Ana Daukševič. Einam su manimi ir pamatysim, kas yra boba

Esu didelė „Depeche Mode“ gerbėja, o jie turi dainą „Wrong“. Štai kas mano galvoje šiuo metu skamba. Blogai, kad mes ėmėme garbinti ir į eterį tempti tuos, kurie taip niekad ir nesupras, kas yra diena X. Blogai, kad buvimas moterimi kai kurių asmenų priimamas kaip silpnybė ir aš įrodysiu jums kodėl.

Antai turim dvi labai nesmagias temas, kurias šiuo metu aptarinėja visas mano lietuviškas feisbukas (kadangi kita dalis ukrainietiška, ten temos kitos).

Pradėkim nuo pacifizmo. Jūs sunkiai rasite didesnį pacifistą nei aš. Kiekvieną pavasarį viename iš mano balkonų apsigyvena voriukas. Aš jį visad vadinu Stefanu. Stefanui leidžiama ten gyventi, tik kartais aptvarkau jo „hazendą“, kai jau truputį pradeda brautis į mano asmeninę erdvę. Bet jam kamputis paliekamas. Čia toks win-win, nes aš negaliu užmušti musės, o Stefanas su jomis susitvarko pats.

Gyvūnus ir gamtą, kaip tas prelegentas, apie kurį šnekame, aš irgi labai myliu. Mano priglaustinė katė, kuri kelia mane 4 ryto grynai dėl to, kad nori dėmesio, neleis sumeluoti.

Bet pacifizmas baigiasi ten, kur tave nori užmušti. Štai taip – paprastai. Visi mano draugai, kurie vis dar yra ZSU (Ukrainos kariuomenė) arba jau yra žuvę, nebuvo profesionalūs kariai. Jiems velniop visos šitos „dvižuchos“ (cituojant vvp – Rusijos prezidentą Putiną) nereikėjo. Tik jie neturėjo pasirinkimo. Visi jie nerealiai taikūs žmonės, tik jų niekas neklausė, ko jie nori.