Premjero nuomone, tarnautojui reikėtų patausoti sveikatą ir nekreipti dėmesio į Valstybės vadovo užgaidas. O Prezidentui? „Jis gali bilietą sudraskyti.“
Maždaug taip atrodė Vyriausybės kanceliarijos vadovo Stasio Lozoraičio ir premjero Ernesto Galvanausko dialogas apie Prezidentą Antaną Smetoną, besirengusį pasakyti sveikinimo kalbą pirmą kartą tiesioginiuose rinkimuose išrinktame Steigiamajame Seime 1920 m. gegužės 15 dieną.
Taigi šią savaitę sukanka lygiai 100 metų, kai paskelbta Lietuvos Respublika, ir tik COVID-19 sutrukdė surengti šiam, XII Seimui, tradiciškai trankų minėjimą su vietinių bei užsienio politikų kalbomis apie demokratijos vertybių puoselėjimą, atsakingą įstatymų leidybą, pagarbą Europos istorijos kūrėjams.
Steigiamajam Seimui buvo ir 80, ir 90, bet pasakytieji turtingi reikšminiai žodžiai vis dar neįgyja realios vertės – ir ne todėl, kad, išskyrus Vytautą Landsbergį ir dalimi Česlovą Juršėną, kitiems įvairaus lygio Lietuvos vadovams kalbas rašė ir rašo patarėjai, tad sunku suprasti, ar jie tikri tuo, ką perskaito. O todėl, kad minėjimai yra toks pat elito rodymosi ritualas: kalbas reikia atklausyti, paskui priėmimuose mielai sudalyvauti. Ir mažai galvoti apie kuriamą politinę kultūrą.
2000-aisiais, menu, kauniečiai minėjo Steigiamojo Seimo dieną prie Muzikinio teatro kartu su sau išsirinktu meru Vytautu Šustausku, tik kalbą vietoje šio politko skaitė jo pavaduotojas.
S. Lozoraitis 1920 m. gegužę paliko tikrai įdomų dokumentą, kaip rodymasis ir intriga, glūdinti tamsiojoje žmogaus prigimtyje, gožia Idėją.
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas šio tarnautojo (pagal dabartinį statusą – Vyriausybės kanclerio) pranešimas Ministrui Pirmininkui apie pasirengimą pirmam parlamento posėdžiui Valstybės (dab. Muzikiniame) teatre atskleidžia tampančiųjų elitu asmenų savivertės suvokimą.
Todėl šiandien su palengvėjimu tas politikas, kuris už reprezentacijai skirtas lėšas keičia sau padangas ar viešai svarsto, kurio frakcijos kolegos „Lexus“ yra geresnis, gali su palengvėjimu atsidusti: antai anais laikais irgi paprasti žmonės buvo!
Elitui juk svarbu, kurioje ložėje, kokioje vietoje jis sėdi? Pasirodo, kai kuriems tai kur kas labiau rūpi, nei gegužės 15 dienos programoje numatytas proginis ąžuolų sodinimas ar pamaldos arkikatedroje bazilikoje.
Šit: „Žemaičių kapitulai buvo suskirstę balkono ložą A vis-a-vis generaliteto ložos, bet pasikalbėjime su p. p. ministeriais paaiškėjo, kad jie tą ložą nori užleisti p. Prezidentienei, p. V. Tarybos Pirmininko žmonai, p. p. Ministerių ir viceministerių žmonoms, mano buvo paaiškinta, kad kadangi Kabineto kanceliarija siuntinėja bilietus tiktai oficialinėms asmenims ir organizacijų atstovams, tai p. p. ministerių žmonoms mes turbūt ir neturėtume duoti atskirą vietą, nes ministerių žmonos, kaipo tokios, politinės reikšmės neturi, jeigu gi p. p. ministeriai reikalauja joms atskiros ložos, tai galima pavesti ložes N. N. 7 ir 8, nes toliau sėdės Aukštųjų kursų atstovai, o iš kitos pusės tos ložos yra atskirtos nuo diplomatų ložos perėjimu.“
Tačiau ministrai tokiam S. Lozoraičio sprendimui nepritarė, todėl jų žmonoms buvo skirta atskira ložė. Bet ponia Sofija, prezidentienė, įsižeidė, gavusi vietą šioje ložėje: ji turinti būti kartu su Vyriausybe, ten, kur ir vyras. Ir kariuomenės vadas pareikalavo sau vietos Ministrų kabineto ložėje, o ne kažkur atskirai.
Tada reikalavimą iškėlė Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Petras Leonas, kad vietas teatre gautų visa jo vadovaujama komisija, nes jis kitaip neateis. Ką padarė valdininkas? Išbraukė svečius – užsienio misijų sekretorius: „Visą tą dieną be pertraukos skambino pas mane telefonu įvairūs valdininkai ir karininkai reikalaudami bilietų ir reikšdami nepasitenkinimą, kad bilietų nėra.“ Su Seimo narėmis Vyriausybės kanceliarijos šefas kivirčų neturėjo.
Na, tad apie Seimo narius. Juk po iškilmingo posėdžio parlamentas persikels į nuolatinę darbo vietą. Kaip bus paskirstytos vietos posėdžių salėje? Kai valdininkas susitinka su frakcijų atstovais, žinoma, turi paisyti laimėjusios rinkimus daugumos lyderio: „[Krikščionių demokratų] atstovas pareiškė, kad jie užims vietas kairėj pusėj, kur paprastai sėdi [socialdemokratai], toliau, t. y. centre, jis siūlė duoti vietą [Darbo federacijai] ir dešinėj pusėj [Valstiečiams liaudininkams demokratams] ir Valstiečių Sąjungai.“
Gal dešiniajai jėgai kairė pusė iš pradžių atrodė patraukli pagal atstumą nuo lango?
Paskui „tautinių mažumų atstovams kun[igas] Krupavičius siūlė vietą dešinėj pusėj užpakaly“. Ir nors galiausiai dešinieji sutarė sėsti dešinėje, Mykolas Krupavičius, anot S. Lozoraičio, dėl tautinių mažumų atstovų „nenorėjo nusileisti ir siūlė jiems vietą, kaip jis pasakė: „Už mūsų, užpakaly.“ Žydų atstovas prašė paaiškinti, kas tai reiškia, „už mūsų“, jam buvo atsakyta, kad žydams siūloma atsisėsti už kr.-demokratų. „Ну нетъ, спасибо“, – atsakė į tai žydų frakcijos atstovas.“
Be to, prieš posėdį atėjo Seimo narys Jonas Vailokaitis ir pareikalavo prezidiume pastatyti jo atsiųstą stalą, nors šis niekaip netiko.
Steigiamojo Seimo sekretorius Ladas Natkevičius reikalavo perdaryti prezidiumo pakylą, kadangi nusprendė ten įrengti dvigubai daugiau vietų referentams, kurie padės jam dirbti: „Ką Tamsta manai, tą manyk. O aš manau, kad stalas sekretoriams turi būt pastatytas“, – atrėžė man p. Natkevičius“, rašo S. Lozoraitis.
Vis dėlto dokumente įdomiausia aplinkybė yra ta, kaip liko „nustumtas“ esą jauniausias amžiumi Steigiamojo Seimo narys: „Narių skaičius, vyriausio ir jauniausio narių pavardės buvo įrašytos į tam tikrą lapą, bet, nežinau kodėl, p. Valstybės Prezidentas jauniausio nario pavardės nepaminėjo ir sekretoriavo p. Muraškaitė.“
Ar dėl šios aplinkybės Antaną Matulaitį vėliau daugelyje istorijos šaltinių pakeitė Ona Muraškaitė? Bet galima manyti, kad S. Lozoraitis suklydo rengdamasis posėdžiui ir tikrindamas dokumentus, nes dabartiniai šaltiniai rodo kelių savaičių gimimo datų skirtumą. Ir vis dėlto Steigiamojo Seimo iškilumas ryškus ne dėl kelių pareigūnų – prezidentų, ministrų ir jų žmonų, kelių Seimo narių susireikšminimo.
Valstybės politikos idėja buvo tokia aukšta, kad ją Steigiamasis Seimas diegė ir gynė ne tik naujais, Lietuvos dar nepatirtais įstatymais, bet ir krauju: paminėtasis Seimo narys A. Matulaitis įžymus tuo, jog žuvo kaudamasis už Tėvynę 1921 metais.
Daugelis Seimo narių, prasidėjus karui, patikėję parlamento pareigas septynių narių Mažajam Seimui, išėjo kovoti. Daugelis aukojo lėšas, prisidėdami, kad karinė krizė būtų įveikta.
Daug Steigiamojo Seimo narių sovietų buvo represuoti, kai kurie jų – kaip Zigmas Starkus, buvęs ministras, žurnalistas, opozicinio „Ryto“ dienraščio redaktorius – ir sušaudyti. Jiems buvo įpaišytas nusikaltimas skelbti 1920-aisiais Lietuvą esant demokratine Respublika.
Ir tik kai kurių parlamentarų ambicijos neleido suvokti savo epochos istorinių faktų reikšmės: po dvejų metų, kai rugpjūčio 1 d., už langų griaudėjant audrai, buvo priimama pirmoji nuolatinė valstybės Konstitucija, kairieji balsavimą demonstratyviai ignoravo. O juk priimtas pirmasis pagrindinis įstatymas! Ta audra gal buvo ženklas, kad 1927 m. balandį Konstitucija liks visiškai sulaužyta ir apskritai neliks Seimo?
Netruks pasirodyti „Parlamento studijų“ žurnalo redakcinės kolegijos narės dr. Audronės Veilentienės monografija „Išsaugoti Nepriklausomybę (Seimo veikla užsienio politikoje 1920–1927 metais)“, kurioje istorikė naujai atskleidžia pirmosios Respublikos parlamentinio darbo nuopelnus – tarp jų yra ne tik Respublikos paskelbimas ir Konstitucija, bet ir prieš 100-metų vykusios Lietuvos derybos su Sovietų Rusija, ginkluoto pasipriešinimo organizavimas, žemės ir kitų teisiškai pagrįstų reformų diegimas. Rankraštį buvo labai įdomu skaityti, nes autorė įrėmina spalvingus politinius konfliktus ir ginčus, apnuogina tikrą ir tariamą lyderystę remdamasi gausiais archyvų šaltiniais.
Tik ar mes nežinome, kur yra ne tik 1920-ųjų gegužės 15-osios deklaracija, bet ir Aleksandro Stulginskio pasirašytasis Konstitucijos, kitų įstatymų pirmieji egzemplioriai, susirašinėjimas, apskritai – visas 1920–1927 metų Seimo archyvas? Spėjame. Čia jau ne sovietai tą mūsų parlamento archyvą sunaikino. Ar tai svarbu?
Nelabai. Šių dienų įvairios pakraipos politikai mielai sutars pastatyti dar vieną paminklą Antanui Smetonai, „seimokratijos“ kritikui. Tai toks laiko ženklas.
Kai kuris dabartinis politikas pirma rūpinasi savo asmens būtimi, jam itin tinka visi praeities ekspertų tekstai, kuriais teisinama „istorinė būtinybė“ pažeisti ne ką kita – pagrindinį įstatymą. Net jei pačių perversmo dalyvių vėliau pasakyta, kad pavojaus iš tikrųjų nebuvo, įvykis prieš kone 90 m. kažkodėl šiuolaikinėje Lietuvoje turi atrodyti kaip ryžto galia, nors po jo – spaudos iur viešų renginių cenzūra, kunigų už pamokslus, Universiteto profesorių už paskaitas persekiojimai ir korupcija, vis tiek mūsų dienų politikui pritars visi žinovai, suburti į specialią komisiją: „Juk Vyriausybė nutarė, kad reikia paminklo, vadinas, palaiminsim.“
Geriau jau ekspertai poniai Sofijai nutartų ką pastatyti – nė vieno neturinti, tad būtų originalu, kadangi gebėjo, kaip savo raportuose rašė užsienio diplomatai, sprendimus formuluoti – nieko be jos svarbaus valstybėje esą nebuvo galima sutarti.
Ir skulptoriui rastųsi daugiau erdvės vaizduotei, ir demokratijai – ne taip skaudu.