Taip ir mes, žmonės, kurie myli laisvę ir savo vertybes (taip, juoda ir balta, myli-nemyli, patriotai ir išdavikai, laisvės gynėjai ir Kremliaus ordos – supriešinimas nebėra keiksmažodis, aiškumas nebėra jaunatviškas maksimalizmas ir nepriklausomybė nebėra tuščias žodis), mes matome, girdimi ir odos plaukeliais jaučiame, kad mūsų žemė pilna svetimųjų. Ir mes nesiruošiame pasiduoti jiems tik todėl, kad jie aršūs, agresyvūs ir atkaklūs.
Kai kalbu apie svetimuosius, žinoma, neturiu galvoje tų, kas yra karo pabėgėliai iš Ukrainos ar disidentai ir laisvamaniai iš Rusijos ar Baltarusijos, kuriuos mes svetingai priėmėme ir priimsime dar, dešimtimis tūkstančių, jei reikės. Jie ne svetimi. Kiekvienas ukrainietis tapo lietuviu šių metų vasario 24 dieną, o kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, kaip sako Lietuvos Konstitucija.
Čia kalbu apie tuos, kas Lietuvos nekenčia, bet galvoja, kad tikrai myli Lietuvą, kaip kažkada dainavo Mikutavičius prieštaringoje dainoje, kurios lyrinis herojus buvo zirziantis vatnikas, šeimų sąjūdžio atstovas - jo atsiradimą poetas nuspėjo dar tada, kai šeimamaršių užkrato nebuvo, bet komposto duobėje jau brendo patvoriniai puvėkai: pavydūs, amžinai nuskriausti ir linkintys bloga visiems, kam yra geriau.
„Mano pašto dėžutė, tarsi minų po karo / Pilna piktų laiškų, neužsidaro / Priminimai ir skolos įvairiausio spektro / Sąskaitos už vandenį, dujas ir elektrą“ – čia gi mūsų laikų vatnikas, runkelis, šeimų maršo kroksas, kuriam valdžia kalta, kad jis prisiėmė paskolų ir jų nemoka laiku, ir jam nepatinka sąskaitos, vargšelis dvasingasis elgeta, įžiebkit jam lemputę dykai, dujų priperskit į vamzdį nemokamai, jis gi taip myli Lietuvą ir savo tradicinę šeimą.
Jiems visi kalti, kad jiems nesiseka. Kaip ta vaikščiojanti kvailumo pūslė, kuri iš Nidos pėsčiomis nuėjo į Rusiją, neturėdama vizos, ir šešias valandas buvo rusų pasieniečių klausinėjama Kaliningrade. Tranzitą apriboti galime, bet lietuviškos kvankos yra nesustabdomos. Sakė, baladojo į tuščią Lietuvos pasieniečių būdelę, nors geriau turėjo pabelsti į savo tuščią, aidinčią, kaip pasibaigęs flakonas nuo plaukų lako, makaulę. Ji kaltina Lietuvos pasieniečius, kad jos nesudabojo. Ją grąžino atgal, nes kam tokia reikalinga Rusijai. Nesiųsi juk į karą Ukrainoje: nueis kiemais iki Turkijos teritorijos, pasibarškinus į kokią būdelę, vėl bus bėda.
Kas yra svetimieji, nesunku pastebėti. Tai tie, kas piktinasi ir tyčiojasi, kad užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis arba karo ministras Arvydas Anušauskas išeina atostogų - nekartosiu šlykštybių, kurias ta tema rašo apie ministrus. Juo labiau, kad, pažįstant Landsbergį ir Anušauską, aš galiu jums pažadėti, kad nei vienas, nei kitas neišsijungs savaitei telefono ir nesėdės akis užpylę kokiame HBH arba Paršelio rojuje, garsiai skelbdami, kad jiems dabar atostogos ir netrukdykit ilsėtis.
Tirščiausias pasipiktinimas yra iš tų, kas patys darbe ir trijų minučių nėra buvę po darbo pabaigos (atvirkščiai - jie pradeda užsidarinėti likus dvidešimčiai minučių iki darbo pabaigos), rėkia “kaip mums moka, taip ir dirbam” ir iš darbovietės tualeto kasdien prisisuka po pusę rulono tualetinio popieriaus, kad į namus pirktis nereikėtų. Jie tai tikrai būtų geresni ministrai ir geriau Lietuvai tarnautų.
Svetimi žmonės mūsų žemėje gryniausia forma matyti ten, kur iš jų niekas nieko neatėmė, kur jų niekaip nenuskriaudė, kur niekas jiems neskolingas ir kur, atrodytų, jie neturėtų turėti jokio reikalo piktintis. (Panašiai skundžiasi dėl manęs, kad valgiau restorane – ten šimtai žinančių, kodėl turėjau maitintis namie arba nesimaitinti išvis, nors, regis, ne už jų pinigus kramčiau: skaitykite ČIA).
Klasikinis pavyzdys buvo dviračių rinkimas Ukrainos vaikams, kuriems šiemet nedaug džiugių netikėtumų ir begalės tokių, kurie jų nedžiugino: skaitykite ČIA.
Priminsiu: čia ne valstybės lėšos, čia suaugę ir vaikai atiduoda savo dviračius arba prisideda pinigais. Betgi ne, yra zyziančių: „o tai kas lietuvių vaikais pasirūpins, o dėl ukrainiečių paskutines kelnes nusimaus?“. Tu ir pasirūpink, daug nezyzusi, tu pikta provincijos teta su gėlių puokšte feisbuko profilyje – kiek tavyje pykčio likę susicukravusio, fermentuoto ir įbetonuoto nuo sovietmečio laikų, kad kai žmonės, nieko iš tavęs neprašydami, daro kažkam kažką gero, tu vis tiek sugebi purkštauti ir niršti?
Neeikvokite laiko, ginčydamiesi su svetimaisiais. Atsakymas į kiekvieną pykčio purslą ir svetimųjų pagiežą galiu būti tik dar daugiau gerų darbų. Kažkas pyksta dėl dviračių ukrainiečiams? Padovanokime Ukrainai dar daugiau dviračių. Spaudžia nebetaikyti sankcijų Rusijai? Taikykime daugiau sankcijų jai, ir tiekime daugiau ginklų Ukrainai. Šaiposi iš Bayraktaro, paaukoto Ukrainai? Surinksime dar tris. Jų įniršis, melagienos ir patyčios turi būti mums kuras mūsų pozityviems darbams. Jie nepereis į mūsų pusę – savo frontą galime stiprinti tik patys.