Tačiau pabandykime nusiraminti ir blaiviomis akimis pažvelgti, kas gi iš tikrųjų nutiko. Realybėje, tai Rusijos valdžia tik eilinį kartą susidorojo su savo kritiku ir konkurentu. Prieš tai buvo Borisas Nemcovas, Ana Politkovskaya, Aleksandras Litvinenka ir daug kitų tarp paprastų rusų nepopuliarių disidentų.
Ar mes taip pat liūdėsime, kai režimas atsikratys ir valdžią dėl minkštumo kritikavusiu ir šiuo metu kalinamu Igoriu Strelkovu-Girkinu? Tikriausiai ne, taip pat, kaip kasdien bombarduojami ir rusų, ne Rusijos, žudomi ukrainiečiai per daug neliūdi dėl dar vieno „gerojo“ ruso mirties. Šoko ištikti ir be galo susirūpinę tik bestuburiai Vakarai. Ukrainiečiai tuo tarpu turi kautis už savo ir savo šalies egzistenciją ir neturi kada liūdėti dėl to, kad rusai žudo rusus. O ar turėtume dėl to liūdėti mes, lietuviai?
Latviai prieš kurį laiką pas save priglaudė ir eterį suteikė nuo Vladimiro Putino režimo pabėgusiai opozicinei rusų televizijai. Tačiau kai ši, naudodamasi suteiktomis galimybėmis, ėmė rinkti lėšas Ukrainoje kariaujantiems, kaip jie išsireiškė, „mūsų vaikinams“, transliavimo licencija jiems buvo greitai panaikinta.
Vėliau, uždarius sienos su Rusija kirtimo punktą, Latvijos premjeras, tikriausiai karčios patirties pamokytas, pareiškė: „Nebeįsileisime į šalį nė vieno ruso, ne mūsų reikalas aiškintis, kuris iš jų geras, o kuris ne.“
Net Lietuvos, kuriai realiausiai gresia patirti agresiją iš Rusijos pusės, valdžia nuolatos verkšlena dėl lėšų gynybai trūkumo ir tuo pačiu finansuoja valstybinių rusų mokyklų išlaikymą, rusų kalbos mokymą lietuviškose mokyklose ir dotuoja stačiatikių bažnyčią, o Prezidentas renginiuose sėdi šalia Visvaldo Matijošaičio, kurio įmonė įtraukta į Rusijos karo prieš Ukrainą rėmėjų sąrašus.
Tokia veidmainiška politika turės pasekmių. Vien kalbėjimo ir susirūpinimo šiandien jau nebeužtenka, dabar reikia visais įmanomais būdais remti Ukrainą, padėti jos žmonėms kautis ir kovos lauke nugalėti šią blogio imperiją arba laukti, kol karas ateis ir į mūsų namus.