Gyvenau Londono priemiestyje septyniolika metų. Dabar Redingas, Barkšyro grafystėje, jau yra Londono dalis, nes ten važinėja Londono metro. Mano laikais to nebuvo: reikėdavo keliauti traukiniu iki Londono centro, tegu tik dvidešimt minučių.
Pirmą kartą pamačiau Britaniją jau po Brexit’o (šalis išstojo iš Europos Sąjungos 2020 metais), ir pirmą kartą - po karalienės Elžbietos II. Pirmą kartą pamačiau ir paėmiau į rankas naujuosius, plastikinius, svarų banknotus, ir pirmąsyk pamačiau Britanijoje parduotuves ir kavines, kurios neima grynųjų. “Mano laikais to nebuvo”, galėjau kartoti ir kartoti, kaip daro pagyvenę žmonės.
Man išties teko pažinti Angliją tokią, kokios dabar jau nėra. Kai ten atvažiavau 1995 metais, dar galiojo ne tik senieji, didesnio formato, Jungtinės Karalystės piliečio pasai, bet ir žmonės daugelį mokėjimų vykdė, išrašydami ir pasirašydami banko čekius. Dar patyriau, ką reiškia du pašto pristatymai per dieną: laiškanešys ateidavo du kartus per dieną, ir Londone anksti ryte išsiuntus laišką, adresatas kartais jį gaudavo savo pašto dėžutėje vakarop, ir tai nebuvo kurjerio tarnyba.
Žmonėms (taip pat ir mano kolegoms BBC) buvo įprasta per pietus “klube” (taip, nacionalinis transliuotojas turėjo savo teritorijoje aludę, ir ne vieną kur dar ir alus buvo subsidijuotas, pigesnis, nei mieste) išgerti keturis alaus ir visiškai apžvairėjus grįžti į darbo vietą, kur niekas nematydavo to, kaip problemos, jei tik nepradėdavai blogiau dirbti arba pagėręs garsiai keiktis.
Dar sutikau kolegas, kurie apie 1992-uosius metus dalyvavo profsąjungų streike prieš kompiuterių įvedimą darbo vietoje (rašomosios mašinėlės geriau, ir nereikia nieko mokytis), ir vienas iš jų buvo pasilikęs seną darbinę rašomąją mašinėlę, slėpė ją savo kabinete ir asmeninius laiškus rašydavo tik jos pagalba.
Jei jums tai atrodo archaiška, tai nieko baisaus: Britanija tik 1971 metais perėjo prie šimtainės pinigų sistemos (šimtas pensų - vienas svaras). Žmonės dar prisiminė, kaip mes prisimename litus, tą senovinę tvarką, kai dvylika pensų sudarė šilingą, o dvidešimt šilingų - svarą. Visa senovė buvo visiškai čia pat: mokiausi atvažiavęs skaičiuoti ir galvoti svarais, uncijomis, coliais ir myliomis.
Lietuviai ir kiti Rytų Europos žmonės Britanijai tapo istorinio periodo dalimi, ji juos asimiliavo, suvirškino ir padarė savais, bet naujai atvykstantieji dabar jau vėl užsieniečiai.
Kažkada, po imperijos subyrėjimo, Britanija tapo namais šimtams tūkstančių indų, pakistaniečių ir bengalų, paskui, po Europos Sąjungos plėtros, prie jų prisijungė lietuviai, lenkai ir rumunai - visiškai taip pat, kaip prieš šimtus metų tūkstančiai prancūzų hugenotų, protestantų, bėgusių į Britaniją nuo katalikų valdžios persekiojimo.
Dabar lietuviai yra ženkli Britanijos dalis (o Lietuvai ši sala tapo praktiškai dar vienu Varėnos rajonu). Nors, kaip rodo bendravimas su tautiečiais Anglijoje, lietuvių diaspora gal ir nėra pati šviesiausia ir progresyviausia populiacija.
Tačiau vėlgi, reikia žiūrėti, kas iš kur atėjęs ir koks didelis pasikeitimas įvyko: palyginti su tuo, kokie tie lietuviai atvažiuodavo mikriukais ir autobusais iš mūsų provincijos, dabartinė lietuviškoji Anglijos populiacija yra praktiškai aristokratai ir profesoriai.
Yra nemažai netgi tokių, kurie gerai susišneka angliškai (neilgai trukus net ir rašyti išmoks), sugeba nusipirkti automobilio draudimą ir išgėrę nesibado peiliais per Jonines lietuviškoje sodyboje, o taip pat neplaukia pripučiamais čiužiniais per Lamanšo sąsiaurį, kad išvengtų pasienio kontrolės.
Tačiau, deja, lietuvių bendruomenės pasiekimai atspindi dominavusią genetiką. Švelniai tariant, didžioji dalis lietuvių migrantų buvo ne iš tokių šeimų, kur skaitoma daug knygų arba siekiama mokėti daug kalbų ir gauti didelės vertės įgūdžių ir žinių. Tai - ne paniekinimas. Tiesiog yra žinių ekonomika ir yra žirnių ekonomika. Už veiklą žinių ekonomikos srityje apdovanojama dosniau.
Suprantama, “ne visi skina salotas”. Yra Britanijos lietuvių tarpe ir bankininkų, ir verslininkų, ir inžinierių, ir netgi vienas Užkalnis buvo.
Britanija irgi, kaip visada, pasiėmė geriausia, ką galėjo išmokti iš užsieniečių. Kaip kažkada iš tolimųjų kraštų buvo atsivežti nauji maisto skoniai arba architektūra, taip ir iš rytų europiečių britai pasimokė atkaklaus noro užsidirbti ir ambicijų kažką pasiekti gyvenime.
Naujieji Europos migrantai, tarp jų ir lietuviai, buvo tas skiepas, kuris apsaugojo didelę dalį Jungtinės Karalystės visuomenės nuo prancūziško ir ispaniško ištižimo ir tinginystės.
Europa labai norėjo, kad Britanija būtų jos mylinčią dalimi, o anglai ir škotai atkakliai sakė: pirma paskaičiuokim kaštus ir naudas. Jiems tai nebuvo meilės reikalas. Ir skaičiavimai niekada nebuvo Europos Sąjungos naudai. Panašiai vyko ir anksčiau, kai Britanija užsispyrė ir nenorėjo jungtis prie euro. Neapsimokėjo. O vien dėl mandagumo britai nenorėjo priiminėti svarbių finansinių sprendimų.
Palaukit, ar ne aš sakiau, kad Lietuvai euras buvo ir yra gerai? Ir dabar taip sakau. Nes Lietuva neturėjo nei vienos svarbiausių pasaulio valiutų, nei Londono, kuris yra viena pasaulinių pinigų sostinių.
Britanijai žadėjo verksmą ir dantų griežimą po Brexit. Nieko baisaus neįvyko. Ekonomika sulėtėjo, kainos pakilo - bet Europos Sąjungoje tas pats efektas, po pandemijos ir jos tvarkymo.
Lietuviams, irgi, beje, sakė: nebandykit išeiti iš Sovietų Sąjungos, pražūsite. Nepasitvirtino.
Britanijoje - taip pat. Šeimininku namie visada būti geriau, palyginti su kolūkiu. Gerai, kad laisva Lietuva tapo laisvos Britanijos sėkmės istorijos dalimi.