Andrius Užkalnis. Jeigu visi bus kaip Užkalnis, kas paprastus darbus dirbs?

„Jei visi bus kūrybininkai, verslininkai ir šiaip labai gudrūs, kas gatves šluos?“

Tai labiausiai paplitusi kreivos ir defektyvios logikos formulė, kurią kartoja blogus darbus dirbantys. Blogi darbai, reikia paaiškinti, nėra savaime blogi (visi darbai geri, visi geri ir visi teisingi, išskyrus prekyba kvaišalais, bet ten ne darbas, o nusikalstama veika). Blogo darbai – tai darbai, kuriuos dirbantys yra nepatenkinti, jaučiasi pažeminti ir neįvertinti ir nusipelnantys kitokio užsiėmimo.

Žinoma, blogus darbus, kaip ir viską gyvenime, žmones pasirenka patys: kaip ir blogas pajamas, blogą būstą ir blogus partnerius. Jeigu vyras ar žmona su tavim baisiai elgiasi, neklausk jo, kodėl jis taip daro. Klausk savęs, ką tu su juo veiki, taigi tavo sprendimas.

Apie laisvą valią ir laisvus ir protingus pasirinkimus šiandien ir kalbame. Ir dar kalbėsime – tol, kol skaitysite mano tekstus. O jūs skaitysite.

Dar vienas išskirtinai klaidingas ir neteisingas posakis yra šis: „ne visi gali būti verslininkais“, nes po jo toliau seka „ne visi gali būti verslūs / sumanūs / protingi / darbštūs / apsukrūs / gudrūs / nuovokūs“, „o ką veiks protingi, jei nebus kvailių“.

Visi gali būti kuo tik nori. Verslas nėra ypatingų, išskirtinai išsilavinusių ar kokių nors itin stiprių žmonių privilegija, kaip matėme po 1986 metų, kai dar gyvavo Sovietų Sąjunga ir prasidėjo „individuali darbinė veikla“, leidus SSRS Ministrų Tarybai. Tais laikais žmonės, kurių valdiškos darbovietės viena po kitos bankrutavo, užsidarinėjo arba šiaip nemokėjo algų, vertėsi, kaip sugebėjo, o sugebėjo daug.

Jie pirko megztinius Turkijoje ir parduodavo Sovietų Sąjungoje, vežė metalus, atidarinėjo kirpyklas, taisė automobilius arba gamino lipdukus, statybiniuose kibiruose bandė patys gaminti majonezą ir užsiėmė milijonais kitų veiklų, ko jų niekas nemokė daryti, neskatino ir nerėmė.

Kol šiandieninių „paprastų žmonių“ tėvai spjaudėsi tulžim ir rėkavo „koks čia verslas, pirk-parduok“, tie nesispjaudantys kėlėsi nuo savo sėdimųjų ir ėjo užsiimti pridėtosios vertės kūrimu, kaip darė žmonės tūkstančius metų iki tada, kai buvo sugalvotas terminas apie pridėtąją vertę.

Negali būti verslininku tik tas, kas renkasi juo nebūti, o nebūti darbščiu ir gudriu gali tik tas, kas sąmoningai renkasi būti tinginiu ir išlaikytiniu. Tais laikais pralošė visiems laikams tie, kas užuot ieškoję sau darbo tikėjo, kad valstybė kažkaip jais pasirūpins, ir lindėjo badautojų, streikuotojų ir protestuotojų vagonėliuose prie Seimo (prisimenate tokius?), tikėdamiesi, kad jų numirusios įmonės arba Dievulis jiems išmokės neišmokėtas algas už dvejus metus. Jų protestai nepasiekė jokių ausų, ir negalėjo pasiekti.

Dievulis, mat, labai skaudžiai baudžia už naivumą ir patiklumą. Jis nėra toks gailestingas, kaip jums aiškina katalikų bažnyčia, kuri pirmoji naiviuosius ir apskabo. Dievulis visiems davė laisvą valią ir nenorinčius ja naudotis mikliai pamoko sunkiuoju būdu.

Taigi, kiekvienas pasirenka sau veiklą pagal savo nuovokos ir pasimetimo lygį.

Jei manai, kad turi darbe kentėti galviją viršininką, nes nieko geresnio nenusipelnai – tave baudžia tokiu darbu su galviju vadovu, kurį tu kentėsi tol, kol galvosi, kad kentėjimas yra tavo užsiėmimas.

Jei manai, kad diplomas, gautas sovietiniame Kapsuko universitete su įrašyta nebeegzistuojančia specialybe reiškia, kad valstybė turi pareigą tau sukurti darbo vietą (ir dar su „oria alga“), tave baudžia – greičiausiai nekvalifikuotu darbu ir minimalia alga.

Jei manai, kad tau turi mokėti daug, nes tu kažkada baigei teisę (o teisę tu baigei, nes klausei neprotingų tėvų, kurie skalambijo apie „perspektyvią specialybę“, bet nežinojo, kad samdo moka ne už diplomą, o už patirtį ir įgūdžius), tave baudžia.

Jei manai, kad apskritai diplomas iš bet kurios aukštosios mokyklos kažką garantuoja, tave baudžia ir baus dar ne kartą. Labai didelė galimybė, kad tave mokė aukštojoje mokykloje visai ne tam, kad tau lengviau būtų gyvenime, o todėl, kad dėstytojai yra įdarbinti, ir moko ne to, ko tau reikia, o to, ką patys išmoko prieš daug metų, ir jiems reikia atbirbinti savo valandas, nes taip priklauso pagal etatą. To diplomo, kurį tau įteikė, vertė jiems mažiausiai groja.

Jei manai, kad mokykloje tavo vaikams svarbu mokytis gerais pažymiais, gerai rašyti kontrolinius, klausyti mokytojų ir tikėti tuo, ką jie sako, tai tave nubaus (nes gyvenime laukia dideli nusivylimai: tavo vaikų karjera tikrai eis ne taip, kaip tu įsivaizduoji, ir tau vaikai niekada nepadėkos, o kai jiems sueis trisdešimt penkeri, nebenorės su tavim bendrauti apskritai). Tavo vaikus irgi nubaus, nes tiems vaikams reikės būti nuėjus klystkeliais kol jie supras, kad gyvenant svetimą gyvenimą (tai yra, nubraižytą tavo tėvų pagal jų keturiasdešimties metų senumo neišsipildžiusias svajones) laimė gyvenime bus minimali arba jos visai nebus.

Ryšio tarp pažangumo mokykloje (arba gero lankomumo) ir laimės gyvenime jokios nėra ir niekada nebuvo, ir tai žino visi, tik bijo patys sau tai pripažinti.

Pirmūnas mokykloje arba aukso medalininkas yra beveik tiesus kelias į nykią egzistenciją ir buvimą varžteliu už pusiau elgetišką algą kokioje nors didelėje bendrovėje, kur jūsų net vardo neprisimins.

Bendrovės savininkas, kilęs iš Lietuvos provincijos miestelio, šiuo metu gyvena pietų Italijoje ir mokykloje jis buvo blogas mokinys, nes jam neįdomu buvo tos nesąmonės apie trečiąją kirčiuotę ir organinę chemiją, o jis (turbūt teisingo auklėjimo dėka) anksti išmoko neužsiimti tuo, kas jam neįdomu. Bendrovės savininko žmona yra menininkė, kuri nepaklausė tėvų, kurie aiškino, kad dizainas – ne profesija ir kad reikia studijuoti ką nors rimto. Ji nenuėjo studijuoti nieko rimto, o užsiėmė tuo, kas jai įdomu, ir yra labai laiminga.

Jos klasiokės, kurios studijavo ką nors rimto, susitikinėja penktadieniais, laka pigų vyną tinklinėje picerijoje ir skundžiasi darbais ir vyrais. Tinklinės picerijos savininkas, kur jos leidžia savo algas, gyvena Ispanijoje ir jis irgi buvo blogas mokinys, ir mokytojos apie jį irgi sakė, kad iš jo nieko gero nebus: „Petkevičiau, o tu išvis eisi gatves šluoti“. Pagaunate sistemą? Čia jums prieš rugsėjo antrąją, pamąstymui.

Iš kur žinau? Man pačiam sakė mano klasės auklėtoja, amžiną jai atilsį, kad man gyvenime nieko gero nebus su anglų kalba, o lietuvių kalbos mokytoja rašė blogus pažymius, nes rašinėlius rašiau ne pagal planelį, kurį ji keverzojo ant lentos.

Beje, tas tiesioginis ryšys tarp prasto arba vidutiniško mokymosi mokykloje ir pasiekimais gyvenime veikė ne tik Vytauto Landsbergio nustekentoje Lietuvėlėje, kurią pardavė Europai už alaus butelį ir skalbiamuosius miltelius. Taip pat buvo ir sovietmečiu, tik visi buvo taip įpratę meluoti ir apie šią formulę vengė kalbėti, kad nesinervintų.

Kažkada keletą metų turėjau radijo laidą, kur šnekinau žinomus žmones, daug pasiekusius įvairiausiose profesijose. Galiu klysti, bet nė vieno pirmūno tarp jų nebuvo.

Tai jeigu visi bus gudrūs, kas gatves šluos? Turbūt tie, kam patinka gatves šluoti. Tikiuosi, kad tai nebūsite jūs, kurie taip klausiate, nes gatvių šlavimas nėra bloga profesija arba skirta neprotingiems. Ji – ne visiems, bet ir neurochirurgas yra profesija ne visiems. Gyvenime mylimo darbo, kaip ir mylimo žmogaus, kaip ir laimės niekas neduoda, visi pasirūpina patys.