Šalyje yra tokios niūrios nuotaikos, kad, rodos, tuoj pradės lyti skėriais, gedulo kaspinais ir kapinių vainikais. Kas atsitiko? Kodėl šaliai esant tokioje geroje ekonominėje situacijoje atmosfera yra tokia slogi?
Matyt, svarbu yra ne tai, kaip kas yra, o kaip kas atrodo ir pasijunta. Anglų kalboje yra toks terminas, „feelgood factor“, gero jausmo faktorius, kuris yra ne apie skaičius ir ne apie patvirtintus faktus, o apie emociją. O paskutinį kartą geros emocijos buvo Lietuvoje per Dainų šventę.
Net vasara Lietuvoje buvo tokia puiki, kad niekas nesiskundė blogu sezonu pajūryje. Vis tiek visi bambėjo dėl pakilusių kainų. „Michelin“ apdovanojimai, net ir tie (rodos) sukėlė daugiau erzelio negu džiaugsmo.
Liūdesys yra todėl, kad naujoji valdžia ateina klupdama, krisdama ir nusišnekėdama, o senoji irgi išeina be jokių dainų ir tikrai ne aukštai pakelta galva. Kiūtina į šalį pikti, neįvertinti, neteisingai apkaltinti. Net tie, kas už juos balsavo daug metų, nelabai randa gerų žodžių jiems apibūdinti.
Kolega Romas Sadauskas-Kvietkevičius nuotaikų tema parašė tokį gerą straipsnį „Delfi“, kad aš jam užpavydėjau: „Kamala Harris ir Ingrida Šimonytė pralaimėjo dėl tos pačios priežasties“. Nors daug rašiau apie rinkimus JAV (net kelių draugų netekau, mat kas gi nori su trumpininku bendrauti, čia beveik kaip vatnikas pagal dominuojančią ideologiją), bet taip gerai, kaip Romas, nesugebėjau sugalvoti.
Palygindamas raudonsprandį JAV fermerį ir Veisiejų turguje savo užaugintas bulves parduodantį dzūką, tarp kurių daugiau panašumo negu tarp Kalifornijos ir Nebraskos gyventojų, autorius tiksliai diagnozavo tai, ko aš per savo velnių priėdusį būdą ir aroganciją nesugebėjau aprašyti per keletą metų.
Per pirmąją Donaldo Trumpo kadenciją švenčiau Velykas Minesotoje, giliame jos kaime, su bičiuliais fermeriais, ir ten niekam nebuvo absurdiška niekas, apie ką kalbėjo prezidentas, nuo kurio spjaudėsi turtingų Kalifornijos miestelių akademinis ir meninis elitas. Ten, Minesotoje, kalbėjo lygiai kaip žmonės iš Lietuvos kaimų ar mažų miestelių: brangstantis kuras, augantys mokesčiai, mažos supirkimo kainos, iš kiekvienos skylės lendantys biurokratai su vis naujais reikalavimais.
Amerikoje balsuojantieji visiškai nepajuto atsainiai arogantiškų „The Economist“ žurnalo vertinimų apie puikiai besilaikančią ekonomiką ir gerus skaičius: infliacija sumažėjusi, nedarbas labai nedidelis, perspektyvos puikios. Kembridžo universiteto auklėtinių iš turtingų šeimų mintys („The Economist“ pasižymi tuo, kad beveik visi autoriai yra ne tik iš to paties elitinio Anglijos universiteto ir net iš to paties to universiteto koledžo, ir pažįsta vieni kitus) visiškai nieko nereiškė tiems, kas matė kainas parduotuvėse.
Lietuvoje didžiulis skaičius žmonių nemato jokio pagrindo optimizmui. Jie negirdi žinutės, nes su jais niekas nešneka, išskyrus jų pačių aplinką.
Šiandien Lietuvoje niekas iš valdžios nebesusišneka su žmonėmis ir jie tiek užknisti, kad balsuos net už visiškus nevykėlius, apgailėtinos melagės vedinus, kurių koalicijos lipdyba priminė karvių šokį ant ledo arba palapinės statymą negrabių skautų stovykloje, kur visi vaikai palapinę mato pirmą kartą.
Kiek reikia būti apleidus komunikaciją, kiek reikia nieko neklausyti iš rinkėjų, kiek reikia būti užteršus viską tvarumo, judumo, politkorektiškumo, įtraukties, aprėpties ir darnios plėtros burtažodžiais, kad tarp žmonių būtų toks pasirengimas balsuoti už bet ką, kad tik ne už dabartinius – už partijas be programų, be idealų, be pažadų ir net kai kuriais atvejais be lyderių, kurie nors truputį atsako už savo veiksmus ir žodžius. Tokių liūdno jausmo nebuvo nuo Rolando Pakso laikų. Jį juk irgi išrinko žmonės. Prisimenate tą liūdną metą? Gero savaitgalio.
Tai, kad konservatoriai nesusišneka su žmonėmis jau daugelį metų, niekam ne naujiena. Aš dar buvau jaunas žmogus, kai visi, kas netingėjo, kalbėjo apie konservatorius, kad komunikacija – ne jų stiprioji pusė. Nepadeda ir arogancija, ir pašaipa, ir tingėjimas aiškinti.
Žinau, aš ir pats toks, tik aš ne politikas ir niekada juo nebuvau. Už mane niekas nebalsuoja ir nebalsuotų net ir tada, net jei mano vardas būtų rinkimų biuletenyje, o aš negalėčiau būti jokiose renkamose pareigose, nes neišlaikyčiau nė dviejų valandų, kol pradėčiau tyčiotis iš susirinkusiųjų posėdžių salėje.
Norite žinoti, kaip atsitiko, kad Lietuva išsirinko dabartinę valdančią koaliciją? Paklauskite dabartinių valdančiųjų, tai jų darbas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
