Dar prieš kelias dienas karalienė spėjo nudirbti vieną pagrindinių darbų: paskyrė savo vyriausybei vadovauti (toks ir pavadinimas ligi šiol, “Jos Didenybės vyriausybė”, nors ir yra žmonių išrinkti politikai, bet tarnauja monarchei) ministrę pirmininkę Liz Truss.
Buvo aišku, kad valdovės darbų pabaiga visai arti: paprastai naująjį premjerą arba premjerę karalienė paskiria Londone, o šįkart ji jau buvo ten, kur jai mieliausia širdžiai, Balmoralo pilyje Škotijos šiaurėje. Pilis nelabai sena (XIX amžiaus), bet valdos didelės, ir dar visai neseniai Elžbieta II ten vairavo savo visureigį: jai patikdavo vairuoti, tai buvo kone vienintelis žinomas jos hobis, ir tai tik sąlyginai: dar tarnaudama kariuomenėje jaunystėje ji įgijo vairuotojos ir automechanikės specialybę. Kaip ir daugeliui karališkos šeimos narių, karo tarnyba jai buvo pareigos dalis, kuria ji didžiavosi.
Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė “ir kitos jos valdos ir teritorijos”, kurias karalienė ėmėsi valdyti karo išvargintame Londone, kur per jos karūnavimo puotą galiojo apribojimai (nes visoje šalyje tebegaliojo maisto normavimas) buvo nepavydėtinoje padėtyje. Po septynių dešimtmečių viešpatavimo karalienė išėjo, palikdama vieną galingiausių ir turtingiausių pasaulio šalių, inovancijos centrų, švietimo ir mokslo švyturį, galingą branduolinę valstybę su puikia kariuomene, laisvės idealais ir nebijančia sunkių sprendimų.
Kai 1901 metais į kitą pasaulį išėjo karalienė Viktorija, po savo ilgo valdymo atvedusi Britaniją į XX amžių ir palikusi savo žmonėms didžiausią pasaulio imperiją, visi sakė, kad šalies istorijoje didesnės valdovės nebebus. Karalienė Elžbieta II parodė, kad viskas įmanoma.
Kažkada JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, palikdamas Baltuosius rūmus po antrosios kadencijos, kukliai pasakė apie tai, ką pasiekė Amerika per tuos metus: “Neblogai, visai neblogai.”
Elžbieta II galės, sutikųsi Kūrėją ir žvelgdama į savo nueitą kelią ir tai, ką jai valdant pasiekė jos šalies žmonės, pasakyti tą patį. Laisvė ir valdos buvo apgintos, o didžiausiai imperijai subyrėjus, buvusios kolonijos taikiai išeidavo, likusios Londono draugėmis ir prisijungusios prie Sandraugos, ir buvo išpuoselėtas ir apsaugotas ypatingasis santykis su didžiąja praeities varžove, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
O prezidentas Ronaldas Reaganas, kurį citavau, buvo vienas iš dešimčių pasaulio galingųjų, kuriuos karalienė sutiko per savo labai ilgą tarnystės laiką. Tapusi karaliene tais metais, kai dar buvo gyvas Josifas Stalinas, ji buvo ne XX amžiaus istorijos liudininkė, o istorijos dalis.
Princesę Dianą, buvusią princo Čarlzo žmoną, žuvusią 1997 metais, vadino širdžių princese, ir ji kalbėjo apie tai, kad nori būti žmonių širdžių karaliene. Žuvus princesei, daugeliui karalienės užuojautos žodžiai pasirodė šalti. Tačiau Elžbieta II nebuvo širdžių karalienė ir emocijos nebuvo jos stiprioji pusė. Jai visas gyvenimas buvo tik pareiga ir tarnavimas: savo žmonėms ir tikėjimui, nes ji dar buvo ir anglikonų bažnyčios galva.
Oficialusis titulas buvo toks: “Dievo valia, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės ir kitų jos valdų ir teritorijų karalienė, Sandraugos galva, tikėjimo gynėja.”
Jos vyriausiasis sūnus, princas Čarlzas, automatiškai tapo karaliumi, nors karūnavimas bus kažin kada, greičiausiai 2023 metais.
Karalienę pas save pasikvietė amžinybė, o Britanija gyvens amžinai.