Alisa Miniotaitė. Manipuliacija priešu arba kaip mobilizuoti sekėjus

Kai žmonės mato pasaulį kaip kupiną grėsmės ir pavojų, nesudėtinga juos sutelkti kovai su išorės priešu. Grėsmė matoma kaip galingesnė jėga, tad formuojasi vertikalus požiūris į pasaulį: į stipresnius ir silpnesnius, atitinkamai – draugus ir priešus. Priešą įžvelgiame tuomet, kai jis kėsinasi į tai, kas mums yra svarbu: žemė, turtas, laisvė, garbė, mylimas žmogus ar žmonės.

Lyderis, telkdamas žmonių dėmesį į priešą išorėje, pasiekia trejopą poveikį:

• sekėjai mobilizuojasi ir vienijasi, užmiršę skirtingus tikslus ir nesutarimus;
• ieško užuovėjos ir tvirto peties;
• auga lyderio reikšmė ir vaidmuo.

Konkrečiose situacijose priešas yra realus. Apstu pavyzdžių, kai karo akivaizdoje tauta (ar tautos) susivienija, nors prieš tai buvo susiskaldžiusi ir fragmentuota (pvz., dabartinė Ukraina; labai skirtingų valstybių, tokių kaip JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga susivienijimas prieš nacistinę Vokietiją). Šalys vienijosi ir kovoje nematomu priešu – virusu „Covid-19“, valstybių vadovų kalbose dominavo karo retorika ( „Noriu pagerbti moteris ir vyrus, vadovaujančius šiai kovai“, – Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen, 2021). Tačiau neretai priešu mėgstama manipuliuoti (pvz., Vladimiro Putino galios įtvirtinimas pirmaisiais prezidentavimo metais kovoje su Čečėnija), norint sustiprinti savo pozicijas arba sutelkti žmones, neturint kitų priemonių, tokių kaip prasmingas tikslas, autoritetas. Beje, tyrimų duomenimis, susiskaldžiusios komandos arba visuomenės išsirenka silpnesnius lyderius nei vieningos.

Kai randame paaiškinimą negerovės priežasčiai, įgauname ramybės ir jaučiame, kad kontroliuojame situaciją. Kuo didesni neramumai arba nežinia, tuo didesnis polinkis ieškoti priešo išorėje.

Neapibrėžtu ar chaotišku laikotarpiu, kai gyvenimo kontrolė slysta iš rankų, priešo suradimas padeda žmonėms atrasti negerovių priežastį (nors iš tikrųjų atrastas konkretus priešas galėjo neturėti įtakos bėdoms, keliančioms žmonėms nerimą), iš to kyla kontrolės jausmas. Dažnai nelaimės nutinka be priežasties arba priežastys gali būti kompleksinės, tačiau visas negeroves priskyrus priešui, lengva į jį nukreipti pirštą, lengva paaiškinti, todėl žmonėms tai priimtina (2010 m. Kanzaso Universiteto mokslininkų tyrimas). Tuomet, kai randame paaiškinimą negerovės priežasčiai, įgauname ramybės ir jaučiame, kad kontroliuojame situaciją. Kuo didesni neramumai arba nežinia, tuo didesnis polinkis ieškoti priešo išorėje.

Priešą galime bandyti suvaldyti, siekti išvengti ar mažų mažiausiai paaiškinti jo elgesį, kitaip tariant, imtis veiksmų, nukreipti mintis į konkretų asmenį ar grupę – daugeliui chaotiškame pasaulyje tai suteikia kontrolės jausmą. Jei nerandame negandos priežasties, jaučiamės nesaugiai, sutrikę, kontrolė slysta iš rankų. Taigi esame motyvuoti atrasti priešą ir jam priskirti dažniausiai kur kas daugiau galių ir įtakos nei šis turi iš tiesų.

Objektyviai suprantame, kad pats vienas žmogus nieko nenuveiktų, jei neturėtų sisteminio palaikymo. Išoriniam priešui priskiriama daugiau galių, kai šalies viduje yra mažiau socialinio teisingumo, pasitikėjimo valdžia ir tvarkos. Tad kovojančios valstybės dar ir dėl to yra suinteresuotos suirute kitoje šalyje.

Ši mintis įdomi, turint omenyje, kad į Rusiją pasaulis žvelgia kaip į itin galingą valstybę. Nenuvertinu jos galių, tačiau klausimas, ar jos nėra pervertintos. Žmonės taip pat yra linkę priešą suvesti į vieną asmenį, kuris dėl visko kaltas (pvz., anksčiau – Adolfas Hitleris, dabar – V. Putinas), tačiau objektyviai suprantame, kad pats vienas žmogus nieko nenuveiktų, jei neturėtų sisteminio palaikymo. Išoriniam priešui priskiriama daugiau galių, kai šalies viduje yra mažiau socialinio teisingumo, pasitikėjimo valdžia ir tvarkos. Tad kovojančios valstybės dar ir dėl to yra suinteresuotos suirute kitoje šalyje.

Kova su priešu gali būti kaip gyvenimo tuštumos užpildymas pasimetusiems, nepatenkintiems ir savimi nepasitikintiems žmonėms. Taip sukuriama nauja gyvenimo prasmė. Tai viena priežasčių, kodėl tūkstančiai vokiečių pakluso A. Hitleriui. Darbininkai, liberalioji ir katalikiškoji buržuazija priešiškai žiūrėjo į nacizmą, tačiau nesipriešino jam dėl didelio nuovargio, pasyvumo bei abejonių (tai iš dalies lėmė ir Vokietijos pralaimėjimas I pasauliniame kare bei po jo sekusi ekonominė krizė Vokietijoje). Antroji visuomenės grupė – žemiausieji viduriniosios klasės sluoksniai (smulkieji prekybininkai, amatininkai, tarnautojai), ypač jaunimas – karštai sveikino nacizmo ideologiją. Hitleris pardavė pranašumo prieš likusią žmonijos dalį idėją. Tai teikė didelį emocinį pasitenkinimą tiems, kurie iki tol jautėsi menki ir nevisaverčiai. Ilgainiui sutelkimas per priešą turi ir kitų pasekmių: iš grupės pašalinami abejojantieji ir vis garsiau plojama atsivertusiesiems. Taip visi tampa dar labiau priklausomi nuo vieno lyderio.

Kalbant apie komandos arba organizacijos lygmenį, kai kurie vadovai mėgsta „sukurti“ priešą išorėje – tokį, kaip konkurentas, nesupratingas klientas (pvz., nesuvokiantis savivaldybės sprendimų teisingumo) – ir taip motyvuoti žmones su užsidegimu siekti rezultato. Tokia susitelkusi vidinė komanda („mes“) – visuomet teisi ir sąžininga, o visos neigiamos emocijos nukreipiamos į priešą („jie“), kuris, be abejo, nesuprantantis, sugedęs ir nedoras. Tai galima matyti net porų santykiuose. Nuolat besiriejantys du sutuoktiniai kaipmat susivienys prieš kaimyną ar su džiugesiu ką nors apkalbės, taip išliedami poroje susikaupusį nepasitenkinimą.

Žmonės nori identifikuotis su stipriu lyderiu. Vieni tapatinasi iš individualių paskatų – sprendžia savivertės, savęs suvokimo, identiteto klausimą, nori būti priklausomi nuo stipraus žmogaus. Kitų identifikacija socialinė – jiems svarbiausia priklausyti grupei, komandai, bendruomenei, visuomenei. Nustatydami savo draugus ir priešus atrandame identitetą.

Komandai vienijantis aplink tokį lyderį, siaurėja nuomonių įvairovė, greitai pradedama formuluoti tik viena tiesa, o kitaip manantys arba išstumiami, arba nutildomi. Žmonės nori identifikuotis su stipriu lyderiu. Vieni tapatinasi iš individualių paskatų – sprendžia savivertės, savęs suvokimo, identiteto klausimą, nori būti priklausomi nuo stipraus žmogaus. Kitų identifikacija socialinė – jiems svarbiausia priklausyti grupei, komandai, bendruomenei, visuomenei. Nustatydami savo draugus ir priešus atrandame identitetą, nubrėžiame ribą, kas tikrai ne aš ir ne toks kaip aš. Priimamos grupės vertybės, simboliai, vaidmenys, ideologija.

Dirbtinis organizacijos vienijimas išorės priešu laikomas lyderio silpnumu. Tokios komandos ilgai neišsilaiko, kadangi organizacija yra ilgaamžė tik tuo atveju, jei pasiekia tvarų rezultatą, pasižymi nuomonių įvairove, pozityvia darbo atmosfera ir kiekvienas žmogus joje auga kaip asmenybė.