„Apelsinų kontrabanda“: Vilniaus praradimas, Smetona Berlyne ir noras gaminti lietuvišką cementą

Istoriko Gedimino Kulikausko knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ sugrįžta gausiai papildyta dar neskelbta medžiaga. Dvidešimt trijose istorijose atsiskleidžia Pirmosios Lietuvos Respublikos pasaulis: spalvingas, nepaprastai įdomus ir keistas.

Pasitelkiant daugybę faktų ir autentiškų fotografijų piešiama tarpukario Lietuva: siužetai įdomesni už randamus detektyvuose. Šioje kasdienybės istorijoje – daug pasakojimų apie žmones ir komiškus, o kartais didvyriškus poelgius ir įvykius, kurie nebūtinai pateko į „didžiosios istorijos“ puslapius. Tačiau iš jų, likusių užkulisiuose, mes galime sužinoti, ką galvojo, kaip elgėsi, ko norėjo ir ko bijojo mūsų tautiečiai prieš šimtą ir mažiau metų.

Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų apie šalies politinę situaciją ir buitį: Vilniaus praradimo aplinkybes 1918–1919 m. sandūroje ir... atkaklius siekius dar tarpukariu pradėti lietuviško cemento gamybą... Skirsnemunėje.

Išbėgę ir pasilikę

Bolševikams išties nebuvo kur skubėti – jų žvalgai pranešinėjo, kad Vilniuje buvusi vokiečių „kareivių masė nusiteikusi abejingai nori greičiau važiuoti namo...“ Miesto įgulą tuo metu sudarė menki buvusios vokiečių galybės likučiai, veikiausiai mažiau nei 1000 karių: pora batalionų, viena kulkosvaidžių kuopa, dalis husarų pulko ir vienas ulonų eskadronas. Tą pripažįsta ir patys vokiečiai: „Tarp abiejų šalių, kurios slaptai turėjo ir ginklų, stovėjo iš tikrųjų silpna vokiečių įgula, kuri tik dėl lenkų ir rusų vaidų galėjo viešpatauti mieste.“

Tai ir buvo viskas, ką generolui E. Falkenhaynui pavyko sukrapštyti iš senosios 10-osios armijos likučių, karštligiškai įkalbinėjant kareivius likti fronte savanoriais bent mėnesiui. Mat dar 1918 m. gruodžio viduryje generolas su siaubu išvydo, jog „iš Vokietijos nė vienas savanorių transportas neatvyko“, tad „senosios apkasų linijos“ išlaikyti nepavyks. Taigi, susikrimtęs E. Falkenhaynas gruodžio 14 d. pradėjo savo dalinius iš Vilniaus evakuoti, o Berlyną informavo, kad kažin ar beišlaikys ir likusią Lietuvą. Kilo grėsmė, kad sovietų vėliavos netrukus suplevėsuos ir Rytprūsiuose.

Kaip rašė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, vokiečiams pakėlus sparnus, „mieste kaskart neramiau darėsi... Įvairios partijos ėmė varžytis tarp savęs miestu ir valdžia.“

Išties, perimti valdžią (draugiškai nekreipdami didesnio dėmesio į Lietuvos Tarybą) ėmė ruoštis tiek lenkai, tiek sovietų valdžią mieste paskelbusi Vilniaus darbininkų taryba.

Matyt, tokį chaoso apimtą miestą išvydo ir vėlų 1918 m. gruodžio 19 d. vakarą kaip karo pabėgėlis į Vilnių iš Rusijos grįžęs liaudininkų demokratų partijos lyderis Mykolas Sleževičius.

Vaizdas nebuvo gražus – kaip ir daugelį miestiečių, Lietuvos Valstybės Tarybą ir vyriausybę buvo apėmusi panika. O A. Voldemaras ir čia pasirodė visų priešakyje. Gruodžio 20 d. jis kartu su finansų ministru Martynu Yču „suradę pretekstą – prašyti iš Vokietijos finansinės paskolos ir karinės pagalbos, skubiai išvyko į Berlyną“. Vyriausybės vadovą, puikiai suvokdami, kokių slegiančių padarinių turės jo pasitraukimas, „šiurkščiai protestuodami“, veltui mėgino sulaikyti žvalgybos vadas (ir Vilniaus miesto komendantas) Liudas Gira ir krikščionių demokratų partijos atstovas Vytautas Bičiūnas.

Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Stasys Šilingas pas jį atvykusį M. Sleževičių pasitiko beviltiška nuotaika: „Bolševikai plūsta didelėmis masėmis. Atsispirti nesą kuo... Kritus Vilniui, po kelių dienų pulsiąs ir Kaunas, ir visa Lietuva teksianti bolševikams.“ Ir siūlė drauge trauktis į nepavojingą vietą. Tačiau M. Sleževičius, pats dar neapšilęs kojų Lietuvoje, įtikino S. Šilingą, kad Taryba ir vyriausybė privalo likti Vilniuje, kad miesto „be pasipriešinimo ir kovos jokiu būdu negalima apleisti“.

Sunkiau buvo su A. Smetona, kuris M. Sleževičių pasitiko kitaip – su laikrodžiu rankoje. Ir jau pirmais žodžiais pareiškė, kad iki jo išvažiavimo telikusios keliolika valandų, kad vyriausybė privalo keltis į Gardiną, nes taip nutarę generolai K. Kondratavičius ir S. Žukauskas. M. Sleževičiui nusistebėjus, kodėl ketinama trauktis į valstybės pakraštį, o ne į Kauną, esantį „susipratusios Lietuvos centre“, A. Smetona atkirto, kad, generolų nuomone, „bolševikams Vilnių paėmus, Kaunas turėsiąs pasiduoti per kelias dienas, o Gardine bus galima laikytis kelis mėnesius...“

M. Sleževičiui toliau įtikinėjant likti Vilniuje iki paskutinės valandos ir priešintis atėjūnams, A. Smetona, regis, nusprendė, jog prieš jį stovi kietakaktis fanatikas, tad sutiko su argumentais pridūręs, kad „valdžios daliai visgi dėl visokio reikia vykti į užsienį“.

Nusivylęs M. Sleževičius išėjo gatvėn ir iš kiekvieno sutikto seno draugo ar pažįstamo tegirdėjo vieną patarimą – tik nesusidėk su Taryba. Tokia priešiška beveik visų nuostata savos vyriausybės atžvilgiu jam buvo kaip šalto vandens kibiras. Panašios nuotaikos virė ir vakare „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje vykusiame liaudininkų pasitarime. Dauguma reikalavo, kad Taryba būtų iš viso paleista, nes „kraštas jos nekenčia“. Kupini energijos karininkai karščiavosi ir piktinosi reikalaudami naujų žmonių valdžioje. M. Sleževičius buvo prieš Tarybos paleidimą – užsienyje ji jau buvo žinoma „kaipo Lietuvos valstybinis organas“.

Gruodžio 21 d. rytą M. Sleževičius sužinojo, kad „ponas Smetona... šiąnakt išvažiavo“, nepranešęs apie išvykimą į Berlyną net Vilniuje likusiems vyriausybės nariams...

Iš nevilties – į ryžtą kautis

Visi trys valstybės vyrai vėliau kaip vienas tvirtino, kad staigi jų kelionė į Berlyną buvusi būtina sąlyga šimtamilijoninei vokiškų ostmarkių paskolai gauti, taigi kitaip pasielgti niekaip negalėję.

Bet vargu ar komunistų maištų purtoma Vokietija galėjo leisti sau būti tiek išranki – dėl formalaus preteksto nesuteikti paramos paskutiniam buferiui, skiriančiam ją nuo bolševikų divizijų, jau trypčiojančių Rytprūsių pasienyje. Tad gruodžio 30 d. pasirašant paskolos sutartį vokiečių visai netrikdė, kad procese nedalyvavo lyg ir to į Berlyną išvykęs ministras pirmininkas A. Voldemaras (jis nuvažiavo toliau, ketindamas dalyvauti Paryžiuje vyksiančioje taikos konferencijoje). Netrikdė ir tai, kad sutartį (be A. Smetonos) pasirašė ir vos prieš mėnesį į Lietuvos Tarybą priimtas Voldemaras V. Čarneckis.

Be to, net pats M. Yčas, derinęs sutarties reikalus, nemini A. Smetonos parašo būtinybės (tepridurdamas, kad iki šio atvykimo vokiečiai lyg ir delsė sudaryti sutartį).

Likusieji Vilniuje apie išvykėlius nebuvo geros nuomonės. „Būtų buvę geriau, kad visi tie išvykę užsienin būtų grįžę Lietuvon ir čia dirbę naudingą darbą, nors ir gerai suprantu, kad tuo metu Lietuvoje dirbti buvo labai pavojinga...“ – vėliau diplomatiškai teigė M. Sleževičius. O Vilniaus karo komendanto padėjėjas Kazys Škirpa tiesiai išrėžė, jog „pasijutome likę be jokio vairo. Valstybės viršūnių išvykimas tokiu metu, kai priešas artėjo prie sostinės vartų, visų buvo suprastas kaip visiškas supasavimas, mažiausia – netekimas visų vilčių...“

Bevaldystė nusvarino rankas ir Vilniaus lietuviams – net sužinoję, kad vokiečiai pagaliau suteikė Lietuvai 100 mln. ostmarkių paskolą, jie niūriai rašė, kad „popiet šaukštai jau. Ir šiaip jau vargu būtų prasmės dabar Tarybai organizuoti kariuomenė... Peikiama, kad Taryba ir Valdyba pabėgusios iš Vilniaus ir iš Kauno ketinančios dar toliau bėgti Tilžėn ar Gardinan.“

Vieninteliam iš Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo Vilniuje likusiam Stasiui Šilingui, švelniai kalbant, apsisuko galva: gruodžio 22-ąją lietuvių karininkų susirinkime jis pasiskelbė diktatoriumi... Ne mažiau keistai elgėsi ir Krašto apsaugos viceministras Kiprijanas Kondratavičius, doras ir atsiklausti mėgstantis žmogus. Lietuvių karininkams jis pranešė, kad vyriausybė keliasi į Kauną, o kariuomenės štabas – į Gardiną. Patys karininkai galį vykti namo švęsti Kalėdų, o vėliau – elgtis, kaip nori...

Čia niūriai į šią politikų maišatį žiūrėjusių lietuvių karininkų kantrybė trūko. „Diktatorių“ S. Šilingą jie tiesiog nušvilpė, o paklusti K. Kondratavičiui atsisakė. Diktatoriaus pareigos buvo pasiūlytos M. Sleževičiui, bet jis šių beveik iškart atsisakė, nors sutiko vadovauti vyriausybei, sudarytai iš visų politinių srovių ir tautinių mažumų. Su viena sąlyga – jei bus suspenduota pasitikėjimą praradusios Lietuvos Tarybos veikla. Šitaip valstybės vairas it pernokęs obuolys nukrito tiesiai M. Sleževičiui, vos prieš kelias dienas buvusiam paprastu pabėgėliu, į rankas.

Gruodžio 26-ąją vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas paskelbė apie A. Voldemaro vyriausybės atsistatydinimą, o M. Sleževičius buvo oficialiai pakviestas sudaryti naujos vyriausybės.

Naujasis ministras pirmininkas čia pat atleido visų nemėgstamą K. Kondratavičių (šis dingo paėmęs iš Apsaugos ministerijos kasos 10 tūkst. ostmarkių) ir nepaisydamas beviltiškos padėties, atsiraitojęs rankoves, ėmėsi organizuoti krašto gynybą.

Jau gruodžio 29-osios atsišaukimu „Į Lietuvos piliečius“ gyventojai buvo pakviesti stoti savanoriais į kariuomenę gynybai nuo bolševikų. Paskelbta karininkų, medikų, kareivių mobilizacija, imti formuoti daliniai. Tad paskutinėmis 1918 m. dienomis spėjo susiburti iki 500 savanorių (bet tik maždaug kas dešimtas iš jų turėjo šautuvą)... Šie ryžtingi veiksmai, nors ir nebeišgelbėjo Vilniaus, pakėlė visuomenei ūpą: buvo bent jau matyti, kad kažkas daroma.

1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus pasitraukė paskutiniai vokiečių kareiviai, liūdnai paskelbę, kad „46-oji saksų landvero brigada, kuri 1915 m. rugsėjį pirmoji įžengė į Vilnių, dabar tapo ir paskutiniuoju vokiečių koviniu daliniu, kuris paliko miestą“. Kartu su vokiečiais į Kauną evakavosi ir Lietuvos vyriausybė su kariuomenės vadovybe. Beje, karo istorikas Vytautas Lesčius nurodo, kad lietuviai lyg ir bandė imtis kažkokių simbolinių karinių veiksmų Vilniuje: miesto komendantas Kazys Škirpa sausio 3 d. esą pasiuntęs karių būrį, vadovaujamą karininko Jakšto, žvalgybon į Naująją Vilnią, kur lenkų legionieriai kovėsi su bolševikais. Šis nuvyko, bet įvertinęs bolševikų gausą nusprendė atsitraukti. Tačiau V. Lesčiaus nurodytame šaltinyje tokių žinių nėra.

Kaune, beje, sausio 1 d. trumpai pasirodė ir A. Smetona, tačiau tik tam, kad iš ten į saugų prieglobstį Šveicarijoje išsiųstų savo šeimą. Juolab kad iš M. Sleževičiaus būsimasis Lietuvos prezidentas tesulaukė menkai slepiamos paniekos ir, kaip rašė pats A. Smetona: „Ponas Sleževičius jau statė sąlygą, kad V. Taryba nebesikištų valdžion, o Smetonai buvo duota suprasti, kad jis nebereikalingas...“ Bendrą visuomenės požiūrį į A. Voldemaro ir A. Smetonos pasitraukimą bene taikliausiai suformulavo būsimo prezidento bendražygis, tautininkas Liudas Noreika, savo laiške A. Smetonai rašęs: „Jumis visi laiko pabėgusiais, ir niekaip negalima išaiškinti ir įtikinti, kad ne.“

***

Lietuviško cemento svajonė

Cementas tarpukario Lietuvoje nebuvo savaime suprantama, pigi ir kasdienė statybinė medžiaga. Net ir 1930 m. kaimuose tvartai su betoninėmis grindimis buvo didelė retenybė ir tik labai stipraus, pasiturinčio ūkininko ženklas.

Didmeninė gero importinio angliško cemento kaina 1938 m. buvo maždaug 7 smetoniški centai už 1 kg – šių dienų kainomis tai būtų apie 20 euro centų. Dabartinio cemento net mažmeninė kaina yra perpus mažesnė – apie 11 euro centų už kg.

Tuo metu statybose daugiausia naudotas vokiškas, daniškas ir švediškas cementas. „Šių šalių cementas Lietuvoje praktikuojamas po karo ir visų inžinierių pripažintas tinkamiausiu“, – trumpai konstatuota spaudoje. Nemažai įsivežta ir SSRS, lenkiško, latviško, estiško, o nuo 1932 m. su šiomis šalimis varžytis ėmėsi angliškas „dramblio markės“ cementas, ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigoje jis net ėmė vyrauti Lietuvos rinkoje.

Beje, anglai didžiavosi, kad jų cementas ypač gerai įpakuotas: tiekiamas ne tik maišais, bet ir metalinėmis statinėmis (kiti tiekėjai, be maišų, naudojo ir medines statines). Kadangi cementas dažniausiai importuotas jūrų transportu, tai buvo išties nemažas pranašumas, juk cementas linkęs sugerti drėgmę ir taip prarasti kokybę.

Įdomu, kad brangaus tarpukario cemento pritaikymo būdų buityje būta išties daug. Spaudoje aprašyti išradingi smalininkiečiai, radę išeitį, kuo pakeisti brangius žiebtuvėlių uždegimo akmenėlius. Tiesiog ėmėsi gaminti savadarbius: „Sumala į miltus titnagą, sumaišo jį su cementu, atskiedžia vandeniu ir tą košelę supila į šiaudą. Kai cementas sutvirtėja šiaudo kevalą nuima ir turi ilgoką lazdelę akmenėlio benzininiam uždegtuvui. Belieka gabaliukais sulaužyti ir vartoti!“

Kad ir koks būtų geras užsienietiškas, Lietuvoje visą laiką svajota, norėta ir dairytasi galimybių įkurti savą cemento fabriką. Toks fabrikas buvo vienas geidžiamiausių, greta kitų labai norimų stiprios tautinės pramonės objektų: elektrinių, cukraus, popieriaus fabrikų.

„Mums dar stinga cemento, cukraus, popieros ir kitokių reikalingų savos pramonės fabrikų. Juos steigiant, kad ir su svetimų kapitalų pagalba, daug prisidėtų prie Lietuvos ekonominio gerbūvio sustiprinimo ir klestėjimo. Vystant savąją pramonę būtų užkirsta valstybei žalinga, o atskiriems piliečiams pražūtinga emigracija...“ – 1930 m. karštai aiškino žurnalistas Alfonsas Braziulis.

Tad apie 1933–1934 m. prasidėjo vietos paieškos lietuviškam cemento fabrikui statyti – minėti Skirsnemunės, Papilės, Debeikių pavadinimai. Ten esą yra „užtektinai kalkių akmens, kuris reikalingas cemento gamybai“.

O 1936 m. prasidėjo ir intensyvūs Lietuvos žemės gelmių tyrinėjimai, siekiant rasti geriausią vietą būsimam fabrikui. Kalkinio akmens paieškų tyrimams 1936–1940 m. Jiesios slėnyje prie Kauno ir aplink Skirsnemunę vadovavo profesorius Pranas Jodelė ir inžinierius chemikas Adolfas Damušis. Pastarasis net organizavo bandomojo cemento žaliavos vagono nuvežimą į Vokietiją tyrimams, taip pat norėdamas perprasti cemento gamybą lankėsi Čekoslovakijos ir Suomijos fabrikuose.

„Varžybose“ dėl geriausios vietos cemento gamybai ilgainiui ėmė pirmauti panemunė – kaip tinkamiausia ir pigiausia vieta transportuoti produkciją Nemunu. Suvalkiją ketinta cementu aprūpinti nuo Kazlų Rūdos link Jurbarko nutiestu geležinkeliu.

Spaudoje vis dažniau imti minėti Mažeikių ir Skirsnemunės apylinkių, Jurbarko vardai. Apskaičiuota, kad cemento fabriko statyba kainuotų apie 3 mln. litų (t. y. maždaug 8,6 mln. eurų).

1939 m. A. Damušis parengė cemento fabriko Skirsnemunėje projektą. Paskelbta, kad jau rugpjūtį čia bus pradėta uosto ir cemento fabriko statyba. Tikėtasi, kad fabrikas per metus pagamins 60 tūkst. tonų cemento. Tai turėjo daugmaž patenkinti to meto Lietuvos, per metus sunaudodavusios 50–100 tūkst. tonų cemento, poreikius.

Nors statybos darbai prasidėjo metais vėliau, 1940 m. gegužę, iki pirmo tarpukario lietuviško cemento fabriko trūko nedaug. „Tikimasi, kad 1941 m. jau turėsime savojo cemento“, – viltasi spaudoje.

Ir nors apie tokio fabriko poreikį kalbėta ilgus metus, Lietuvoje taip ir neatsirado privataus kapitalo atstovų, pasiryžusių tokiam projektui. „Dėl to noromis nenoromis pačiai valstybei teko imtis to klausimo sprendimo“, – 1939 m. liepą rašyta „Ūkininko patarėjuje“. Sprendimas buvo paprastas: įsteigti akcinę bendrovę „Cementas“, kurios pagrindiniu akcininku būtų valstybės iždas, tačiau stambi dalis tektų ir Žemaičių plento statybose sėkmingai dalyvavusiai danų bendrovei „Hojgaard & Schultz“.

Deja, visas viltis nušlavė tiek sovietų okupacija, tiek prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas.

Nuo 1952 m. (pradėta statyti 1947 m.) Akmenėje veikiantis cemento fabrikas šiandien pagamina apie 1 mln. tonų cemento per metus ir 60–70 proc. šios produkcijos parduoda Lietuvoje. Taigi, cemento (kuris atpigęs mažiausiai perpus) šiandien sunaudojame bent 6–7 kartus daugiau nei mūsų seneliai.

Savos gamybos cukraus svajonę tarpukario Lietuvai pavyko įgyvendinti, taip pat pasisekė bent iš dalies patenkinti ir elektros poreikį. Tačiau lietuviška cemento gamykla taip ir liko neišsipildžiusia tarpukario Lietuvos svajone...