Tankų įsigijimo šalininkai pateikia du pagrindinius argumentus: pirmas – mes ginsimės tik su sąjungininkų pagalba, todėl būsima mūsų divizija privalo turėti tankų kaip integralią šio kariuomenės vieneto dalį; antras – mes su sąjungininkais būsimajame kare turėsime viršenybę ore ir kariausime manevrinį, o ne apkasų karą, todėl tankai reikalingi tam manevringumui užtikrinti.
Viskas labai gražu, tačiau kas, jeigu taip situacija susiklostys, kad bent jau kurį laiką turėsime gintis be sąjungininkų ar su ribotu jų kiekiu? Kas, jeigu neturėsime ar neįgysime viršenybės ore, taip pat, kaip jos neturi Rusija kariaudama prieš Ukrainą? Ir pagaliau, kas, jeigu karas prasidės ne po penkerių, o po dvejų–trejų metų ar dar blogiau – rytoj?
Visi šitie klausimai bent kiek besidomintiems istorija ir žinantiems, kiek daug mūšių iki šiol buvo pralaimėta vien dėl to, kad sąjungininkai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, neatrodys juokingi. Tuo tarpu, klausantis mūsų gynybos ekspertų ir nuolatos girdint tą magišką žodį „sąjungininkai“, susidaro įspūdis, kad be jų net ir neverta gintis, neverta net ruoštis jokiai gynybai.
Lenkai, sužinoję, kad pagal NATO planus, jie turėtų priešui užleisti dalį savo teritorijos iki lengviau apginamos Vyslos linijos, nusprendė, kad jų planai ne visai sutampa su sąjungininkų ir ėmė rengtis visos savo šalies teritorijos gynybai. Kaip pasielgs Lietuva, jei sąjungininkai staiga nuspręs, jog logiškiau būtų užleisti Lietuvos teritoriją priešui atsitraukiant iki Suvalkų koridoriaus ir tik vėliau ją atkovoti? Ar būdami visiškai priklausomi nuo jų, nes turėsime tik tokius pajėgumus, kuriais galėsime gintis tik sąjungininkų pajėgumų sudėtyje, tik palinksėsime galvomis ir atsitrauksime iki Suvalkų, priešo užnugaryje palikę du milijonus savo piliečių? Čia, žinoma, tik hipotetinis klausimas, tačiau kas gali šimtu procentų garantuoti, kad taip nenutiks?
Netoliaregiška ir pavojinga būtų pasikliauti vien sąjungininkais. Pirmiausia turėtume būti pasiruošę gintis patys. Tai matydami ir sąjungininkai neabejotinai norės mums padėti. Tačiau, jei mes tik žvalgysimės į kitus ir tikėsimės, kad jie mums užtikrins tai viršenybę ore, tai dar ką nors, galime likti ir be nieko. 1940-taisiais jau turėjome situaciją, kai buvo nutarta nesipriešinti, nes be sąjungininkų vis tiek neapsiginsime. Nedarykime tos pačios klaidos, nenuteikinėkime visuomenės tam, kad be sąjungininkų net neverta nei planuoti gynybos, nei priešintis.
Tas nuolatinis žvalgymasis į sąjungininkus mums daro tik meškos paslaugą. Mes žiūrime į juos, kokie jie galingi, ir nusiraminame. Jie žiūri į mus, stebisi valstybės, kuriai gresia pirmai tapti agresijos auka, ramybe ir taip pat nusiramina.
Kaimynai lenkai pradeda statyti prieštankines užtvaras pasienyje su Karaliaučiumi, mes tik šaipomės, kad jie čia prieš rinkimus vaidina. Estai pasienyje su Rusija planuoja įrengti 600 gelžbetoninių bunkerių, mes toliau tik kalbame apie viršenybę ore ir manevrinį karą. Net pripažinti, jog mums gresia reali įsiveržimo grėsmė, vengiame tol, kol vokiečiai ar amerikiečiai mums to atviru tekstu nepasako.
Išleidę du milijardus eurų, visų metų gynybos biudžetą, po penkerių metų galbūt turėsime keliasdešimt tankų, ir tai nebūtinai yra blogai, tačiau kuo ginsimės, jei priešas mūsų sienas peržengs anksčiau?
Politikai ramina: „Darysime viską vienu metu – ir tankus pirksime, ir diviziją kursime, ir vokiečių brigadą apgyvendinsime, ir visuotinį šaukimą organizuosime, ir su gynybos pramone bendradarbiausime, ir dronų pajėgumus vystysime.“ Tikrai, viską vienu metu ir be jokių prioritetų? Be didelės sėkmės čia tikrai neišsiversi.