Alisa Miniotaitė. Lyderių Europoje trūksta dėl sotaus gyvenimo

Pokyčius ir rezultatus sukuria ne visuomenės, ne organizacijos, o konkretūs žmonės. Variklis imtis lyderystės – vadovo, lyderio nepasitenkinimas esama padėtimi ir tikėjimas, kad galiu geriau. Pavyzdžiui, Lietuvos Sąjūdžio iniciatoriai buvo nepatenkinti suvaržyta Lietuvos laisve, žinojo, kad galime siekti Vakarų gerovės. Mahatma Gandhi netenkino engiamų Indijos piliečių padėtis Pietų Afrikoje, vėliau pačioje Indijoje.

Savo pastangų dėka nepaprastas lyderis sugebėjo atvesti itin chaotišką valstybę į nepriklausomybę. Indija – viena nedaugelio didelių Azijos valstybių, kurioje veikia beveik pavyzdinė demokratija. Didžioji dauguma dabartinių stambiausių Lietuvos verslininkų iškilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę – kai kišenėse, lyginant su Vakarų standartais, stūgavo vėjai, o viduje stukseno aiškus asmeninis poreikis: galiu uždirbti daugiau, būti turtingas, galiu sukurti savą verslą, užtikrinti sau ir vaikams gerovę.

Kuo gi nepatenkinti dabartiniai Vakarų Europos politikai? Praktiškai niekuo. Patogiai sėdi pareigybių krėsluose. Ir, tiesą sakant, kuo tarptautiniai rūpesčiai mažiau trukdytų, tuo geriau būtų. Lyderystė, atvirkščiai, gali tik išvesti iš malonios komforto būsenos, o ne ją sukurti. Tad... geriau užmerkti akis, palaukti, kol praūš audra. Gal praūš, išsispręs be mūsų.

Verslo organizacijos aiškiai įvardija – norime „alkanų“ vadovų. Tik alkanas gali būti orientuotas į tikslą, siekti jo sparčiai ir motyvuoti šiame kelyje sekėjus. O užmigęs, įsipatoginęs – geriausiu atveju užtikrins status quo. Toks vadovas netenkina akcininkų. Kiekvienas pilietis yra savo valstybės akcininkas, mūsų aktyvumas gali skatinti ir skatina šalies vadovų lyderystę.

Lyderystės poreikį sukuria ne tik asmeniniai motyvai ir poreikiai, reikalingos ir situacijos, kontekstai. Reikalingas iššūkis. Nėra iššūkio, nebus ir lyderystės Jei valstybė gyvena ramų gyvenimą, nėra įsitraukusi į kovas, nėra negandų, tuomet ir poreikio didžiai (taip kai kurių sekėjų trokštamai) lyderystei nėra. Būtent taip, praktiškai nuo pat antrojo pasaulinio karo, gyvena daugelis Vakarų Europos valstybių.

Mėgstame sakyti, kad Lietuvai ir pačiai Europai trūksta vizijos, aiškios strategijos. Viziją taip pat sukuria lyderiai. Vladimiras Zelenskis sugebėjo sukurti viziją Ukrainai, nes šiandien ji tiesiog akivaizdi – laisva, klestinti šalis, vertinga Vakarų pasaulio žaidėja.

Panašiai ir Didžiojoje Britanijoje pačiame suirutės įkarštyje 2019 m. įsitvirtino lyderis – Borisas Johnsonas, kuris drąsiai įvardijo pokytį: Britanija paliks ES bet kokiomis sąlygomis.

2020 m. sausio 31 d., kai Jungtinė Karalystė išstojo iš ES, Borisas kreipėsi į žmones: „Tai akimirka, kai išaušta aušra, pakyla uždanga naujam mūsų nacionalinio spektaklio veiksmui“. Sukurti viziją, kai viskas yra gerai - keblu. Randasi idėjų badas, pokyčiui parodyti reikia fantazijos.

Paradoksas, kad lyderystei Europoje rastis trukdo sotus gyvenimas. Kai laivas plaukia ramiai, pakanka vadovų, biurokratų, svarbiausia užtikrinti tvarumą. Susitarimų siekianti demokratija savaime yra lėta.

Tiesa, konkurencingame pasaulyje kitų kontinentų valstybės geriau išnaudoja turimus resursus (pvz., JAV, Azijos šalys), iriasi greičiau. Ir dėl kultūrinių priežasčių (pvz., individualizmas), ir dėl ekonominių (verslumo skatinimas ar didesnė turtinė nelygybė) daugiau alkanų, daugiau norinčių kurti pokytį. Patogus gyvenimas yra Vakarų Europos realybė. Vadinasi (o gal ir laimei), iškiliai lyderystei dar neatėjo laikas.