Andrius Tapinas. Kultūrinio gyvulių ūkelio šėlsmas „Metų knygos“ rinkimuose

Neseniai paskelbus į „Metų knygos“ titulą suaugusiųjų kategorijose pretenduojančias lietuviškas knygas, turbūt tūkstančiai žioptelėjo tarp nominantų neradę Kristinos Sabaliauskaitės ir jos „Petro imperatorės“.

Kiekviena Kristinos knyga yra jau net ne literatūrinis, o visuomeninis įvykis – dešimtimis tūkstančių skaičiuojami pardavimai, plataus lauko debatai apie rašytojos liečiamas temas, susižavėję net ir nedaug knygų skaitantys žmonės ir pripažinimas užsienyje.

Bet va – to nepakanka, kad penkių kritikų komisijai knyga neįtiktų ir net nebūtų nominuota „Metų knygos“ vardui.

Apie savo sultyse verdančius mūsų literatūrologus a la kritikus niekada nebuvau labai aukštos nuomonės, nes jų susireikšminimas ir gėrėjimasis pačiais savimi juodmedžio bokšte atvedė prie to, kad literatūros kritika, kuri išeitų iš labai siauro ir nepakeliamai snobiško kultūrinės spaudos rato, yra faktiškai mirusi.

Bet su Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Petro imperatorė“ neįtraukimu į Metų knygos rinkimus ponios iš apmusijusių institutų pranoko pačios save.

Ir kaip „Metų knygos“ laureatas pasakysiu, kodėl:

1. Bukumu. „Metų knygos penketukas yra ne bestselerių , o įdomių, vertingų ir kokybiškų knygų sąrašas“ – portale LRT.lt sako komisijos narė Neringa Butnoriūtė.

Ponia Neringa iš karto duoda suprasti, kad jeigu lietuviška knyga yra perkama, tai ji mėšlas, o kokybiškos ir vertingos yra tik tos knygos, kurios išleidžiamos 1000 tiražu Rašytojų sąjungoje valstybei parėmus, 200 vienetų parduodami, 200 išdalinami, 300 perleidžiami visiškai to nenorinčioms bibliotekoms ir likutis tyliai nurašomas. Bet čia vertybė. Jeigu lietuvis rašytojas sukuria knygą, kurią perskaito dešimtys tūkstančių žmonių, kuri sukelia raibulius visuomenėje ir sulaukia ne-kritikų pagyrų, tai jau viskas, viso gero, nevertinga.

2. Melavimu. „Petro imperatorė“ bus vertinama po to, kai išleista antroji dilogijos dalis, sako komisijos narės. Na, kam meluoti? „Silva Rerum“ 2009 metais buvo išrinkta metų knyga, 2011 metais buvo išrinkta „Silva Rerum II“ ir niekam kažkaip nereikėjo laukti, kada baigsis tetralogija. „Vilko valanda“ irgi nuo pat pradžių buvo pristatoma kaip serijos pradžia, kažkaip irgi neprireikė laukti, kol bus baigta serija.

3. Pavydu. Na, purto šitą uždarą neperkamų ir neskaitomų rašytojų ir kritikų klanelį (vos neparašiau „kalnelį“, meldžiu atleidimo) vien nuo Sabaliauskaitės vardo, purto ir ką dabar padarysi. Kai matai žmogų, kuris parduoda daugiau savo vienos knygos egzempliorių negu visa Rašytojų sąjunga kartu sudėjus ir pakėlus kvadratu, tada ir belieka toks smulkmeniškas kerštelis ten, kur tu gali.

4. Asmeniška reakcija. „Man Sabaliauskaitės knyga nepatiko“ – portalui tv3.lt tiesiai šviesiai sako komisijos narė Donata Mitaitė. Va ir viskas. Ekspertei, suprantat, nepatiko ir taškas. Kiekvienas iš mūsų turi nuomonę apie literatūrą ir universalių kriterijų nėra, bet kai tu esi komisijos narys ir vaizduoji literatūros superekspertą, gal „patinka netinka“ ne visai tinkamas argumentas.

Ne, ne taip – „ne visai tinkamas“ čia netinka. „Patinka nepatinka“ kriterijus apskritai turėtų eliminuoja tokią kritikę iš diskurso, ypač turint omenyje, kad šis konkursas yra viešas ir vykdomas valstybės lėšomis, tai ponios Donatos „nepatiko“ turi visus diskvalifikacijos dėl kompetencijos stokos kriterijus.

5. Nusišnekėjimu. Ta pati komisijos narė Donata Mitaitė sakė, kad Sabaliauskaitės knygai reikėtų kitos, o ne Metų knygos nominacijos. Gal tikrai ten asbesto tose literatūros instituto sienose likę yra? Ką tai reiškia kitos? Kodėl kitos? Kas blogai su Metų knyga? Kad Kristina jau du kartus ją gavo? O tai kieno problema, kad ji geriausiai rašo Lietuvoje – jos ar kitų rašytojų?

6. Nusišnekėjimu 2. Tai pačiai Mitaitei „Petro imperatorėje“ pasirodė, jog ten gajus antirusiškumas. Ta prasme, ką? Ką? Aš suprantu, kad pagrindiniai ponios moksliniai darbai yra apie sovietmečio literatūrą ir kaip dabar negalime įvertinti jos didybės, bet vis tiek – čia rimtai argumentas? Kad grožinės literatūros kūrinyje apie imperinę Rusiją gajus antirusiškumas?

Kas įdomiausia, kad savo ekspertų jau purtosi ir pats Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – sako, nieko nežinom, nieko nedelegavom, už savo mokslininkus neatsakom, bet kai jau mes patys rinksim kūrybiškiausią metų knygą, tai jau pamatysit, tai jau bus ohoho.

Apsieis Kristina ir be Metų knygos apdovanojimo, o va smulkūs literatūrinio gyvulių ūkelio graužikai galės įsivaizduoti pastatę ją į vietą.

Tokia bus šventė, kuri visada su tavimi.

Haiku
Nuaidi plačiai
Netinka nepatinka
Giesmės kultūros