Arūnas Kumpis. 10-ta misija. Sugrįžimas į Avdijivką

Į dešimtą savo misiją Ukrainoje išvykau lapkričio 12 dieną. Pakeliui į frontą dieną praleidau pas draugus Kyjive ir dar vieną – Dnipre. Taigi, savo dislokacijos vietą, netoli rusų okupuoto Donecko esantį miestelį, pasiekiau po trijų parų – lapkričio 15 dieną. Mes čia su keliais kovos draugais nuomavomės nedidelį, trijų kambarių namuką, kuriame ruošdavomės užduotims ir ilsėdavomės po jų. Šioje bazėje buvo likęs tik Som, kuris buvo paskendęs darbuose, nes vadovavo atakos dronų padaliniui, už kurio plėtrą tuo metu buvo atsakingas, ir Sever, anksčiau darbavęsis su prieštankinių raketų paleidimo sistemomis (PTRK) ir skraidinęs „Mavic 3“, o dabar, kaip ir aš, ėmęs mokytis pilotuoti FPV atakos dronus. Likusieji, Zenek, Semion ir Aleks, vis dar vykdė užduotis kitame fronto ruože, Kum buvo išvykęs atostogų.

Fronte situacija buvo švelniai tariant nekokia: rusai jau kelintą savaitę iš eilės įnirtingai atakavo mūsų kairiajame flange esančią Avdijivką ir pasistūmėjo ten porą kilometrų į priekį, mums iš savo pozicijų taip pat teko atsitraukti – tiesa, tik kelis šimtus metrų. Kadangi rusai subombardavo namą, kuriame mes ilgą laiką buvome įsirengę pozicijas ir iš kurio juos atakuodavome PTRK raketomis ir FPV dronais, Sever, pasiėmęs kelias „Fagot“ (prieštankinių raketų paleidimo sistema) raketas ir droną, kurį laiką važinėjo į Avdijivką padėti ten priešą stabdančiai Prezidentinei brigadai. Ten mes praėjusios mano misijos metu, Avdijivkos kokso chemijos gamykloje, buvome susiradę neblogą PTRK poziciją. Sever kaip tik joje ir buvo prieš gerą savaitę, kai rusų technikos kolonos pajudėjo iš netoliese esančios Krasnahorivkos link šalia gamyklos esančio terikono (milžiniško anglies atliekų kalno). Pasak Severo, tankų ir šarvuočių kolona buvo priartėjusi per porą kilometrų iki jo pozicijos. Šūviais iš „Fagot“ jis tuomet kliudė vieną tanką ir vieną BTR šarvuotį, o tanko sveidiniui pataikius į pastato sieną, buvo apdaužytas aplinkui skriejusiomis betono nuolaužomis. Kaip vyrai vėliau juokavo: „Sever sudalyvavo susišaudyme su tanku.“

Man atvykus, situacija aplink Avdijivką ir toliau buvo įtempta, tik rusai, per ankstesnius šturmus praradę dešimtis vienetų technikos, dabar keitė taktiką – nakties metu į priekį siųsdavo vien pėstininkus, kurie susitelkę netoliese, anksti ryte šturmuodavo mūsų pozicijas.

Kitą dieną po atvykimo iš karto prisijungiau prie Sever, kuris buvo pasiskolinęs FPV įrangą – mokinosi skraidyti atakos dronais. Dienos metu su juo skraidydavome netoliese esančiame poligone, o vakarais dar treniruodavomės su simuliatoriumi kompiuteryje. Kadangi prieš atvykdamas, porą savaičių jau buvau treniravęsis namuose, po savaitės tokio intensyvaus mokymosi jau jaučiausi galįs išskristi į savo pirmąją kovinę užduotį. Greitai tokia proga pasitaikė, tačiau pirma mes su Sever dar kartą suvažinėjome iki Avdiivkos.

Lapkričio 24-ąją, ketvirtą valandą ryto, į visureigį įsimetėme „Fagot“ prieštankinių raketų paleidimo sistemą, keturias raketas, droną, keletą granatų mėtymams iš drono ir pajudėjome link Avdijivkos. Ketinome nusigauti kiek įmanoma arčiau sąlyčio linijos, įsirengti ten poziciją ir pasižvalgyti taikinių. Idealiu atveju tikėjomės rasti dar rusų neužimtą mūsų senąją poziciją pramoninės zonos šiauriniame krašte, šalia terikono, kur netoli tvoros stovėjo didžiulis, gal 50 metrų aukščio, pramoninis pastatas.

Buvo apsiniaukę ir pūtė gana stiprus vėjas, nors lietus nelijo. Dardėdami duobėtais, šarvuotos technikos išdaužytais ir purvu padengtais keliais, po geros valandos privažiavome Avdijivkos pramoninės zonos pietvakarinį pakraštį. Visa teritorija atrodė kaip scena iš apokaliptinio filmo: aplinkui vien griuvėsiai ir duženos. Buvo dar ankstyvas rytas, todėl priešo artilerijos sviediniai atskriedavo tik retkarčiais, kaskart pasigirsdavo kulkosvaidžio ar automatinių ginklų ugnies garsai. Pravažiavome pro išgriautos betoninės tvoros spragą ir, kiek pavažiavę tarp griuvėsiais virtusių pastatų, sustojame vieno iš jų kieme. Žinojome, kad kažur čia, rūsyje, įsikūrę vienos iš brigadų žvalgai. Iš kieme stovinčios „Starlink“ palydovinio ryšio antenos ir generatoriaus burzgimo suprantame, kad pataikėme ten, kur reikia.

Pastatome savo visureigį po kažkaip stebuklingai išlikusia, skarda dengta pavėsine ir atidarę pusiau perplėštas, bet dar ant vyrių kabančias duris, plytelėmis išklotais laiptais leidžiamės į rūsį. Kiek palypėję atsitrenkiame į duris, kurias mums pasibeldus atidaro kokių trisdešimties metų, apvalaino kūno sudėjimo karys. Pasisveikiname ir užeiname į vidų. Iškart matosi, jog čia apsistoję dronų operatoriai – kokių 40 kvadratinių metrų dydžio patalpoje driekiasi pakampėmis išvedžioti antenų kabeliai, ant stalo išdėstyti monitorių ekranai, dronų valdymo pultai, baterijos, dronai. Čia esantys keturi kariai mums trumpai nupasakoja situaciją bei paskutines naujienas. Iš jų sužinojome, kad rusai jau visai priartėjo prie šios pramoninės zonos ir netgi karts nuo karto bando stichiškai į ją įsiveržti. Vienas iš tokių reidų buvo sustabdytas užvakar, kai tankas ir trys BTR šarvuočiai tiesiog pagrindine gatve įlėkė į pramoninės zonos teritoriją. Juos taikliais šūviais sunaikino gamyklos pastatuose isitaisiusios PTRK komandos. Su tikslesne operatyvine informacija apie mūsų padalinių ir priešų dabartines pozicijas vyrai pasiūlo susipažinti netoliese esančiame bataliono štabe. Po akimirkos vienas iš jų per griuvėsius mus jau lydi iki kito rūsio, kuriame įsikūręs vieno iš šias pozicijas ginančių batalionų štabas.

Pasiekę įėjimą, leidžiamės porą aukštų po žeme ir patenkame į gana erdvią patalpą žemomis lubomis. Mus pasitinka Sever pažįstamas bataliono vadas. Pasisveikiname ir iškart sėdame savo elektroniniame žemėlapyje žymėtis naujausio operatyvinio žemėlapio svarbiausių taškų. Mums jau išeinant, bataliono vadas, pastebėjęs, kad mes su Sever atpažinimui vis dar tebenaudojame žalios spalvos raiščius, taria:

– O mėlynų raiščių neturite. Nesinorėtų, kad jus čia, palaikę priešais, nušautų saviškiai.

– Na ne, – atsakome mes. Tada šis per radijo stotelę susisiekia su savo kariais ir jiems praneša.

– Jūsų atsakomybės zonoje pasirodys du kariai su žaliais atpažinimo raiščiais, nenušaukite jų, tai mūsų PTRK operatoriai.

Padėkojame jam ir išeiname. Pakeliui radę griuvėsiuose besivoliojantį mėlyną polietileninį maišelį, perplėšiame jį per pusę ir dėl viso pikto persirišame dešinės pusės rankoves. Mažai tikėtina, kad visi išgirdo ar teisingai suprato tą vado perspėjimą. Situacijos, kai kariai būna sužeisti ar net nukauti saviškių, šiame kare įprastas reikalas.

Jau švito ir judėti nuolatos apšaudomoje ir priešo dronų stebimoje teritorijoje darėsi vis pavojingiau. Grįžę prie mašinos, galvojame, kaip geriau būtų nusigauti iki pozicijų, esančių už kokio tūkstančio metrų. Galop supratę, kad kažin, ar tokį atstumą nusitempsime visą turimą įrangą ir raketas, nusprendėme rizikuoti ir bandyti prie pat pozicijos privažiuoti automobiliu. Pradėjus artėti, paaiškėjo, jog tai padaryti nebus lengva – visos gatvės buvo mažiau ar daugiau užverstos sprogusių sviedinių į šalis ištaškytomis pastatų ir įvairių gamyklos įrenginių atplaišomis bei skeveldromis. Laviruodami tarp jų, iš pradžių pasiekėme vieną iš pakeliui buvusių angarų. Paslėpėme automobilį jame ir pėsčiomis patraukėme apsižvalgyti, kaip galėtume privažiuoti dar arčiau. Trumpais perbėgimais priartėję prie elektros pastotės, buvusios už kelių šimtų metrų, visai šalia mūsų pozicijos, ten aptikome garažą, į kurį vėliau ir pervarėme savo visureigį. Iš šio pastato viršutinio aukšto trisdešimties laipsnių kampu ėjo kokių 50 metrų ilgio koridorius į greta stovintį pramoninį statinį, kurio viršutiniame aukšte mes ir ketinome įsitaisyti. Taigi mums nereikės su visa įranga ir raketomis kirsti atviros gatvės. Apgriuvusia laiptine užkopę į trečią aukštą, čia sutikome kitą PTRK komandą, kuri „Javelin“ raketomis kaip tik užvakar ir stabdė rusų tanko ir šarvuočių įsiveržimą. Jie mums ne tik aprodė po pastatu esančius, kelis šimtus metrų link priešo pozicijų vedančius, požeminius tunelius, bet ir padėjo nusigabenti savo įrangą.

Ilga aukštyn kylančia galerija pakilę į patį šalia stovėjusio pastato viršų, patenkame į laiptinę, kuria leižiamės žemyn. Vienoje iš laiptinės aikštelių, praėję tanko sviedinio išmuštą trijų metrų skersmens skylę sienoje, pamatome ką tik čia buvusią kulkosvaidžio poziciją. Peržengiame per kalną gilzių ir einame toliau. Nusileidę į žemiau esančią pramoninio pastato galeriją, čia sutinkame dvi Ukrainos specialiųjų pajėgų (SSO) komandas: du PTRK operatorius su „Javelin“ ir du FPV atakos dronų pilotus. Tiek vieni, tiek kiti – visiškai nepatyrę dvidešimtmečiai, dar praktiškai vaikai. Mus atlydėję palydovai grįžta atgal, o mes, persimetę su čia įsikūrusiais vaikinais keliais žodžiais, išsiskleidėme savo „Fagot“ sistemą, pasirengėme raketą ir išsitraukę žiūronus ėmėme žvalgytis aplinkui.

Nuo mano paskutinio apsilankymo prieš kokias šešias savaites vaizdas čia buvo stipriai pasikeitęs – ant terikono, esančio už kelių šimtų metrų, viršaus dabar plevėsavo aptriušusi raudona vėliava, visos apylinkės buvo nusėtos sudeginta ar tik sustabdyta rusiška technika, tankais ir šarvuočiais. Vienas rusų tankas stovėjo įstrigęs tiesiai į priešais mūsų pastatą esančios pramoninės zonos betoninės tvoros kampą. Prieš porą dienų jis bandė įlėkti į gamyklos teritoriją, tačiau jos gynėjų buvo laiku sustabdytas.

Staiga, apžiūrinėdamas tolumoje, gal už kokių keturių kilometrų, kitą pamuštą tanką, arčiau, gal už dviejų kilometrų nuo mūsų, pastebėjau per laukymę judančius priešo pėstininkus. Grupė iš maždaug 10 karių dienos šviesoje, praktiškai atvirai, artėjo link mūsų pozicijų. Pranešiau apie tai FPV dronų komandai ir šie nedelsdami ėmė rengti droną skrydžiui. Kaip jau minėjau, drono operatorius nebuvo patyręs, todėl, nors ir stengiausi jį nunaviguoti iki taikinio, šis juos praskrido ir skrido tol, kol nutrūko ryšys su jo valdomu aparatu. Kiek pastebėję priešus per žiūronus, į dangų pakėlėme savo „Mavic 3“. Pūtė gana stiprus vėjas, todėl droną skraidinusiam Sever buvo nelengva jį suvaldyti. Po kelių žvalgybinių skrydžių Sever prie drono pritvirtino sprogmenų mėtymo įrenginį, prikabino rankinę granatą, nuskraidino droną iki prie tvoros įstrigusio tanko ir pabandė ją pro atvirą dangtį įmesti į vidų. Dėl stipraus vėjo jam to padaryti nepavyko nei iš pirmo, nei iš antro karto. Pradėjus temti paleidome vieną „Fagot“ raketą į už keturių kilometrų stovintį iš pažiūros sveiką rusų tanką. Šūvis buvo taiklus, tačiau tankas taip ir neužsiliepsnojo.

Norėdami išvažiuoti iš teritorijos, turėjome sulaukti visiškos tamsos, todėl belaukdami sutemų, dar apėjome po gamykla įrengtus tunelius. Ketinome apsižvalgyti, per kur reikalui esant galėtume atsitraukti. Į bazę grįžinėjome keliu, iki kurio rusai jau buvo priartėję 3 kilometrų atstumu ir kurį galėjo apšaudyti tiek iš artilerijos, tiek PTRK raketomis. Čia jau buvo matomi pirmieji artėjančio chaoso ženklai. Mes tuomet grįžome sėkmingai, tačiau kitiems ne taip pasisekė – vieną iš komandų, taip pat grįžtančią iš užduoties Avdijivkoje, netoli Berdiči gyvenvietės, palaikę rusų diversantais, sušaudė saviškiai.