ardė ryšius tarp žmonių, kartų, griovė šeimas, o baimės atmosfera trikdė asmenybės vystymąsi. Režimas pamynė prigimtinę žmogaus laisvę, galimybę prisiimti atsakomybę už save, atėmė visavertiškumo jausmą ir savęs priėmimo džiaugsmą. Okupacija paliko ilgalaikį pėdsaką. Tyrimų duomenimis, nuo represijų nukentėjusių tėvų vaikams yra būdingas jautrumas ir pažeidžiamumas.
Papildomai prisidėjo alkoholizmo problema, nes represijų žalą gyventojai ėmė malšinti alkoholiu. Nemaža dalis šeimų (ypač provincijoje) susidūrė su girtuoklyste, kuri opi ir šiandien. Tėvų alkoholizmas vaikams kuria traumuojančią patirtį, apie kurią mūsų visuomenėje kalbėti vis dar susilaikoma.
Bendrai reikia pripažinti, kad ir šiandien dalis Lietuvos gyventojų vengia dalytis savo nuomone, nuogąstaudami, kad kitokio požiūrio išsakymas gali turėti pasekmių asmeninei gerovei ir profesinei veiklai.
Suaugusieji, nesijausdami visaverčiais, nepastebimai perkelia savo skaudulius labiau pažeidžiamiems – vaikams. Dirbant su suaugusiaisiais, matyti, kad galvoje gėdos ir nepakankamumo jausmą eskaluojantis vidinis kritikas dažniausiai kalba tėvų, svarbaus artimojo ar mokytojo balsu. Pastarieji, patys to nesuprasdami, gėdino ir lygino vaiką su kitais vaikais, taip spręsdami savo problemas, įskaitant ir menkavertiškumą.
Ir asmeninės, ir tautos traumos gali būti ne tik žeidžianti, bet ir grūdinanti, stiprinanti, galimybę augti teikianti patirtis. Vienas iš pavyzdžių – Norvegijos vaikų ugdymo politika. Suprasdama, kaip ydingai vaikus veikia kritika ir lyginimas tarpusavyje, valstybė bendru specialistų sutarimu ėmė skatinti vaikus užsiimti sportu ir užklasine veikla be jokio vertinimo. Atrandamas mėgstamas užsiėmimas leidžia formuotis vidinei vaiko motyvacijai, pasitenkinimui nepriklausomai nuo kitų žmonių vertinimo. Vaikystė skirta tyrinėjimui, todėl vaikai iki penkiolikos metų skatinami išbandyti įvairias veiklas, o būrelių vadovams draudžiama vaikus lyginti tarpusavyje. Dėmesys kreipiamas ne į rezultatus, o į socialinių gebėjimų ugdymą, mokymąsi bendradarbiauti ir vertybinį pamatą. Iki trylikos metų vaiko rezultatai žinomi tik jam pačiam ir būrelio vadovui ar treneriui. Nevaržomi vaikai atranda talentus ir veiklas, teikiančias džiaugsmą. Taip ugdoma optimali asmens savivertė: nepriklausoma nuo kitų vertinimo, stabili, suteikianti pasitikėjimo ir visavertiškumo jausmą. Geriausias laikas, specialistų tyrimų duomenimis, vienai sričiai pasirinkti ir joje siekti aukštumų – nuo 17-os metų. Norvegija pasaulyje pagal žmogaus raidos indeksą, visuomenės sveikatą, laimę užima pirmąsias vietas pasaulyje. Tai ne palyginimas su Lietuva, o parodymas, kaip svarbu padėti vaikams formuoti optimalią savivertę nuo mažų dienų, skatinant atrasti ir įvardyti stiprybes.
Suaugusiesiems norisi perduoti žinią, kad esame pakankami tapti lyderiais, būti savo srities profesionalais, patirti sėkmę. Kiekvienas turime bruožų ir kompetencijų, kuriais galime didžiuotis ir remtis. Galbūt tam tikros asmeninės savybės nėra mūsų stiprybės, tačiau jos yra ne lyginimo ir tobulinimo objektas, o neatsiejama unikalumo dalis. Jei visi būtume tobuli pagal kažkieno nustatytą standartą, šabloną, būtume be galo nuobodūs ir visiškai kitiems neįdomūs. Dėmesio centre turėtų būti mūsų geriausios savybės, jų puoselėjimas ir įdarbinimas.